Tarp disciplinų
Justina Kučinskaitė
Drabužio magija
Barbaros Layne paroda „Švytėjimas“ VDA tekstilės galerijoje „Artifex“
Barbara Layne vadovauja Konkordijos universiteto Vizualiųjų menų ir inžinerijos studijų programos studentų grupei, kuriančiai išmaniųjų medžiagų, drabužių ir tekstilės objektus. Tyrimų bazė atsirado įkūrus „Hexagram“ medijų meno ir technologijų institutą. Ši stambi investicija – tai vienas ryškesnių vietinės vyriausybės kultūros politikos pavyzdžių, kai į meną žiūrima kaip į pelną nešančią pramonės šaką. Priešingai kaimyninės JAV kultūros politikai, kanadiečiai
Laima Kreivytė
Apie VEKS’o šleifą
Kultūra niekaip neišauga nemylimos podukros marškinių – tokią net Europai gėda rodyti, ir tikrai nereikia jai jokių struktūrinių fondų pinigų, kurie liejosi ir tebesilieja į kitas sritis. Pinigai ir kultūra yra nesuderinami dalykai. Jei jų atsiranda (kaip Vilniui tapus „Europos kultūros sostine 2009“), tai tik tam, kad išmanūs skalbėjai juos plautų ir šveistų. Taip atrodo paskaičius „Respublikos“ ir „alfa.lt“ žurnalistų rašinius ir pasiklausius kai kurių kultūros žmonių komentarų.
Monika Kalinauskaitė
Svetimas ritualas
Paroda „Ritualinis kambarys“ Šiuolaikinio meno centre
Bet kol kas kalbame apie kitokį, čia ir dabar Ritualinį kambarį, tą iš didžiosios raidės. Pagal parodos aprašymą, jis prasidėjo Nidoje, „kalbantis apie tai, kas ne visada apčiuopiama, ne iškart papasakojama ir netikėtai pasiilgta – apie bendrą erdvę, kurioje daug nuojautų, susikertančių taškų ir kasdienybės magijos, įkvepiančios subjektyvius ritualus“. Tai virto dvi sales ir du koridorius užimančiu reiškiniu, kuriame išties daug kas kertasi – gatvės kultūros aidai ir senovinės kėdės, kaip mėsgaliai išmėtytos ŠMC erdvių atliejos ir sukonstruotos naujos „kišenės“ jose. Tai labai graži visuma. Akys ganosi po nešvankų Egyboy popsą, slysta Lea Porsager bronza ir dreba kaip Axelio Liderholmo piešinio linijos. Čia gera tiesiog vaikščioti ir matyti, kas, panašu, yra vienas iš kuratorių tikslų: „Ritualinis kambarys“ virto
Aistė Kisarauskaitė
Pienių žydėjimas prieš
Apie vieną Lino Katino paveikslą
Dviračio spyna turi gudrų užrakinimo mechanizmą – reikia surinkti skaičių kombinaciją. Manote, kur nors užsirašiau? Jis puikiai žino, kad ne. Oi. Ir kokie tie skaičiai buvo pernai? Bet viską prisimenu – slaptus
Monika Kalinauskaitė
Pasakaitės, peteliškės ir patafizika
Kelios nutrauktos mintys apie Raimundo Malašausko ir „Tulips and Roses“ projektą „oO“ 55-ajai Venecijos bienalei
Šitam tekstui vykstant ir baigiantis „oO“ sukonkretėjo. Dabar tai – pusė bendro su Kipru paviljono 55-ojoje Venecijos bienalėje, kuruojama Raimundo Malašausko su galerija „Tulips and Roses“. Lietuviškus vardus čia nešioja šeši kūrėjai. Trys iš jų – Elena Narbutaitė, Liudvikas Buklys, Gintaras Didžiapetris – buria idėjas ir kalbančius dūmus, trys – Algirdas Šeškus, Kazys Varnelis, Vytautė Žilinskaitė – protingas substancijas. Visa sąstato stilistika panaši, tyli ir tanki kaip neutroninė žvaigždė (pvz., Jasono Dodge’o poezija arba Phanos Kyriacou maži augliai realybėje), kažkuo artima O raidės uždarumui, kurį tarsi laužia performatyvus judesys (jį turėtų atlikti Lia Haraki, Maria Hassabi arba Myriam Lefkowitz). Fragmentiškai išberta neva koncepcija sutampa su istorija, bando įtempti stygas ir kutenti artėjančios kulminacijos aromatu. Taip, dabar „oO“ laikosi ant sulaikyto kvapo. Bet tai dabar, o tekstui prasidedant dar net nebuvo aišku, pro kurią šnervę įkvėpti, tik kad
Erika Grigoravičienė, Agnė Narušytė
Paslapties žiūrėjimai
ApieLaisvydės Šalčiūtės parodą „Sekretai“ traukinyje Klaipėda–Vilnius
E.G.: Atrodo, kad šiandien meną labai lengva ir daryti, ir interpretuoti. Kūrinio turinys dažniausiai yra rasti ankstesni vaizdai, metodas – kartotė. Interpretaciją paranku pradėti nuo pirmavaizdžio, kuris savo ruožtu niekada nebūna nulinis atskaitos taškas. Ar apropriacinius kūrinius iš viso įmanoma nagrinėti semiotiškai, apsiribojant tuo, ką čia ir dabar matome? Ir ką būtent čia matome?
