7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Lyg iš skirtingų žanrų

Premjera Jaunimo teatre – „Gupelė“

Daiva Šabasevičienė
Nr. 34 (1002), 2012-09-28
Teatras
Giedrius Arbačiauskas, Aleksas Kazanavičius, Aldona Bendoriūtė spektaklyje „Gupelė“                        S. Sirutavičiaus nuotrauka
Giedrius Arbačiauskas, Aleksas Kazanavičius, Aldona Bendoriūtė spektaklyje „Gupelė“ S. Sirutavičiaus nuotrauka

Nors Jaunimo teatras sezoną pradėjo tyliai, kukliai, premjera įvyko. Arvydas Lebeliūnas pastatė Rusijoje garsaus autoriaus Vasilijaus Sigarevo „Gupelę“. Pjesė, skirta trims aktoriams, Jaunimo teatre nuskambėjo kaip aktorinės laboratorijos kūrinys.

 

Trisdešimt penkerių metų rašytojas, Nikolajaus Koliados mokinys, sukūręs pjesę apie keturiasdešimtmečius, pats „neapsisprendė“, koks tai žanras – komedija ar tragedija. Tokia čechoviška replika Rusijoje gali būti pateikiama labai įvairiai. Internete gausu informacijos apie įvairius šios pjesės pastatymus ir tai sufleruoja, kad „Gupelė“ gali būti vaidinama minimaliomis sąlygomis. Tam reikalingas stalas, pora kėdžių ir rusų teatro „logotipas“ – lagaminas. Na, dar suknelė su žirniukais. Jaunimo teatras viską, kas parašyta autoriaus, suprato, tvarkingai suskaitė prologą ir epilogą. Nebuvo jokių nukrypimų nuo normos, bet ar spektaklis įvyko?


Turint minty aktorių pastangas ir norą vaidinti, galima teigti, kad įvyko. Tačiau bendrame lietuvių teatro kontekste šis spektaklis pasirodė labai jau paprastutis. Iš pradžių atrodė, kad jo sumanymas labai nutolęs nuo publikos, – žiūrovas priverstas visą veiksmą stebėti iš toli, tačiau minimalistiniai režisūros ir vaizdo sprendimai reikalauja kameriškesnės aplinkos. Kartais juoką kelia dirbtinai dėliojamos mizanscenos (ypač scenoje, kai su stalu sukamas ratas).


Kita vertus, Lietuvoje daugėja labai pretenzingų spektaklių, kuriems švaistomi pinigai, bet turinio nėra. O „Gupelėje“ yra apie ką kalbėti. Šiame spektaklyje palikta daug erdvės labiau ne aktorių improvizacijoms, o psichologiniams niuansams, be kurių šis meilės ir nemeilės trikampis neįmanomas.


Po Kristiano Smedso „Liūdnų dainų iš Europos širdies“ pagal Fiodorą Dostojevskį „Gupelė“ atrodo mažas Aldonos Bendoriūtės monospektaklio tęsinys. Tačiau ji nieko iš pirmtako nekopijuoja, tik stengiasi išplėsti moters meilės galimybių ribas. Aktorė ir labai atpažįstama, ir paslaptingai nenuspėjama. Ji taip nuosekliai vysto savo vaidmens trajektoriją, kad grotesko elementai, kurių prismaigstytas visas spektaklis, atrodo natūraliai ir yra lengvai perskaitomi. Bendoriūtės trisdešimt aštuonerių metų moteris užguita ne tiek provincijos gyvenimo „klaustrofobijos“, kurioje kadaise užaugo, kiek aklos meilės.

 

Aktorė vaidina nevaidindama. Jos scenos natūralios, išlaisvinančios nuo „černuchos“ apnašų, kurių pačioje pjesėje apstu. Aktorė neieško išorinių charakteristikų, o bando įminti mįslę, kodėl jos Tamara tokia, kodėl taip nejauku šalia žmogaus, kurį myli? Aktorė ir šiame, rodos, nesudėtingame spektaklyje nevaidina klišėmis. Aklai, netgi bukai mylėdama savo vyrą ir visus veiksmus atlikdama mechaniškai, finale ji atsiskleidžia kaip unikalios sielos moteris. Ji tampa gyvenimo, kurio prasmė yra lygi meilei, auka. Nemanipuliuodama emocijomis, Bendoriūtė priverčia patikėti personažo tikrumu, nors visa dramaturginė medžiaga veda į išdavystę, isteriką, betikslius įrodinėjimus. 


