Vėlyvą pavasarį (gegužės 24 d.) režisierius Povilas Gaidys atšventė 75-metį, kitų metų pavasarį sueis 50 metų, kai nuo 1963 m. kovo dirba Klaipėdos dramos teatre. Baigęs vaidybos studijas Valstybinėje konservatorijoje, išvyko mokytis režisūros į Maskvą, o grįžęs į Lietuvą ir pastatęs diplominį spektaklį Klaipėdos scenoje, liko čia štai jau pusšimtį metų. Kas palaiko fizinę ir dvasinę stiprybę ir kur slypi tokio stabilumo dirbant viename kolektyve paslaptis? Kaip režisierius išgyvena ilgiau nei manyta užtrukusią teatro rekonstrukciją? Ką mano apie Klaipėdos dramos teatro ateitį, iki šiandien ruošdamas jam jaunus scenos kūrėjus? Apie tai kalbėjomės susitikę su Povilu Gaidžiu rudeniniais lapais nuspalvintoje Klaipėdoje.
Nepasakyčiau, kad esu stiprus fiziškai ir turiu stiprią valią. Esu kaprizingas ir kiek užsispyręs. Metai eina, eina ir štai kaip greitai praėjo. Kadaise labai laukiau 50-mečio; maniau, kai bus penkiasdešimt, ateis branda. Iki to laiko jaučiausi vis dar jaunas. O kai suėjo penkiasdešimt, metai pradėjo taip greitai bėgti, kad dabar ir pakalnė atrodo netoli. Nesinori apie tai galvoti, bet vis tiek neramu – gal ryt, gal po metų... Stengiuosi tas mintis vyti kitaip žiūrėdamas į gyvenimą. Bėgi, pasilenkęs į žemę žiūri, nieko nematai, o kai pakeli akis, pasižiūri – Dieve, kaip gražu ir gera! Juk anksčiau net savo Mažvydo alėjos nepastebėdavau, o šį pavasarį, suėjus 75-eriems, tokie gražūs pasirodė ir krūmeliai, ir medeliai, pražydę įvairiausiais žiedais. Kaštonai, mano mylimiausios gėlės alyvos. Reikia laikytis ir laiką leisti prasmingiau.
Na o jubiliejus, kai dirbi teatre, nori nenori tenka švęsti. Švenčiau 70-metį, gal, duos Dievas, bus ir 80-metis. O tie „penkmečiai“... Nenorėjau iškilmingumo, o tik kukliai, gražiai pabūti su bičiuliais, teatro kolektyvu, šiltoj aplinkoj. Visai ramiai nepavyko – gavau sveikinimus iš Prezidentės, Ministrės Pirmininkės, kitų valdžios žmonių. Ir kažkaip prisiminiau, kad kitąmet, kovo mėnesį, bus 50 metų, kai tuometinio kultūros ministro Juozo Banaičio skyrimu pradėjau eiti vyriausiojo režisieriaus pareigas Klaipėdos dramos teatre. Išbūti tiek metų viename teatre, vienoj vietoj, yra nemažai. Esu statęs ir kituose teatruose, kitose šalyse, turėjau galimybių ir visai išvažiuoti, bet vis tiek Klaipėdos teatro nepalikau. Kiti juokauja, kad reikia mane įrašyti į Gineso rekordų knygą – šitiek laiko vienam kolektyve! Ir daugelis klausia – kodėl, kaip tiek laiko išsilaikiau? Aš ir pats nežinau. Žinoma, gal ir per ilgai užsisėdėjau, o kita vertus, kas čia blogo, gal kaip tik neblogai? Teatras yra sudėtingas organizmas, kuriame būna ir revoliucijų, ir pakilimų bei nuosmukių, ir režisieriui, ypač dirbant vadovaujančiam poste, išsilaikyti tikrai nelengva. Gal to ilgo buvimo priežastis – mano nekonfliktiškas, diplomatiškas būdas? Nepasakysi, kad nekonfliktavau, bet gal dažniau įsiklausydavau, įsižiūrėdavau, stengdavausi kurti ansamblį. Visada – ar statydamas spektaklį, ar ką nors kita darydamas – galvojau apie kolektyvą ir ansambliškumą. Juk mūsų kolektyvas keitėsi, pasikeitė net kelios kartos, nemažai garsių žmonių ir talentingų aktorių teatrą paliko, atėjo ir užaugo kiti. Tuo gal ir pasižymėjo mūsų trupė – kūrybiniu pastovumu. Aš pats dabar statau mažiau, bet visi čia atvykstantys režisieriai pabrėžia, kad Klaipėdos teatre dirba tvirtas, geras aktorių kolektyvas.
