7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Svetimas ritualas

Paroda „Ritualinis kambarys“ Šiuolaikinio meno centre

Monika Kalinauskaitė
Nr. 19 (1033), 2013-05-10
Tarp disciplinų Dailė
Ekspozicijos fragmentas
Ekspozicijos fragmentas

Koks jausmas apima stebint svetimą ritualą? Keista, egzotiška, gal net truputį baisu. Kartais ritualai reikalauja itin išsamaus žinojimo ar intensyvaus transo. Kartais ritualai tęsiasi ištisas dienas ir kelia skausmą. Kiekviena paroda yra rituališka, ypač „prestižinėse“ institucijose – tai savęs įrodymas, nepraeinantis be tam tikrų šventinių apeigų ir įtampos. Taip kiekviena parodų salė yra tam tikras ritualinis kambarys, vieta, kurioje laikomi ritualo įrankiai ir lieka jo pėdsakai. Ūlos Tornau ir Astos Vaičiulytės projektas turbūt irgi galiausiai prisirps tik išvežus eksponatus...
 

Bet kol kas kalbame apie kitokį, čia ir dabar Ritualinį kambarį, tą iš didžiosios raidės. Pagal parodos aprašymą, jis prasidėjo Nidoje, „kalbantis apie tai, kas ne visada apčiuopiama, ne iškart papasakojama ir netikėtai pasiilgta – apie bendrą erdvę, kurioje daug nuojautų, susikertančių taškų ir kasdienybės magijos, įkvepiančios subjektyvius ritualus“. Tai virto dvi sales ir du koridorius užimančiu reiškiniu, kuriame išties daug kas kertasi – gatvės kultūros aidai ir senovinės kėdės, kaip mėsgaliai išmėtytos ŠMC erdvių atliejos ir sukonstruotos naujos „kišenės“ jose. Tai labai graži visuma. Akys ganosi po nešvankų Egyboy popsą, slysta Lea Porsager bronza ir dreba kaip Axelio Liderholmo piešinio linijos. Čia gera tiesiog vaikščioti ir matyti, kas, panašu, yra vienas iš kuratorių tikslų: „Ritualinis kambarys“ virto pasivaikščiojimu, apjungiančiu skirtingas į šį žaidimą įsitraukusių menininkų praktikas, kuriančias patirtis sau ir kitiems. Todėl pasivaikščiojimas bus dinamiškas, slenkantis paraleliomis erdvėmis, tarpinėmis būsenomis, paros laikais ir pasakojimais. [...] Judesys materializuojasi į jį panirus arba sulaukus ateities, kai fikcijos pavirsta mokslo kasdienybe.“ Jei judesys materializuojasi, tai „Ritualinis kambarys“ yra pats ritualas, erdve virtęs veiksmas. Tai būdas įeiti į amžiną tarpinę būseną, kai vertiesi, kai jau nesi kas nors, bet kuo nors dar netapai. Panašiai kaip ant sienos įrėminti grafitai tampa lyg ir „teisingo“ meno kūriniais, bet kartu dar ne – pro teleskopą matomas vienas, užpurkštas ant tvoros ir primenantis apie tikrąją, nesukultūrintą ir nesikultūrinančią šitokių kūrinių prigimtį.

Viskas šioje parodoje yra kaip reta į temą, kai kur net per daug. Menininkų duetas „Distruktur“ kabančiame ekrane rodo filmą, kuriame veikėjai tampa buriančiais keliautojais ar keliaujančiais burtininkais, atlieka veiksmus ir dainas. Šalia projektorių jie pakabina ir savo ritualinius kostiumus, kurie, ko gero, turėtų pinti ir trinti kasdienybės bei fikcijos ribas. Vis dėlto įdomiau pažiūrėti sausai ir antropologiškai, kai filmas virsta dokumentacija, o kostiumai – eksponatais. Juos suliejusi vaizduotė brėžia svetimos, stebimos kultūros kontūrus. Nors menininkai tikrai nesiekė atlikti lauko tyrimo, tokia interpretacija kūrinį gelbėja – kitaip jis tiesiog per daug tyras, persisunkęs intelektualiu okultizmu, kuris įkyri. Panašiai priimu ir Lea Porsager išardytą fikcinį T-F aparatą šalimais. Norisi matyti fantastinės genties stebuklą, nukritusį erdvėlaivį šventoje džiunglių gelmėje, o ne dar vieną pasaką apie pasaką, kaip byloja tekstas ant sienos. Egyboy koridoriuose lyg ir nutiesta gatvė, kurioje gyvenant ritualas nepaprastai svarbus ir vis dar laukinis. Bet kartu tai – pati gryniausia mada, ta, kuri save neigia per kritiką ir pašaipas. Pasivaikščiojimas podiumu (kad ir gatvėje) – vienas iš civilizuočiausių įmanomų ritualų.
 
