7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Aštresnių pojūčių ilgesys

Annos Jermolajevos ir Audronės Vaupšienės paroda „Lyg ir grįžimas namo“ Šiuolaikinio meno centre

Audronė Vaupšienė. Be pavadinimo. 2006–2013 m.
Audronė Vaupšienė. Be pavadinimo. 2006–2013 m.

Viename Giedrės Mickūnaitės seminare su kolegomis kalbėjomės apie tai, kad kai kokia nors gyvenimo dalis yra išstumiama iš kasdienių patirčių lauko, ji ima aktyviai rodytis simbolinėje plotmėje. Pavyzdžiui, mirtis. Kadangi nebeprausiame ir neberengiame numirėlių, nematome jų nei gatvėse, nei namuose, kaip to stokos išraišką nuolat skelbiame tapybos, romano ar dar ko nors mirtį, turime visą rinkinį mirties simbolikos prekyboje: marškinėliai bei rankinės su kaukolėmis ir panašiai. Meno kūrinių, kurie vaikšto ratais aplink mirimą ar tiesiogiai tai reprodukuoja, apstu ir Vakarų pasaulio, ir Lietuvos dailėje. Lygiai tą patį galėtume sakyti ir apie nesaugumą, riziką, aštresnius pojūčius. Todėl Annos Jermolajevos ir Audronės Vaupšienės paroda „Lyg ir grįžimas namo“ man pasirodė dėsninga, lyg čia pat įvaizdinusi mūsų pokalbį.

 
Parodos pavadinimas labiau tinka Annos Jermolajevos parodos daliai, nes ji kūriniuose keliauja į savo šeimos tremties vietas. Rusija, žinoma, aštresnius pojūčius garantuoja, ypač atokesnės krašto sritys. Apleisti pastatai, šalikelėse palikti automobiliai, klampūs keliai, girtos minios lingavimas atrodo kaip kelionė į patį liūdesį. Tokie išėjimai iš komforto zonos veda ne į naują, geresnę vietą, o tik leidžia įsisąmoninti, kad anksčiau buvai saugi ir, be nerimo, tau nieko netrūko. Autorės filmų nepavadintum nei stipria dokumentika, nei nauju tos pačios populiarios temos posūkiu. Šis kūrinys jai pačiai ir liks reikšmingiausias.
 
Audronės Vaupšienės parodos dalis šiek tiek labiau sofistikuota ir greičiau susijusi su iškeliavimu, nei su grįžimu. Tiksliau, su gavimu ne to, ką įsivaizdavai. Menininkė atlieka kelis visai efektingus minties ir formos posūkius. Kelionės įvaizdžiais tampa ne gražieji, o pavojumi ir nusivylimais dvelkiantys paveikslėliai. Kai galvoji apie kelionės vaizdus, pirma asociacija – nepakeliami užfiksuotų įspūdžių kiekiai, kurių vėliau niekas net nežiūrės. Nuo to Vaupšienė mus apsaugo, rodo tik kelis sureikšmintus ir supoetintus. Jie susiję su vandens stichijomis. Matyt, todėl parodos kuratorius Simonas Reesas aprašyme mėgino įterpti ir Homero „Odisėją“. Juk skambios nuorodos visada praverčia (?).
 
Jei nežinotume, kad vaizdai atsivežti iš kelionių, pagal jūros vaizdą to niekada nenustatytume. Regis, banguotai platybei tenka tapti plačiausio ir sunkiausiai nuspėjamo kelio metafora ir metonimija. Iš mitologijos ir simbolio plotmės į dabartį sugrąžina oro uoste filmuota medžiaga. Dresuotas vilkšunis uostinėja bagažo atsiėmimo juosta judančius lagaminus. Apdriskusi nešulių polietileno plėvelė atstoja sudėvėtus mitinių laikų keleivio rūbus. Čia tie vaizdai, kuriuos grįžę iš kelionių mintyse automatiškai ištriname. Tai karčioji pusė, kuri subraižo rojaus pažadą ir vis trukdo atsirasti „už vaivorykštės“. Būtent tokia medžiaga demaskuoja reprezentatyvių vaizdų vyravimą ir realių pojūčių prislopinimą suvokiant tą viltingą žodį „kelionė“. Ši taikli menininkės pastaba man buvo artima, galėjau susitapatinusi palinkčioti sakydama: suprantu, ką turit galvoje. Pojūtis perteiktas.  
 