Jūsų akyse pasikeitė ir keičiasi aktorių kartos. Ar matote, kokios jos skirtingos? Ar pavyksta joms rasti bendrą kalbą?
Žinoma, kad skirtingos. Ne kartą teko rinkti aktorių kursus Klaipėdos fakultetuose, net jie pasirodydavo skirtingi. Bet turbūt labiausiai skiriasi požiūris į teatrą, į darbą. Anksčiau, anuometinėj santvarkoj, ateinantiems į teatrą duodavo butus, algas, net vaidmenimis turėdavo aprūpinti. Ir teatras virto tarsi sanatorija, šiltadaržiu. Dabartiniam jaunimui jis nieko negali pasiūlyti, jauniems aktoriams tenka viskuo patiems pasirūpinti. Ir jie tai sugeba, patys sau padeda, susiranda darbo, būstą. Kad ir paskutinis mano kursas, susidūręs su baisiom sąlygom – teatras uždarytas, repertuaras pabiręs, vaidmenų nėra... Visą šį laiką aš stengiausi nesišvaistyti aktoriais. Suprantu, kad ateina metas, kai vyresnis žmogus tampa lyg ir nebereikalingas. Tačiau jį reikia gerbti. Savo buvimu jis palaiko teatro dvasią. Tai labai svarbu. Kai iš teatro atleidžiama vyresnioji karta, jis darosi nebeatpažįstamas. Tad turi būti kažkoks perimamumas, kartų sugyvenimas. Štai kad ir toks beveik anekdotiškas įvykis. Prieš pat tą nelemtą teatro pastato griūtį viena budinčioji man pasakojo naktį mačiusi teatro koridoriais vaikščiojantį Vytautą Kanclerį. Seniai mirusį aktorių! Gražu, kad yra tokia dvasia... Ir simboliška.
Per Jūsų darbo laiką tai, regis, antra teatro rekonstrukcija? Puikiai prisimenu, kaip kolektyvas ir Jūs džiaugėtės, atvėrę naujo priestato duris, naują mažąją sceną.
Dvi teatro pastato generalinės rekonstrukcijos ir keli remontai. Paskaičiavau, kad iš 50 savo darbo metų reikia išmesti 20, kai viskas sustodavo dėl rekonstrukcijų ir remontų. Išmesti dvidešimt metų normalaus darbo... Ar sulauksiu tos dienos, kai vėl atversim teatro duris? Gal sulauksiu... Buvo kalbėta, kad viskas užtruks iki 2014 m., dabar – kad bus baigta 2015 ar net 2016 metais... Štai Kauno teatras kažkaip išsikapstė... Mes vaidinam Žvejų rūmuose, bet teatrui jie nepritaikyti. Ten scena didžiulė, gaunam ją palyginti retai. Matau, kaip stengiasi režisieriai, bandydami priartinti aktorius prie žiūrovų. Net sodina žiūrovus scenoje. Tokius spektaklius ne tik išvežti kur nors sunku, bet ir rodyti...
Ar buvo kada teatrui geras laikas? Ką tai reiškia – geras teatro laikas? Gal tokio apskritai negali būti ir teatras privalo nuolat nugalėti sunkumus?
Geras laikas teatrui būna tuomet, kai jį lanko žiūrovai, kai jis jiems reikalingas. Tada ir teatras jaučia pakilimą. O šiaip viskas yra laikina, banguota – būna geresnių laikų, sunkesnių, vėl geresnių, vėl sunkesnių. Daug kas priklauso ir nuo gyvenimo, dramaturgijos, ir nuo vidinio žmogaus poreikio. Žmonės dabar viskuo persisotinę. Teatras nebėra toks reikalingas. Stengiamės ir repertuarą „balansuoti“ taip, kad šiek tiek žiūroviškesnį spektaklį keistų sudėtingesnis – juk privalom ir kažkokias pajamas gauti, ir nenusileisti iki vien pramogos. Sunku, ypač dabar, bet stengiamės laikytis.
Kokia dramaturgija Jums artimesnė dabar? Ne kartą buvot vadintas „komedijos meistru“...