„Ritualinis kambarys“ – gražus, bet neišsipildęs. Pasivaikščiojimas, į kurį mus vedasi kuratorės, yra per trumpas. Jis turėtų ištįsti per visą ŠMC (ar bet kokią kitą tam tinkamą erdvę), priimti daugiau kūrinių ir neišsigąsti daugiau kontrastų. Jis turėtų vedžioti zigzagais ir kibti realybei į skverną, užuot palikęs ją šone ir bandęs susikurti „saugią“ kitokią. Ritualiniame kambaryje trūksta žvilgsnio į kambarinius ritualus. Aprašyme palinksniuojama „kasdienybės magija“ neįvyksta. Ja vos vos atsiduoda margas Axelio Liderholmo kambarys su vazų kolekcija ir baltas parko suoliukas prie lango. Pietinėje salėje skleidžiamas saldus kvapas ima atrodyti kaip pigus triukas būrimo salone – kas būtų savaip linksma ir įdomu, jei ne persekiojantis žinojimas, kad bandyta nutiesti tikro šamano kelią.
 
Koks dar jausmas apima stebint svetimą ritualą? Pačiai sau netikėtai, kartais būna tiesiog nuobodu, nes nežinome nei prasmės, nei taisyklių. Jei paroda yra ritualas, žiūrovas savo vaidmenį atlieka. O kaip rituale apie ritualą? Gal paroda visai kitaip atsiskleistų, jei vietoj kūrinių stebėčiau save? Tikrai džiaugčiausi, jei paaiškėtų, kad tai slapta kuratorių intencija. Jei viskas, ką mačiau, tėra tyrimas, kur paroda tyrinėjama kaip keičianti patirtis, kurioje žiūrovas neišvengiamai dalyvauja, tik apie tai pamiršta... Kol kas „Ritualinis kambarys“ tėra labai estetiška ir darni paroda, kurioje šiaip slidi ir aitri tema meistriškai apsaugoma nuo kičo. Tačiau galiausiai joje buriama iš šešėlių ir dūmų, užuot drąsiai kursčius ritualinio laužo ugnį.
 
Paroda veikia iki gegužės 19 d.
Šiuolaikinio meno centras (Vokiečių g. 2, Vilnius)
Dirba antradieniais–šeštadieniais 12–20 val.
 

 

Ekspozicijos fragmentas
Ekspozicijos fragmentas
Josef Faus, kūrinio „Šviesioji saulės pusė“ fragmentas. 2013 m. Autorės nuotr.
Josef Faus, kūrinio „Šviesioji saulės pusė“ fragmentas. 2013 m. Autorės nuotr.
Melanie Smith, „Xlitla“. 2010 m. Autorės nuotr.
Melanie Smith, „Xlitla“. 2010 m. Autorės nuotr.
Egyboy, be pavadinimo. Autorės nuotr.
Egyboy, be pavadinimo. Autorės nuotr.
Axel Liderholm, instaliacijos „Rule of the Club – White House“ fragmentas. 2013 m. Autorės nuotr.
Axel Liderholm, instaliacijos „Rule of the Club – White House“ fragmentas. 2013 m. Autorės nuotr.
Axel Liderholm, instaliacijos „Rule of the Club – White House“ fragmentas. 2013 m. Autorės nuotr.
Axel Liderholm, instaliacijos „Rule of the Club – White House“ fragmentas. 2013 m. Autorės nuotr.
Lea Porsager, „Kaip programuoti ir naudoti T-F“. 2013 m. Autorės nuotr.
Lea Porsager, „Kaip programuoti ir naudoti T-F“. 2013 m. Autorės nuotr.
Lea Porsager, „Kaip programuoti ir naudoti T-F“. 2013 m. Autorės nuotr.
Lea Porsager, „Kaip programuoti ir naudoti T-F“. 2013 m. Autorės nuotr.
„Distruktur“, kūrinio „Keliautojo širdyje“ fragmentas. 2013 m. Autorės nuotr.
„Distruktur“, kūrinio „Keliautojo širdyje“ fragmentas. 2013 m. Autorės nuotr.