7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Pasakaitės, peteliškės ir patafizika

Kelios nutrauktos mintys apie Raimundo Malašausko ir „Tulips and Roses“ projektą „oO“ 55-ajai Venecijos bienalei

Monika Kalinauskaitė
Nr. 18 (1032), 2013-05-03
Dailė Tarp disciplinų

Šitas tekstas prasidėjo tada, kai „oO“ man tereiškė kažką panašaus kaip ir du nuliai. Lyg ir baigtas, bet lyg ir nepilnas kodas, brikoliažiškas tinklalapis ir Raimundo Malašausko pavardė, garantuojanti, kad niekas nebus nei sakoma, nei skaitoma tiesiai. Bandydama pavadinimą tarti pirštais dėliojau apskritimu nykštį ir smilių, dėdama prie akių pro juos kaip kreivus akinius mėginau perskaityti ar perpjauti perpus moteris dalinusio iliuzionisto Horace’o Goldino nekrologą, surašytą specialiai šiai progai. Tai buvo klaida – „oO“ pasirodė besąs ne akiniai ar akys, o kreiva begalybės kilpa, į kurią reikia ne žiūrėti, o įlįsti.
 
Šitam tekstui vykstant ir baigiantis „oO“ sukonkretėjo. Dabar tai – pusė bendro su Kipru paviljono 55-ojoje Venecijos bienalėje, kuruojama Raimundo Malašausko su galerija „Tulips and Roses“. Lietuviškus vardus čia nešioja šeši kūrėjai. Trys iš jų – Elena Narbutaitė, Liudvikas Buklys, Gintaras Didžiapetris – buria idėjas ir kalbančius dūmus, trys – Algirdas Šeškus, Kazys Varnelis, Vytautė Žilinskaitė – protingas substancijas. Visa sąstato stilistika panaši, tyli ir tanki kaip neutroninė žvaigždė (pvz., Jasono Dodge’o poezija arba Phanos Kyriacou maži augliai realybėje), kažkuo artima O raidės uždarumui, kurį tarsi laužia performatyvus judesys (jį turėtų atlikti Lia Haraki, Maria Hassabi arba Myriam Lefkowitz). Fragmentiškai išberta neva koncepcija sutampa su istorija, bando įtempti stygas ir kutenti artėjančios kulminacijos aromatu. Taip, dabar „oO“ laikosi ant sulaikyto kvapo. Bet tai dabar, o tekstui prasidedant dar net nebuvo aišku, pro kurią šnervę įkvėpti, tik kad Venecijoj baisus potvynis su ledais, o Darius Mikšys vaikystėj turėjo žalius sportbačius. Kvėpavimo pratimai buvo pasiūlyti balandžio septynioliktą dieną Venclovų namuose, kuriuose ir praleidau gražų vakarą iš tikro beveik apie nieką.
 
Po tokio pasisakymo turiu prisipažinti, kad esu labai prasta patafizikė (patafizika – įsivaizduojamo pasaulio mokslas, tai, kas žengia tiek pat už metafizikos ribų, kiek metafizika už fizikos). Nemoku skaityti stalčių ar užsiimti rododendrologija, todėl negaliu nesusidomėti, kai kas nors žada modemą prarijusiu baritonu pasakoti apie dingusius paštininkus. Trečiadienio vakarą Venclovų namuose nusėdo ideali intelektualinių žaidimų atmosfera, tamsoka ir kamerinė, kurios prisikvėpavusi jautiesi neįgali dėl savo poreikio kartkartėmis liesti žemę, į kurią išėjus tiesiog norėjosi suleisti nagus. Visa, kas tą vakarą buvo „oO“, maloniai kaip šiltos dujos perėjo per odą – bet, kaip ir dera dujoms, menkai prasisunkė po ja.
 
