Autorius: Monika Kalinauskaitė
Monika Kalinauskaitė
Gyvi katedros akmenys
Agatos Orlovskos paroda „Per Speculum et in Aenigmate“ galerijoje „Vartai“
Agatos Orlovskos kūryba nėra dovanėlė žiūrovui. Priešingai – kai kuriuose darbuose žiūrovai yra kone manipuliatyviai klaidinami ar net savotiškai apvagiami. Pasisavinama jų rega, ausų ramybė, smalsumas, viltis ar net iškvėpimai. Tačiau priešingai, nei atrodo iš tokio aprašymo, šis procesas nepalieka skriaudos jausmo, kokį ne kartą yra bandę sukelti įvairūs nukarūnuoti genijai. Veikiau galime pasijusti kaip gyvi katedros akmenys – ieškodami garso pradžios ar generuodami drėgmę tampame kažkokio, gal net ne vien menininkės grandiozinio sumanymo dalimi.
Monika Kalinauskaitė
Pasivaikčiojimas po Annę su Anne
Monika Kalinauskaitė
Neuniversalus tekstas
9-oji tarptautinė Kauno bienalė „Unitekstas“
Monika Kalinauskaitė
Vaizdai be vaizdų
Paroda „Artscape: Slovakija“ galerijoje „Vartai“
Būna parodų, kurios iš pradžių apgauna savo paprastumu. Tau rodo, tu žiūri ir viskas aišku. „Artscape: Slovakija“ iš pat pradžių atrodo kaip viena iš jų. Slovako Stano Masáro ir lietuvio Mindaugo Lukošaičio kaimynystė aiški ir kartu nesuvokiama kaip du gretimi butai: jie šalia tiesiog todėl, kad šalia. Vienodi ir visiškai skirtingi, funkcionuojantys atskirai, bet vis tiek sujungti kažkokios tamprios nematomos logikos. Turbūt panašiai ir apskritai siejasi Lietuva su Slovakija, dvi valstybės, tarsi pasidalinusios panašią istoriją, tik skirtinguose stalo galuose. Abi mažos valstybės, vis prie ko nors prijungiamos. Abiejų valstybių autoriai „Vartų“ erdves pripildo istorija, tiek ta plačiąja, tiek meno.
Monika Kalinauskaitė
Svetimas ritualas
Paroda „Ritualinis kambarys“ Šiuolaikinio meno centre
Bet kol kas kalbame apie kitokį, čia ir dabar Ritualinį kambarį, tą iš didžiosios raidės. Pagal parodos aprašymą, jis prasidėjo Nidoje, „kalbantis apie tai, kas ne visada apčiuopiama, ne iškart papasakojama ir netikėtai pasiilgta – apie bendrą erdvę, kurioje daug nuojautų, susikertančių taškų ir kasdienybės magijos, įkvepiančios subjektyvius ritualus“. Tai virto dvi sales ir du koridorius užimančiu reiškiniu, kuriame išties daug kas kertasi – gatvės kultūros aidai ir senovinės kėdės, kaip mėsgaliai išmėtytos ŠMC erdvių atliejos ir sukonstruotos naujos „kišenės“ jose. Tai labai graži visuma. Akys ganosi po nešvankų Egyboy popsą, slysta Lea Porsager bronza ir dreba kaip Axelio Liderholmo piešinio linijos. Čia gera tiesiog vaikščioti ir matyti, kas, panašu, yra vienas iš kuratorių tikslų: „Ritualinis kambarys“ virto
Monika Kalinauskaitė
Pasakaitės, peteliškės ir patafizika
Kelios nutrauktos mintys apie Raimundo Malašausko ir „Tulips and Roses“ projektą „oO“ 55-ajai Venecijos bienalei
Šitam tekstui vykstant ir baigiantis „oO“ sukonkretėjo. Dabar tai – pusė bendro su Kipru paviljono 55-ojoje Venecijos bienalėje, kuruojama Raimundo Malašausko su galerija „Tulips and Roses“. Lietuviškus vardus čia nešioja šeši kūrėjai. Trys iš jų – Elena Narbutaitė, Liudvikas Buklys, Gintaras Didžiapetris – buria idėjas ir kalbančius dūmus, trys – Algirdas Šeškus, Kazys Varnelis, Vytautė Žilinskaitė – protingas substancijas. Visa sąstato stilistika panaši, tyli ir tanki kaip neutroninė žvaigždė (pvz., Jasono Dodge’o poezija arba Phanos Kyriacou maži augliai realybėje), kažkuo artima O raidės uždarumui, kurį tarsi laužia performatyvus judesys (jį turėtų atlikti Lia Haraki, Maria Hassabi arba Myriam Lefkowitz). Fragmentiškai išberta neva koncepcija sutampa su istorija, bando įtempti stygas ir kutenti artėjančios kulminacijos aromatu. Taip, dabar „oO“ laikosi ant sulaikyto kvapo. Bet tai dabar, o tekstui prasidedant dar net nebuvo aišku, pro kurią šnervę įkvėpti, tik kad
