Tarp disciplinų

Rita Mikučionytė

Paroda „Iliuzionistai. Apie scenografiją ir šiuolaikinį meną“ Šiuolaikinio meno centre

 

Eglė Sirvydytė, Kristina Inčiūraitė

Šiuolaikinės muzikos kompozitorės bei vokalistės Eglės Sirvydytės ir šiuolaikinės menininkės Kristinos Inčiūraitės –dviejų tarpdisciplininio projekto „Kabinti“ autorių, besiruošiančių pristatyti šį projektąrugsėjo 25 d. Vilniuje, kultūros bare „Kablys“, – susirašinėjimas.

Eglė Sirvydytė: Tikėtina, kad karaokės baras bus kur nors Didžiojoj Kinijoj, ir tik dvi dainos dainų sąraše bus ne kiniškos. Ir aš nė vienos iš jų tiesiog nemokėsiu, nes visiškai nesiklausau radijo... O jei rimtai, tai geras klausimas. Verta pasvarstyti. Nes mintyse iškart įsivaizduoju save kuriančią „pabėgimo“ scenarijus. Arba neturinčią kur dėtis, liūdnai slankiojančią tarp baro, teniso stalo ir tualeto. Arba graudžiai susidrovėjusią imti mikrofoną. Let’s have some fun! Bet viduj kažkoks stop / lauk / out / away mišinys. Visi scenarijai ‒ apie karaokės akto vengimą. Ir, dievaži, visai ne dėl to, kad man nepatiktų dainuoti. Tik visa tai mielai iškeisčiau į muzikavimą toli nuo karaokės barų.

Kęstutis Šapoka

Eglės Rakauskaitės performansas prie Gedimino paminklo ir projektas „Ne(į)vykę projektai“ VDA „Artifex“ galerijoje

Kristina Steiblytė

Christina Linden kalbasi su Shannon Jackson

Knygoje „Socialiniai darbai“ kalbate apie tai, kaip nauji suvokimo būdai ir parametrai keičia mūsų suvokimą, kas priklauso estetikos laukui ir kas yra už jo. Teigiate, kad Gyvenimo/Meno diskursas, perkeistas mąstymo apie meno ir jo rėmimo paradoksus, įgyja naujumo. Gal galite plačiau pakomentuoti, ką naujo šiai perskyrai tai suteikia?
Tam tikras gyvenimo ir meno poveikio gyvenimui diskursas padarė labai didelę įtaką performanso studijoms. Tačiau Meno/Gyvenimo pora ne visada suteikia tikslią kryptį analizei, iš dalies todėl

Monika Krikštopaitytė

Įspūdžiai iš „Kultūros nakties“

 

Liepos 5-osios vakaras ir naktis parodė, kad potencialus meno mylėtojų būrys yra kur kas didesnis, nei kartais manoma. Žmonių knibždėte knibždėjo nepaisant lietaus, kuris neturinčius skėčių vertė žaisti šachmatais su pastogėmis. Kliūčių buvo ir daugiau. Pavyzdžiui, programos apimtys. Atspausdinusi ją visą, gavau aštuoniolika (!) smulkiai prirašytų puslapių. Renginių laikas dubliavosi, tad galima buvo pasijusti kaip tai beždžionei iš anekdoto, kur liūtas liepė gražiems eiti į kairę, o protingiems į dešinę – nors persiplėšk. Susitaikius su stichija (abiem), liko vienas būdas – tiesiog eiti, kaip tas žmogus iš Valdo Papievio romano „Eiti“. Ne toks jau didelis tas Vilnius, o be to, šį bei tą sutrumpino ir liūtys. Mačiau kelias tuščias scenas po vandens siena.

Bejėgystė viską aprėpti sutelkė dėmesį į aplinkos patyrimą. Vilnius buvo persimainęs. Visų pirma, nuo garsų viražų pakito erdvės. Be nesiliaujančius plojimus primenančios liūties, iš už kiekvieno kampo sklido muzika. Tai rokas, tai chorinis dainavimas, tai dar koks nors mišrūnas. Lyg junginėtum kanalus, o nuo drėgmės šie kartais susijungtų. Labiausiai sužavėjo iš Bernardinų kiemo sklidęs balsingas riaumojimas. Netikėtumas, kad ne švelnūs balseliai. Galinga. Gaila, kad tai buvo tik repeticija. Temo.