Galbūt tam pagelbėjo ir su forma atliktas veiksmas: didžiojoje projekcijoje banguoja jūra, įsibridusi maudosi pabira grupelė žmonių, kompozicija stichiška kaip daugybės atostogų nuotraukų ir jau beveik pradedi piktintis, kuriems galams tau tai rodoma, kai įžvelgi, jog žmonės sustingę. Optinis triukas, bet veiksmingas. Todėl, kad paprastai jūra yra pastovumo konstanta, o žmonės ateina ir išeina. O čia atvirkščiai. Sukeistintas vaizdas kelia malonų nerimą. Turbūt tą, kurio stoką jaučiame gyvendami patogiai, kaip savaime suprantama.
 
Kelionė pakeliama į gyvenimo kelionės statusą ir susiejama su mirtimi A. Vaupšienės kūrinyje „Kalinys“ (2011). Trumpas aprašymas mus informuoja, kad autorė jau kelerius metus fotografuoja Alytaus kalėjime, o žmogus, kuris žvelgia iš portreto, yra dingęs ir laikomas mirusiu. Randuotas vyras sustingęs, kaip ir dera nuotraukai, žvelgia į mus, tik rankoje laikoma cigaretė vis smilksta, dūmai realistiškai raitosi tai virsdami ornamentu, tai dūmų migla.  
 
Šis kalinio portretas, kaip ir A. Jermolajevos kūrinys „Kalnai šaukia“ (2009), kur ji guli nuoga kaip daugybė dailės istorijos venerų, tik atsukusi nugarą (o galvos ne), atrodo kaip keisti, neaišku kodėl parodoje atsiradę akcentai. Nuotraukose, projekcijose tik bendri vaizdai, gal pasigedo konkretaus žmogaus, jaučiančio subjekto, nuorodos į autorių? Visi tekstiniai paaiškinimai kažkaip nuplaukia pro šoną. Ir čia, manyčiau, glūdi ta pati sena liga, kuri kankina ir Lietuvos kiną, ir literatūrą – talentingų poetinių įžvalgų, simbolių, persipynimų yra, o struktūros nėra, nors tu ką. Šioje parodoje atskiros mintys, kai kurie efektai (kur dalis juda, kita numarinta), atskiri vaizdai – įspūdingi, bet bendros logikos neradau. Nelabai aišku nei kaip žiūrėti, nei, kas svarbiausia, kaip tarpusavyje susijusios atskiros dalys. Galbūt kitam užtenka ir vaizdų srauto, o tokie jų telkiniai interpretuojami kaip pojūčius kurianti instaliacija. Sutinku, kad yra ir toks kūrinių porūšis, bet tuomet aš tikiuosi kur kas mažiau už darbo esančio teksto. Arba tokio teksto, kuris ne žeria įmantrias sąsajas, o padeda pasigaminti tuos suplanuotus pojūčius.   
 
Paroda veikia iki kovo 13 d.
Šiuolaikinio meno centras (Vokiečių g. 2, Vilnius)
Dirba antradienį–šeštadienį 12–20 val.

 

Audronė Vaupšienė. Be pavadinimo. 2006–2013 m.
Audronė Vaupšienė. Be pavadinimo. 2006–2013 m.
Audronė Vaupšienė. „Kalinys“. 2011 m. J. Lapienio nuotr.
Audronė Vaupšienė. „Kalinys“. 2011 m. J. Lapienio nuotr.
Anna Jermolajeva. „Kalnai šaukia“. 2009 m. J. Lapienio nuotr.
Anna Jermolajeva. „Kalnai šaukia“. 2009 m. J. Lapienio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.