Pjesę visada renkiesi ir statai pagal laiką, aktualumą. Kas yra svarbu šiuo metu. Juk laikas keičiasi, diktuoja savo taisykles, ir negali nuo jo atsilikti. O klasika ar šiuolaikinė drama – ne taip svarbu. Klasikos stačiau nedaug. Na, klasika jau tapo „Mažvydas“, „Mindaugas“, buvo ir Majakovskis, ir Gorkis, Saja ir Kanovičius... Kai buvau jaunas, maniau, kad statysiu daugiau klasikinės dramaturgijos, absurdo pjeses. Ir imdavau jas drąsiai, daug nesvarstydamas. Kad ir Sofoklio „Karalių Edipą“, Shakespeare’o „Koriolaną“, „Venecijos pirklį“. O ilgainiui tapau atsargesnis, baikštesnis. Bijau sugadinti, nepataikyti, suklysti. Štai kad ir to 50-mečio darbo teatre proga svarsčiau, ką pastatyti. Rinkausi labai ilgai. Gal klasiką, gal komediją? Atrodo, viską stačiau – ir Shakespeare’ą, na gal Molière’o – ne; daugelį svajotų režisuoti kūrinių pastačiau. Nepastačiau tik vienintelio ir sau gal artimiausio autoriaus – Antono Čechovo. Ir bijau. Atrodo, jo pjesės tiek sykių skirtingiausiais būdais statytos, kad net imti nejauku. Prie Čechovo nešvariom rankom prisiliesti negalima... Taigi rinkausi, rinkausi ir stabtelėjau prie visai kitokios. Šiek tiek brodvėjiškos amerikiečių brolių Peterio ir Walterio Marksų „The Butler Did it“ lietuvišku darbiniu pavadinimu „Šveicorius“. Tai pjesė apie teatrą, apie atsidavimą jam. Šiek tiek detektyvinė, rimta ir truputį nerimta, kur režisierius, norėdamas, kad aktoriai įtikinamiau vaidintų, griebiasi net kraštutinių priemonių. Nežinau, ar spektaklis pavyks. Norėčiau ir pats jame vaidinti. Juk baigiau aktorystę, esu ne kartą vaidinęs ir kine, ir teatre. Taigi bandysiu... Na taip, esu vadinamas „komedijos meistru“. Ir norėjau nuo to vardo pabėgti, bandžiau įvairius žanrus.
Kas Jums, režisieriau, yra teatras? Pusė gyvenimo jam atiduota. Ar per tą laiką jautėte bendraminčių, bendrakūrėjų palaikymą?
Teatras – tai namai, antri namai, antras gyvenimas. Turbūt nieko daugiau apie jį negalėčiau pasakyti. Jeigu gyvenimas priverstų, gal galėčiau be teatro išgyventi. Bet jei jau pradedi teatre dirbti, palikti jį labai sunku... Štai kad ir mūsų aktoriai – kai susiburiam po premjeros ar kartais gamtoje pasibūnam, ar net per laidotuves, visi vienas kitą klausinėjam, kaip gyvenam. Ir kalbam, kad nebesimatom, nebežinom vienas apie kitą. Be teatro žmonės negali. Tai namai, kur turi „savo vietą“, savo antrą šeimą – viskas rūpi, viskas svarbu. Bet kuris, dirbęs teatre – ar rūbininkė, ar valytoja, ar vairuotojas, – užsikrečia teatro bacila, o susitikę prisimena, klausinėja. Taip, teatras turi savo magijos, jis žmones įtraukia. Gal tai atrodo gražūs žodžiai, bet tai tiesa. Atrodo, kad ir kaip būtų, be teatro gyvent neįmanoma... O kalbant apie bendraminčius: kiekvienas yra individualus, talentingas, genialus. Štai neseniai klausiausi Panevėžio dramos teatro senųjų aktorių pasakojimų apie Miltinį – jie tikrai buvo bendraminčiai... Teatre viskas priklauso nuo ansambliškumo, susiklausymo, abipusio pasitikėjimo.
Koks dabar Klaipėdos teatras? Kokią matot jo ateitį?
Jis tikrai turės ateitį... Dabar svarbu išbūti, išlaukti mums patiems. Senoji gvardija po truputį išeina. Įsiliejo ir įsilieja jaunų žmonių. Nežinau, ar sulauksiu šito pastato, ar galėsiu vėl į jį įžengti, bet mes manom, kad reikia išlaikyti tęstinumą. Ir žiūrėti į ateitį. Norėčiau, kad mano auklėtiniai, jauni aktoriai ir režisieriai, ateitų į naujas puikias sąlygas, turėtų galimybę dirbti teatre.
Ko palinkėtumėt sau?
Per 50 metų darbo Klaipėdos teatre esu pastatęs daugiau kaip 80 spektaklių. Vieni pavyko geriau, kiti silpniau. Nemažai iš jų buvo puikiai įvertinti. Patyriau ir didelį kūrybinį džiaugsmą, ir nusivylimą. Džiugu, kad teatre išaugo brandus, talentingas, stabilus aktorių kolektyvas. Didžiuojuosi savo buvusiais auklėtiniais, kurie tapo scenos meistrais. Malonu, kad teatras turi ištikimus žiūrovus, yra mylimas, lankomas. Tad ko gi čia sau belinkėti?! Žinoma, sveikatos! O dėl norų – norėčiau dar įžengti į teatrą. Į naująjį pastatą. Norėčiau.