Eglė Rindzevičiūtė

Po seminaro „Būtasis tęstinis laikas Baltijos šalyse: sudėtingos praeities atmintis ir trauma“

Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė

Apie Lietuvos ir Kipro paviljoną „oO“ 55-ojoje Venecijos bienalėje

Į „oO“ pakliuvau jau po atidarymo, kai Jasono Dodge’o pušų spygliai Sporto rūmų arenoje jau buvo beprarandą kvapą. Ant laiptų pakopų, panirę į klampų ambientą, gulėjo nuo kaitros ir venecijietiško šaršalo išsekę bienalės lankytojai. Ir pati paroda rodėsi „besiilsinti“, palengva įsijaučianti į savo ramesnį, erdvesnį buvimą, laukiantį jos ateinančius mėnesius. Tariuosi išvengusi daugybės nereikalingų trukdžių, kurie galėjo įveikti mane, jei būčiau pamačiusi „oO“ atidarymo vakarą. Nors čia labiau tiktų žodis „patyrusi“.

Parmenidas teigė, kad judėjimas yra juslinio patyrimo iliuzija. Vaikščiojimą, laipiojimą, pastato tyrinėjimą suvokiau kaip vienintelį būdą suprasti,

Monika Krikštopaitytė

Įspūdžiai iš 55-osios tarptautinės Venecijos meno bienalės

Venecija keri kaip gyvosios istorijos miestas. Nepasikeitė miesto struktūra, nes nėra kur plėstis. Tie patys akmenys ir dožų, ir Visconti, ir Brodskio šlifuoti. Nepasikeitė ir paskirtis – tai pirklių ir lėbavimų (operos, kaukių balių, priėmimų, atidarymų ir vakarėlių) uostas. Pirkti ir parduoti, regis, susirinko ir visa bienalė. Todėl ten kalbama šiek tiek mažiau apie meną, daugiau apie pasirodymą, nacionalinius reikaliukus, vardų kalves, dominavimo žaidimėlius ir ryšius. Ryšių mezgimą ir jau esamų naudojimą. Apie maloninimąsi. Gal todėl viskas pasirodė labai jau nuosaiku, sušukuota, supakuota, apvilkta į frakus. Kaip brangioje firminių ženklų parduotuvėje. Tiems, kurie tai mėgsta, šis miestas-teatras yra ideali scena. Visi geidžiami naudingi žmonės ir varžovai ranka pasiekiami. Jei ne tame atidaryme, tai kitame vakarėlyje. O tie, kurie nei perka, nei par(si)duoda, yra arba paprastas žiūrovas, laukiantis reginio (ar poveikio per kitus kanalus), arba spauda, kuri vienaip ar kitaip, gal visai nedaug, įsilieja į pirkimo-pardavimo (skatinimo) procesus. (Be jokios abejonės, hierarchija ir čia aiški). Todėl jiems dosniai į rankas kišami dailūs

Monika Krikštopaitytė

Estų menininkės Mare Tralla prisistatymas performansų dirbtuvėse „Kabantys kūnai. Stebėjimo praktikos“

Kai pradėjau kurti, Estijos mene buvo ieškojimų laikas. Visi viską norėjo išbandyti. Man rūpėjo moters tema, nes aš moteris, ir aiškiai supratau, kad yra skirtumas, bet nelaikiau savęs feministe. Kolegos man siūlė prisiimti feministės vaidmenį, nes tai gali būti

Justina Kučinskaitė

Barbaros Layne paroda „Švytėjimas“ VDA tekstilės galerijoje „Artifex“

Barbara Layne vadovauja Konkordijos universiteto Vizualiųjų menų ir inžinerijos studijų programos studentų grupei, kuriančiai išmaniųjų medžiagų, drabužių ir tekstilės objektus. Tyrimų bazė atsirado įkūrus „Hexagram“ medijų meno ir technologijų institutą. Ši stambi investicija – tai vienas ryškesnių vietinės vyriausybės kultūros politikos pavyzdžių, kai į meną žiūrima kaip į pelną nešančią pramonės šaką. Priešingai kaimyninės JAV kultūros politikai, kanadiečiai