Monika Kalinauskaitė
Sekmadienis žemiškas ir šventas
m Donato Jankausko (Duonio) personalinė paroda Šiuolaikinio meno centre
Peizažas, įkurdintas didžiojoje salėje, tikrai atrodo kaip ką tik nuleistas iš pačios pasaulio pradžios, kol dar neįsižiebė šviesa ir nenusėdo dulkės. Jame galima pamatyti grubią žmogaus evoliucijos schemą, skilusį vaisių, dvi pavojingai atrodančias letenas lubose ir smengantį medžiaginį kalnyną. Taip, aš vulgarizuoju ir nurenginėju šiuos kūrinius, apsimesdama, kad
Monika Kalinauskaitė
Drugeliai tarp skalbinių
Lino Blažiūno ir Lauros Selmistraitytės personalinės parodos galerijoje „Kairė–dešinė“
Kairėje salėje mane pasitinka stikle sustingusi gyvūnija. Ant sunkių grandinių pakabinti skaidrūs lakštai, kuriuose iš smulkių štrichelių išnyra grynas grožis – gyvūnų atvaizdai. Parodos koncepcija nuo filosofiškų ieškojimų („Jei snaigės krisdamos iš dangaus virstų baltais drugeliais, nebeliktų būtojo kartinio laiko“) peršoka prie beveik liaudies pasakos („Pagavau krentančią snaigę ir ji pavirto drugeliu. Drugelis nuskrido į sniegą ir vėl atvirto snaige. Vėjas tą snaigę pakėlė ir pavertė tuo pačiu drugeliu“), o baigiasi pačiu tikriausiu haiku („Įkalinti kūnai / Virsta baltais drugeliais / Sustingusiu skrydžiu“). Parodą lydintis tekstas kvapo neužima, tačiau
Monika Kalinauskaitė
Bermudų trikampis
Karinos Lukauskaitės paroda „Širdies koordinatės“ Pamėnkalnio galerijoje
Apeidama šį debesyną prisimenu pastaruoju metu daugelyje stilingų ir madingų tinklaraščių aptinkamą olando Berndnaut Smilde’s kūrinį. Šis menininkas, atsargiai reguliuodamas patalpos temperatūrą bei drėgmę, o galiausiai papurškęs neaišku kokio mišinio, sukuria
Monika Kalinauskaitė
Apie skausmą nelūžtančiu balsu
Bosnijos ir Hercegovinos menininkės Šeljos Kamerić paroda Šiuolaikinio meno centre
Įeinu į parodą ir iškart pasijuntu atsidūrusi ten, kur būta kažkokio įvykio. Įspūdis staigus ir stiprus, todėl esu tarsi įpareigota pradėti nuo jo. Mane įveda kilimas, raudonas kaip išversta mėsa („Raudonas kilimas“, 2012). O tekstilė labai tinka išreikšti intymumui ir skausmui – ji juk arčiausiai kūno, pirma susitepa pienu, seilėmis ir krauju. Tokie ir atrodo į rištinį kilimą įsiūti liemenėlės, diržai bei šalikai – susikruvinę. Lyg per juos nutekėjo tragedija. Kaip ir nertinio, sakykime, išklotinė, pro audinio skylutes prikalta prie sienos – žmogus, iš kurio liko tik gąsdinamai simetriškos gyslos, apvijusios dūrio vietas („Matas“, 2012). Su raudonaisiais kūriniais kontrastuoja pienas ir kūdikystė: sudrumsti, aprašinėti patalai ir vaikiškas megztukas ant sienos („Mashallah – kartais sveika paverkti“, 2010). Pastarasis jau įrėmintas kaip portretėlis ir be vinių, tik pažymėtas motinos aukso sage. Tai – neįvykusios vaikystės reliktas, nes kokia gali būti vaikystė ten, kur deginama ir pjaunama? Nekaltybės patalai irgi apleisti, viena antklodė sudarkyta it bėgant ir painiojantis. Čia ne tas pasaulis, kur ramiai miegama. Čia pasaulis, kurį stebi vienos merginos armija – vienodų fotoportretų tinklelis ant sienos („Bosnių mergina“, 2003). Portrete moteris graži, švelniaodė ir stirnos akimis, o pagal čia pat užrašytą anonimo kareivio (turėjusio ją ginti) grafitą turėtų būti su ūsais, be dantų ir smirdėti, kaip
