19 heroizmo vizijų

Antrus metus iš eilės bendradarbiaujant „Sirenų“ festivaliui ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijai LMTA vyko tarptautinė teatrologijos studentų konferencija. Šių metų tema – „(Re)vizija heroizmas“.

Į rugsėjo 27–29 d. vykusią konferenciją susirinko daugiau nei 20 teatrologijos studentų iš septynių šalių ir 19-oje pranešimų dalijosi savo žiniomis bei supratimu, kas yra herojus, kokius žygius jis gali atlikti šiuolaikinio teatro scenoje ir kokias heroizmo vizijas kiekvienas mato. Nors tema buvo ganėtinai tiksliai apibrėžta, vis dėlto jaunieji teatrologai sugebėjo į ją pasižiūrėti kūrybiškai ir pristatyti įvairias herojiškumo perspektyvas. Pavyzdžiui, kalbėta apie nacionalinius herojus. Tai, ką pasakojo Uldis Snikeris su Klāvu Melliu (Latvijos kultūros akademija) apie Lačplesį (XIX a. sugalvotą istoriją, įvairiais pavidalais įgydavusią meninę formą XX a. ir, regis, vis dar reikalingą XXI a.) bei Tamara Kiknavelidze (Ilia valstybinis universitetas, Gruzija) apie Gruzijos nacionalinius herojus bei teatro kūrėjus, tautinio sąjūdžio metu prisiėmusius herojų vaidmenis, pasirodė būdinga ir kitoms nedidelėms tautoms, romantiškai kūrusioms savo nacionalinius herojus ir ėmusioms herojizuoti, mistifikuoti teatrą (ne išimtis čia ir Lietuva). Kaip teigė Katarzyna Koślacz ir Mateuszas Szymanówka (Varšuvos universitetas), romantinio herojaus atgimimą galima pastebėti ir dabar, ypač per gedulą. Pavyzdžiu čia tapo 2010 m. įvykusi nelaimė, kurios metu žuvo 94 lenkų diplomatai ir visuomenės veikėjai, tarp kurių buvo ir tuometinis prezidentas Lechas Kaczynskis. Po katastrofos pastarasis vos ne per naktį iš bene nepopuliariausio politiko tapo viena svarbiausių asmenybių.

Apie tapimą herojumi atsitiktinai kalbėta ne viename pranešime. Konstatavus postmodernias herojiškumo transformacijas (iš individualybės kulto į kasdienybės teatrą) ir naujojo nuoširdumo apraiškas, ne kartą (Evelyn Raudsepp ir Kadi Lääne, Marios Ognevos, Vladislavo Stankevichiaus ir dar bent poroj kitų pranešimų) buvo daroma išvada, kad herojais dabar tampama trumpam ir jais gali būti net su jokiomis kliūtimis nekovoję, nekūrę nieko naujo, tiesiog atsidūrę tinkamoje vietoje tinkamu laiku, pasirodę televizijos projekte ar viešai papasakoję savo istoriją, įspūdingai pasipiršę ar išsiskyrę. Tad herojaus mirtis nebuvo paskelbta, greičiau konstatuota visiškai nauja jo būsena ir statusas. Tokį herojų apsibrėžus gyvenime, buvo nuspręsta, jog ir teatro scenoje herojai negali būti kitokie: ir čia jie trumpalaikiai, tokie pat nesvarbūs, tokie pat žmonės kaip ir kiekvienas iš mūsų, kurių paprasčiausiai išgyventa diena gali tapti herojišku žygiu.

O ir pats heroizmo įspūdis dažnai kuriamas jau ne pačių herojų, o žiniasklaidos priemonių bei (ne)palankių aplinkybių. Tad nereikia stebėtis, kad scenoje Hamletas apsirengia džinsus ir „būti ar nebūti?“ klausia nebe kaip egzistencinių apmąstymų iškankintas herojus, o greičiau kaip tinkamos vadybos strategijos ieškantis verslininkas, kad žmogus, negalintis daryti įtakos savo likimui, tampa pagrindiniu veikėju, kad teatre neretai iš viso nebelieka ne tik herojų, bet ir apskritai nuoseklių personažų, kad tauta savo herojumi renkasi Peterį, o ne Tomą Stokmaną (prisitaikėlį, nenorintį keisti status quo, o ne idealistą, siūlantį geresnės ateities galimybę).

Jaunieji teatrologai, dalindamiesi savo mintimis apie herojus ir bandydami apibrėžti jų vietą teatro istorijoje ir dabartyje, atskleidė ne tik savo pažiūras, bet ir pademonstravo, kokia jaunų humanitarų karta auga. Panašu, kad ateina originalių idėjų turintys, smalsūs ir aktyvūs žmonės, su kuriais bus įdomu dirbti. Tačiau, žinoma, jie susiduria ir su problemomis. Kai kuriems sunkiau sekėsi apibendrinti (suformuluoti, ką vis dėlto reiškia papasakoti siužetai, personažų charakteristikos ar nupasakoti scenovaizdžiai), kitiems užsižaidus su pranešimo forma ar tiesiog dėl nepakankamų oratorystės ar kalbėjimo angliškai įgūdžių buvo sunkiau perteikti turinį, buvo ir tokių, kuriems (labai studentiškai) pasiruošimui pritrūko vienos nakties. Deja, šiemet sunkiau sekėsi diskutuoti, aptarti vieni kitų idėjas, kelti klausimus. Galbūt dėl to, kad nemaža dalis galvojo panašiai ar kad konferencijos programa buvo ganėtinai įtempta: buvo įtraukti ir susitikimai su jaunaisiais teatrologais (teatrometras.lt redaktoriais), jaunaisiais aktoriais (Ainis Storpirštis, Elzė Gudavičiūtė, Marius Repšys) ir režisieriais (Vidas Bareikis ir Olga Lapina), šiemet apdovanotais „Auksiniu scenos kryžiumi“. O gal todėl, kad būdami dar tik būsimi profesionalai dirbome daugiausiai patys, savotiškame sekliajame baseino krašte, kur maudytis galima ir be priežiūros, bet plaukti vargu ar išmoksi.

Truputėlis romantikos, truputėlis nusivylimo dėl, matyt, negrįžtamai pasikeitusio herojiškumo, daug entuziazmo ir noro dalintis – taip norisi apibendrinti antrąją tarptautinę teatrologijos studentų konferenciją. Jauni teatrologai noriai pasinaudojo galimybe pasidalinti mintimis už savo auditorijų ir universitetų sienų. O galimybė išbandyti save akademinėje terpėje su užsienio kolegomis neabejotinai vertinga: dabar žinome ne tik ką galvoja teatrologai kitose šalyse, bet ir tai, kad esame ne vieni su savo idėjomis (o kartais ir problemomis), pramokome susikalbėti ir pradėjome bendradarbiauti. Graži užuomazga, galbūt išaugsianti į mokslinius ar teatrinius žygius.