Drabužio magija

Barbara Layne vadovauja Konkordijos universiteto Vizualiųjų menų ir inžinerijos studijų programos studentų grupei, kuriančiai išmaniųjų medžiagų, drabužių ir tekstilės objektus. Tyrimų bazė atsirado įkūrus „Hexagram“ medijų meno ir technologijų institutą. Ši stambi investicija – tai vienas ryškesnių vietinės vyriausybės kultūros politikos pavyzdžių, kai į meną žiūrima kaip į pelną nešančią pramonės šaką. Priešingai kaimyninės JAV kultūros politikai, kanadiečiai, pasak Barbaros, suvokia ne tik kultūros svarbą identitetui, bet ir jos finansinį potencialą, todėl ženkliai remia kultūrą tiek miesto, tiek regiono lygiu ir mato tai kaip būdą pagyvinti ekonominį bei kultūrinį šalies gyvenimą. Po kelių specialiai tam įkurto Kanados inovacijų fondo injekcijų šiandien „Hexagram“ institutas jau užaugino kartą menininkų, kurie bendradarbiauja su įvairių sričių mokslininkais, eksperimentuoja su pažangiausiomis technologijomis.
 

Mokslo ir meno sintezės idėjos atsispindi ir studijos „subTela“, kuriai vadovauja Barbara Layne, veikloje. Jos pirminis siekis – išgauti magiją iš drabužio, sukurti ką nors aktualaus šiandien, kas kalbėtų apie identitetą ir apie kultūrą per dizainą – pasiektas pasitelkus elektroniką. Studijos pavadinimas (lot. „po drabužiu“) parinktas atsižvelgiant į pagrindinį technologinį principą, kai mikroelektronikos elementai įsiuvami po audiniu. „Pagerinti“ audiniai turi išlikti viensluoksniai, minkšti ir visiškai pritaikyti dėvėjimui. Tad eksponuojamuose drabužiuose natūralios medžiagos audžiamos kartu su mikrokompiuteriais ir jutikliais išoriniams stimulams priimti ir į juos reaguojantiems paviršiams sukurti. Iš šviesą skleidžiančių diodų sukurti valdomi ekranai pristato besikeičiančius raštus kaip lanksčios švieslentės. Bevielio perdavimo sistemos palaiko komunikacijos realiu laiku galimybę. Tiek interaktyviuose tekstilės objektuose, tiek nešiojamose aprangos sistemose tekstilė nurodo į medžiagos socialinę dinamiką bei interakciją su žmogumi. Tai bene svarbiausias aspektas Barbaros Layne kūryboje. Jos kurti drabužių modeliai tarsi „antroji oda“ prisitaiko prie juos dėvinčio individo poreikių, išreiškia jo asmenybę ir perteikia socialinę informaciją.
 

Tūkstantmečius skaičiuojančioje kostiumo istorijoje drabužiai turėjo pačių įvairiausių funkcijų – gynybinę, reprezentacinę, maskuojančią, deformuojančią ir t.t. Naujos kartos elektronizuoti Barbaros modeliai – vienu metu ir ekstravertiški, ir intravertiški. Gan atvirai replikuojantys skaitmenizuotos komunikacijos amžių, kuriame gyvename. Pavyzdžiui, „Currente Calamo“ kolekcijoje drabužiai tampa trumpųjų žinučių, pasiųstų per „Bluetooth“ sistemą, transliuotojais. Pats pavadinimas skatina rašymą nemąstant, o nusiųsta žinutė tampa vieša.

Vienas konceptualesnių darbų, eksponuojamų parodoje, yra „Jacket Antics“ (švarkai-pokštai). Vyriškame ir moteriškame švarkuose įaustos švieslentės, kuriose bėga teksto eilutės. Viename švarkų eina tekstas ir vaizdai apie įvairiausius išradimus Kanadoje, kitame – apie tos šalies, kuriame švarkai eksponuojami, išradimus. Kai kostiumų dėvėtojai – vaikinas ir mergina – susikimba už rankų, atsiranda trečioji žinutė, susijusi su kokiu nors abiem šalims bendru išradimu.
 

„Tornado suknelėje“ („The Tornado Dress“) menininkė rado būdą, kaip drabužyje animuoti gamtos jėgas. Joje realaus tornado nuotraukos antspaudas išsiuvinėtas su laidiniais siūlais ir elektroniniais komponentais. Trys maži jutikliai, įsiūti suknelės išorėje, reaguoja į aplinkoje esančią šviesą. Priklausomai nuo šviesos kiekio, suknelėje atsiranda skirtingi mirksintys raštai. Šis drabužis, kitaip nei kiti kolekcijos modeliai, jokios papildomos praktinės funkcijos neatlieka. Tiesiog apsivelki suknelę ir vaikštai priešais šviesos šaltinį, o tau ties kojomis blyksi tikras tornadas.

Lyginant su kitų „Hexagram“ menininkų kuriamais išmaniosios tekstilės darbais, Barbaros Layne modelius vienija stilius, orientuotas į greitą efektą. Menininkė juokauja, kad, priešingai nei sufleruoja „subTelos“ pavadinimas (angl. subtle –„subtilu“), jos darbai nepasižymi ypatingu subtilumu, o blyksi, mirga ir švyti.
 

Medžiagose įausti tekstai dažnai susiję su vietos – miesto ar galerijos, kurioje jie eksponuojami, – specifika. Keliaudami iš vienos parodos į kitą, jos audiniai prisirenka nuorodų apie aplankytas vietoves. Tai liudija, kad menininkei svarbi jos kūrinio recepcija. Viena Barbaros Layne mėgstamų strategijų yra išleisti savo studentus, aprengtus elektroninės tekstilės modeliais, į viešumą ir stebėti pirminę visuomenės reakciją. Vėlgi, kadangi darbai gan efektingi ir nereikalauja ilgos kontempliacijos, paprastai toks performansas greitai sukelia teigiamą sąmyšį ir nuostabą. Žiūrint iš verslo pozicijų, visuomenės reakcijos tyrimas gali būti pirminis rinkos tyrinėjimas naujai produkcijai.
 

Nors kol kas pagamintų audinių studija „subTela“ neparduoda, Barbara Layne neabejoja, kad ateityje išmanioji tekstilė bus plačiai naudojama ir populiari. Kol kas studijoje iš daugybės nepavykusių eksperimentų pagaminami 2–3 kokybiški modeliai per metus. Jie nereprodukuojami, nes menininkės paprasčiausiai nežavi mintis leisti laiką dubliuojant jau sukurtus darbus, užuot ieškojus naujų idėjų. Kita vertus, technologijų brangumas ir didžiulės laiko sąnaudos leidžia sukurtus darbus eksponuoti tik galerijose, muziejuose ir technologinio dizaino renginiuose.

Tad kol kas elektroninė tekstilė lieka siauram elito ratui prieinama pramoga. Ypač ja domisi su šou verslu susiję asmenys – roko žvaigždės, grandiozinių renginių rengėjai ir futuristinių filmų kūrėjai. Bet kas gali žinoti – gal netolimoje ateityje, padirbėjus dizaineriams ir mokslininkams, drabužiai taps nauja komunikacijos aplinka.