„Gupelė“ – geras trenažas aktorių formai palaikyti. Aleksas Kazanavičius, sukūręs daug įvairiausių vaidmenų, nesunkiai įveikė ir šiuolaikinio „svoločiaus“ Leonido vaidmenuką. Tamaros vyras Leonidas – mūsų visuomenėje dominuojantis tipas. „Buitinės“ detalės dramaturgui reikalingos kaip bjaurasties atspindžiai (Leonidas žmonai į delnus krato pelenus, ją it daiktą „pasiima“ ar bando išgrūsti iš namų, surežisuoja pasalą, kad pagreitintų skyrybas, ir pan.), tad personažo esmė įskaitoma nuo pirmų Kazanavičiaus pasirodymo akimirkų. Jo Leonidas nė sykio neįsiklauso į žmonos meilės intonacijas. Bjaurasties laipsnį puikiai iliustruoja dramaturgo finalinė replika: „O kas nutiks Leonidui, autoriaus nedomino, panašu, kad niekada ir nesudomins. Dievas jam teisėjas...“


Spektaklyje yra dirbtinumo, vaikiškai atrodo „vyro spintoje“ scena. Bet „detektyvinės“ istorijos intrigą stengiasi išlaikyti Giedrius Arbačiauskas. Jo Paša ne tik tvarkingai vykdo bendradarbio Leonido skyrybų planą, tapdamas „užsakomuoju meilužiu“, bet ir iš tiesų susižavi šia naivia asmenybe. Arbačiauskas vaidina atsidavusį nepažįstamąjį, net finalinėse scenose tikintį Tamaros vidiniu grožiu. Jis, galima sakyti, ir suvaidina pjesės „tragiškumą“. Tokiam Pašai galėtų būti atrastas įdomesnis finalas, nei vandališkas susidorojimas vos ne avanscenoje. Antraip kyla klausimas, kodėl visi trys aktoriai vaidina lyg skirtingų žanrų spektaklius absurdiškų situacijų virtinėje, kai nesugebama atidaryti vyno, iš krištolinių taurių, skilusių nuo verdančio vandens, bandoma romantiškai gerti arbatą, karštą arbatinuką statant ant linoleumo grindų... Salės reakcija įvairi: vieni linksminasi, keistai krizena, kiti kamuojasi nuo sceninės anemijos. Panašu, kad žiūrovai pakoreguos spektaklį. Jis gali net tapti lengvo žanro komedija. O Arbačiausko Paša skatina manyti, kad spektaklis galėjo būti ir drama.


Kompozitorius Saulius Šiaučiulis spektakliui parinko Piotro Čaikovskio „Spragtuko“ temas. Rusiškų užuominų turi ne tik muzika, bet ir režisūrinis bei vaizdinis sprendimas. Prieš kelis dešimtmečius „Naujoji rusų banga“ į sceną buvo atnešusi sceninį minimalizmą. Panašu, kad jo siekė ir režisierius Arvydas Lebeliūnas, ir scenografas Artūras Šimonis ar pavardę slepianti kostiumų dailininkė Julija, nors aktoriams kartais buvo per sunku įminti dramaturgines lygtis. O jų yra kur kas daugiau, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Juk seną prožektorių pavertus žvakide dar nebus sukurta romantiška scena. Dramaturgas sufleruoja galimybes, tačiau jos dažnai lieka tik galimybėmis. Sigarevas rašo pjesę apie beveik įvykusią meilę, o jaunimiečiai tvirtina, kad meilės būti negali, nes ji iki koktumo akla.

 

Giedrius Arbačiauskas, Aleksas Kazanavičius, Aldona Bendoriūtė spektaklyje „Gupelė“                        S. Sirutavičiaus nuotrauka
Giedrius Arbačiauskas, Aleksas Kazanavičius, Aldona Bendoriūtė spektaklyje „Gupelė“ S. Sirutavičiaus nuotrauka