A. N.: Matome: fotografijas, videofilmą, veidrodžius, smėlį, lėlę. Filme traiškomi kiaušiniai (vištų), veidrodžiai sugauna žiūrovo žvilgsnį, lėlė kviečia ją paguldyti (nesėkmingai), smėlis – jį nuvalyti ir atrasti fotografijas, fotografijos... Svarbiausia – kas nufotografuota: moterų veidai ir vaginos. Bet abu objektus dengia kažkokio stiklinio indo dugnas su raidėmis ir skaičiukais. Taip svetimas nuotraukų albumas virsta sekretų medžiaga. Laisvydė mums juos atidengia perfotografuodama pro stiklą, kuris reprezentuoja jos įrankio – fotoaparato – objektyvą. Bet tik tam tikras dalis, tik tuos du objektus. Visas kitas albumo nuotraukų masyvas taip ir lieka paslėptas po smėliu. Pratrindama akeles, menininkė tik dar labiau intriguoja, sukuria geismo objektą – be jos sekretų žaidimo tas albumas mums neegzistuotų. Tarpus užpildo vaizduotės raizginys. Taigi šioje parodoje svarbiau net ne tai, ką matome, o tai, ko nematome. Semiotika gal ir įmanoma, nes kaip parodoje susišūkauja žvilgsniai, ratilų vyzdžiai, veidai (moterų ir žiūrovų) ir vaginų
Kęstutis Šapoka
Tylioji istorija
Andriaus Kviliūno projektas „Pamėnkalnio“ galerijoje
Šiuolaikinis menas, eksploatuojantis visuomenės skaudulius, jautrias ir aktualias socioistorines ir sociopolitines temas, jau nuo sovietmečio kelia daug abejonių. Todėl ir Andriaus Kviliūno projektas „Tylioji istorija“, jo dar nemačius, kėlė įtarimą. Ką rašyti apie projektą, kuriame vardan „meno“ gali būti ciniškai manipuliuojama „paprastais žmonėmis“? Juk mes, menininkai, paprastai nepasižymime ypatinga morale. Bet ką galime paversti „meninio tyrimo medžiaga“. Imkime kad ir kokio Deimanto Narkevičiaus „Legendos išsipildymą“ (1999). Atrodo, viskas superjautru ir supernuoširdu – taip ir matau Narkevičių tarsi Pirčiupių motulę kančios iškreiptu veidu, neaprėpiamo sielvarto, nesavanaudiško susirūpinimo tragišku žydų tautos likimu. Bet kažkodėl žiūrint filmą kyla šleikštulys, nes akis tiesiog badyte bado
Paulina Pukytė
Nesvarbu, kuri – diena, kuri – naktis
Aistę Kisarauskaitę kalbina Paulina Pukytė
Iš tiesų keblu atsakyti į Tavo klausimą, bandau suprasti, ką gi galėtų reikšti „mokėjimas rašyti“? Gal turi galvoje, ar aš turiu savo stilių? Ar rašau aiškiai ir suprantamai skaitytojui? O gal tiesiog – ar man pavyksta parašyti ką nors įdomaus? Žmonės kartais sako, kad turiu stilių, nors tam skyriau mažiausiai pastangų, tiesiog pasakiau sau, kad svarbu rašyti taip, kaip galvoju. Daug dirbu prie teksto struktūros, personažų, kartais po trupinį rankioju gyvenimo detales – pati neturiu jokios vaizduotės, tenka vogti iš
Laima Kreivytė
Postidėja. Atstatomieji darbai
VDA ekspozicijų salėse „Titanikas“
2013 m. kovo 8 dieną, penktadienį, 17 val. parodoje įvyks susitikimas su menininkėmis.
Tai patvirtino „Postidėjos“ keliamų klausimų aktualumą. „Postidėja II. Atstatomieji darbai“ kviečia atkurti jėgų pusiausvyrą, tyrinėti ištrintą atmintį ir užmirštas istorijas, atgaivinti nutylėtas patirtis bei apleistas erdves, išryškinti nematomus kasdienius darbus. Tai ilgas kolektyvinių pastangų reikalaujantis procesas, todėl „Kovo ∞“ tampa tiesiog
Monika Krikštopaitytė
Aštresnių pojūčių ilgesys
Annos Jermolajevos ir Audronės Vaupšienės paroda „Lyg ir grįžimas namo“ Šiuolaikinio meno centre
Parodos pavadinimas labiau tinka Annos Jermolajevos parodos daliai, nes ji kūriniuose keliauja į savo šeimos tremties vietas. Rusija, žinoma, aštresnius pojūčius garantuoja, ypač atokesnės krašto sritys. Apleisti pastatai, šalikelėse palikti automobiliai, klampūs keliai, girtos minios lingavimas atrodo kaip
