Teatras

Ramunė Balevičiūtė

 

Vilniaus mažojo teatro spektaklis vaikams

 

Visi Mažojo teatro spektakliai vaikams skirtingi; skirtumus lemia ir literatūrinė medžiaga (jei ji yra), ir režisieriaus braižas bei darbo metodai. Tačiau vienas dalykas sieja visus spektaklius – tai į improvizaciją linkusi aktorių vaidyba. Sąlyginai šią ypatybę galima pavadinti Rimo Tumino vaidybos mokykla, bet atrodo, kad ryškų antspaudą maestro auklėtiniams yra uždėjęs specifinis „Kito kampo“ improvizacijos stilius. Jis ypač atpažįstamas „Mamos katino“ vaidinime. Todėl naujajame spektaklyje ypač maloniai nustebino „kitokie“ teatro aktoriai Edmundas Mikulskis, Ilona Kvietkutė, Jokūbas Bareikis, Vytautas Rumšas jaunesnysis ir Kirilas Glušajevas. Akivaizdu, kad

Viktorija Ivanova

Kalbamės su režisiere, teatro teoretike ir pedagoge Anna Ivanova-Brašinskaja

Vilniaus teatre „Lėlė“ – paskutinis intensyvių kūrybinių dirbtuvių etapas – spektaklį „Meteo“, pasitelkusi amerikiečių fantasto Ray’aus Bradbury’o novelių elementus, kuria iš Rusijos kilusi, šiuo metu Suomijoje dirbanti režisierė Anna Ivanova-Brašinskaja. Dešimt dienų truksiantis kūrybinis darbas – rimtas išbandymas ir režisierei, taikančiai kolektyvinės kūrybos principą, ir aktoriams, pratusiems prie tradiciškesnio teatro kūrimo modelio. Premjera įvyks lapkričio 8, 9 d. 18.30 Vilniaus teatre „Lėlė“.

Kai kurie dalykai yra labai susiję su konkrečiomis vietomis. Dirbti su natūraliomis tekstūromis tikrąja to žodžio prasme reiškia kurti pasirodymą apie gamtą. Jei gamta yra vienas iš personažų, tai kaip jos būsenas galima pavaizduoti

Rasa Vasinauskaitė

Teatro festivalis Anykščiuose

Dar neišblėso Romeo Castellucci pažarstytos žarijos, o tarp teatralų jau bręsta nauja diskusija. Jos objektas pats nekalčiausias – Jono Jurašo „Balta drobulė“, tačiau spektaklio premjerai sutapus su renovuotos Kauno dramos teatro didžiosios salės atidarymu – irgi savaip provokuojantis. Ar galėjo ir turėjo teisę šitokioje naujoviškoje scenoje atsirasti toks iš pažiūros senstelėjęs, naujam teatro „proveržiui“ ar „minčių generacijai“ nenuteikiantis vaidinimas? Ką sau galvojo režisierius, tik nuolankiai perskaitęs (!) šiandien jau mokyklos suole skersai ir išilgai nagrinėjamą Antano Škėmos kūrinį? Kodėl nesukūrė to, ko nežinotume, ir tuo naujumu nenunešė teatro stogo? Sakyčiau „nunešė“, jei spektakliui buvo (ir dar bus) skirta ne viena recenzija, rodanti, kad vis dėlto kažkas užverda kritiko galvoje, kai jis „negali neparašyti“. Neabejoju, kad dar didesnio rašančiųjų dėmesio sulauks Nacionalinio dramos teatro scenoje repetuojama Justino Marcinkevičiaus „Katedra“ – irgi inspiruota „mokyklinio“ žinojimo, laukiant, kaip šis susikirs ar susigrums su režisieriaus sumanymu.

Taip nutiko, kad lietuviški (lietuvių autorių) spektakliai
 

Ramunė Balevičiūtė

Slovėnijos jaunimo teatro gastrolės „Menų spaustuvėje“

Tą akimirką, kai paslaugi „Menų spaustuvės“ darbuotoja, siūlydama ausų kištukus, įspėjo, kad spektaklyje bus „daug ir garsiai šaudoma“, nutvilkė prisiminimas apie poros metų senumo pažintį su slovėnų teatru. Iš maždaug dešimties anuomet matytų spektaklių ir performansų vos viename ar dviejuose žiūrovai galėjo nesijausti taikiniu. Ką gi – nuojauta neapgavo. Nors Slovėnijos jaunimo teatro spektaklis „Tebus prakeiktas tėvynės išdavikas!“ skirtas specifiškai Balkanų šalių publikai, prieš atvykdama į Vilnių trupė kruopščiai atliko savo „namų darbus“. Kaip kokie commedia dell’arte artistai iššniukštinėjo, kas pikantiška ar skandalinga pastaruoju metu įvyko mūsų viešajame gyvenime, kad spektaklyje, suprantama, panaudotų prieš mus. Tiesa, šis išpuolis pasirodė esąs prasmingesnis už visus anuos dešimt kartu sudėjus. Bet apie viską iš pradžių.

Milda Brukštutė

Pauliaus Ignatavičiaus premjera OKT studijoje

Laukiant, kol sueis visi žiūrovai ir prasidės Pauliaus Ignatavičiaus režisuotas spektaklis „Nuosprendis – metamorfozė“, nesunkiai galima nusivilti. Iš pirmo žvilgsnio nuo ankstesnių OKT studijoje statytų spektaklių (O. Koršunovo „Dugne“ ir A. Areimos „Julijaus Cezario“) beveik niekas nepakito. Vėl stalas, kėdės ir tie patys reklaminiai OKT spektaklių plakatai ant sienų, tarp kurių jau atsirado ir „Nuosprendis...“. Gana greitai galima pastebėti, kad šįsyk toji aplinka nėra svarbi, ją gal netgi patartina ignoruoti, nes, priešingai nei ankstesniuose dviejuose spektakliuose, prie jos nėra prisitaikyta. Kadangi spektaklis uždaras, skatinantis mąstyti vien apie F. Kafkos bei P. Ignatavičiaus diktuojamas temas, nebandant sieti jų su teatro realijomis ir diskutuoti su kitais režisieriais ar publika, kas ypač buvo ryšku ankstesniuose OKT studijoje statytuose darbuose, atrodo, kad mažų mažiausiai būtų tikslu bent tuos reklaminius plakatus kuo nors uždengti.

Tačiau ilgai gilintis į erdvę neverta – čia daug labiau akcentuojamas

Kristina Steiblytė

„Balta Drobulė“ Kauno valstybiniame dramos teatre

Simboliška – Kauno valstybinio dramos teatro Didžioji salė po remonto atidaroma Jono Jurašo režisuota Antano Škėmos „Balta drobule“. Simboliškas ne tik Jurašo sugrįžimas į didžiąją sceną, iš kurios teko pasitraukti sovietmečiu, bet ir paties kūrinio pasirinkimas: kaip ir pagrindinis romano veikėjas, režisierius nepasidavė sistemai, kovojo už menininko laisvę ir, žinoma, už tai turėjo sumokėti. Tik, priešingai nei Antanas Garšva, Jurašas turi galimybę kurti sutaikęs savo praeitį su dabartimi.

Vis dar gajus romantinio herojaus mitas verčia įsivaizduoti, kad jei režisierius nebūtų grįžęs į Lietuvą ar jei būtų grįžęs, bet negalėjęs kurti, tai ir jo kūryba, ir asmenybė būtų apsupta neįveikiamos herojaus auros. Tačiau pastaruoju metu ėmęsis

Daiva Šabasevičienė

Antano Škėmos „Balta drobulė“ Kauno valstybiniame dramos teatre

„Matai, tapau lietuvių ambasadorium... Propaguoju lietuvių kalbos skambėjimą...“, – šie Antano Garšvos žodžiai – tarytum Jono Jurašo teatrinio gyvenimo motto. Ne pirmą kartą papuolęs į ekstremalius gyvenimo išbandymų verpetus, šįkart Kauno dramos teatre statydamas Antano Škėmos „Baltą drobulę“ jis turėjo ne tik išbandyti save ir teatrą, bet ir antram gyvenimui prikelti šio teatro Didžiąją sceną.

Spalio 12 d. po ketverių metų pertraukos žiūrovai vėl buvo pakviesti į rekonstruotą pagrindinę Kauno valstybinio dramos teatro erdvę. Didžioji salė pavyzdingai rekonstruota išsaugant visas autentiškas detales. Apskaičiuotas parterio regos laukas: palyginti su senąja erdve, scena gerokai žemesnė, o žiūrovų kėdės kyla aukštyn. Tačiau po tokios galingos pertvarkos (autorius Algimantas Kančas) teatras dar turės grąžinti

Austėja Adomavičiūtė

 Igno Basijoko ir Justo Tertelio premjeros „Menų spaustuvėje“

 

Praėjęs savaitgalis išsiskyrė premjerų gausa. Vien „Menų spaustuvėje“ buvo parodyti dviejų debiutuojančių režisierių darbai – „Atviros erdvės“ programos dalyvio Igno Basijoko kurtas „Išėjimo nėra“ bei naujausias teatro laboratorijos „Atviras ratas“ spektaklis „1/3 gyvenimo“, režisuotas Justo Tertelio. Tiek abiejų spektaklių kūrėjai, tiek pasirinkta medžiaga yra labai skirtingi, bet kartu analizuojant ir lyginant šiuos du spektaklius galima įžvelgti tam tikrų panašumų, tendencijų ir pirmiesiems režisūriniams bandymams būdingų bėdų.

Agnė Biliūnaitė

Šokio festivalis „Aura “
 

Žvarbūs skersvėjai, tamsių spalvų drabužiai gatvėse ir žmonių būriai prie teatrų – įprasti lietuviško rudens simptomai. Toks pat įprastas kultūrinio rudens atributas yra ir šokio festivalis „Aura“, kuris šių metų rugsėjo 27–30 d. Kaune buvo surengtas 22-ąjį kartą. Kokios gi buvo tos keturios rudeninės šokio dienos?

Pirmoji diena. Nuoga

Rugsėjo 27 d. festivalio atidarymui buvo parinkti du visiškai nuogi...

Rasa Vasinauskaitė

„Sirenų“ festivaliui pasibaigus

Net ir labai norėdama, šiųmečių „Sirenų“ nebegaliu atskirti nuo Romeo Castellucci spektaklio „Apie Dievo sūnaus veido koncepciją“ sukelto ažiotažo. Jis leido ne tik įsivaizduoti, bet net ir patirti tą būseną, kurią gūdžiais gūdžios sovietijos metais išgyveno šiandien legendomis tapusių spektaklių žiūrovai. Praėję giesmininkų, protestuotojų ir policininkų užkardas, atsidūrę tarsi šventoje, bet taip pat akylai saugomoje teritorijoje, „Dievo sūnaus veido...“ stebėtojai virto ypatingo akto dalyviais – dvasios bendrija, suvienyta sukrečiančios emocinės patirties.

Tai, kas vyko aplink Castellucci spektaklį, ir juokina, ir baugina. Juokina spektaklio nemačiusių ir turbūt apskritai teatrą aplenkiančių žmonių nesugebėjimas suvokti meno ir tikrovės ribos, o baugina primityvios, gausios smurtinės ir pasityčiojimo retorikos protesto formos. Toks visuotinis „apsėdimas“, užkrėtęs ir politikus, ir net išsilavinusius jaunuolius, išsiliejęs neapykanta spektakliui ir paties menininko dergimu, prilygintinas fundamentalizmui. Štai kas, pasirodo, tūno