Kaip ir buvo žadėta vakaro pranašystėje, pirmiausia dr. Pranciškus Vitta ir UAB „Ledigma“ atstovas Andrius Petrulis pasakojo apie savo jei ne meno, tai mokslo kūrinį – LED lemputėmis (meiliai lietuviškai pavadintomis „šviestukais“) pagrįstą apšvietimo technologiją, leidžiančią ryškinti ir slėpti spalvas. Demonstracijai pasitarnavo trys knygos spalvotais viršeliais ir Marijos Olšauskaitės sportbačiai. Po dozės teorijų ir diagramų vyrai demonstravo šviestuvą, atskleidusį, kiek raudonos, žalios ar mėlynos galima (ne)matyti. Tuo metu dar nežinojau, bet dabar jau atsimenu, kad „oO“ sąstate yra ir menininkas Gabrielis Lesteris, kurio instaliacijoje „Habitat Sequences“ panašiai dinginėja kambario baldai – tereikia rankos, liečiančios jungiklį, ir spintos nebėra. Galima paspėlioti, kad gal ir Venecijoje ką nors bus bandoma pradanginti – dar vieną spintą ar, pavyzdžiui, mėlyną spalvą? Net ir sausa fizika neužgožia kone apčiuopiamo potraukio į garsiai neišsakomą mistifikaciją, tas potraukis nestebina, bet pasigilinus truputį glumina. Ar kam nors dar neatsibodo pasaulis, gyvenimas ir tikrovė?
 
Po pertraukos iliuzinis žibintas nukreipiamas jau į už stalo sėdinčio Roberto Narkaus veidą, nusiteikusį skaityti. Tačiau prieš tai sūpuodamasis į kėdę kalba Raimundas. Kalba daug ir aksominiu balsu – apie Vytautės Žilinskaitės kaktusus (kurių perskaityti galų gale neleido Venclovų namų ir taip prailgęs darbo laikas), Lietuvos susitikimą su Kipru, kurį trumpam buvo įtempęs šio bankrutavusio krašto pavojus išnykti, apie „oO“ kaip reiškinį, keičiantį save kuriančią mašiną. Ir taip ties fraze „todėl tam tikra prasme dabar yra dar labiau neaišku, kas vyks Venecijoje, nei buvo pačioje pradžioje“ pajutau tą kreivąją „oO“ begalybę, kurią paminėjau pradžioje. Atmetu pirminę sarkastišką reakciją ir stebiu uždarą apskritų formų kūną, o tokie turi tendenciją pakibti – virsti planetomis arba galaktikomis. Kuo uždaresnis kūrinys, tuo labiau juntamas jo priklausymas autoriui, ir darosi akivaizdu, kad Malašauskas kuria pasaulį, po kurį kol kas vaikštome ratais ir apgraibom. Tikėkimės, tikrai tik todėl, kad naujas pasaulis per daug gyvas, kad išsilaikytų kūrėjo rankose. Naujos pavardės ir nauji žodžiai apšviečia penkias minutes į priekį, bet akivaizdu viena: begalybė negali turėti vėliavos, todėl „oO“ tikrai nėra valstybės paviljonas – nei Lietuvos, nei Kipro. Tiesa, labai įdomu būtų paskaityti, ką apie visą šį sumanymą rašo antrosios šalies kritikai ir kiti plunksnuotieji, jei išvis rašo. Savoje šalyje kol kas, rodos, mažai reakcijų. Vietoj dalyvaujančių menininkų išgirdę kuratorių ir instituciją piliečiai tik klusniai linktelėjo ir sąžiningai paskleidė žinią. Bet turint užanty žinojimą, tai dar suprantama, – o kas būtent yra Raimundas Malašauskas ar „Tulips and Roses“ Kipre? Akivaizdu, kad bet koks nacionalumas „oO“ darinį neskaniai pjauna į neaiškios formos dalis, bet jis tiesiog liūdnai neišvengiamas valstybiniais dariniais paremtoje bienalėje ir pasaulyje. Orinė begalybė truputį apsineša žemėmis, iš kurių susideda paprastas klausimas – kodėl?
 
Šitą minties liniją pertraukia Roberto Narkaus balsas. Meistriškai kapojama intonacija jis perskaito pasakas „Teleoželis“ ir „Robotas ir peteliškė“. Žilinskaitės tekstai turi elementaraus stiprumo, kuris atskleidžia vaikystėje įkyriai skambėjusios tekstų formos žavesį. Todėl tikiuosi, kad bienalėje autorė bus gražiai ir deramai atskleista, o ne ironizuojama, kaip kužda smeigtuko dydžio pesimistinė nuotaika. Būtent šitoje kikenimų praaižomoje prieblandoje suprantu, kokia taikli strėlė netyčia prašvilpė – visame kultūriniame pasaulyje neišvengsi robotų ir peteliškių. Vieni kartoja ir nuoširdžiai tiki tuo, ką kartoja, kiti ką tik ant galvos nukrito iš kaštono ir vis plazda kažkur šalia, bet vis tiek aplinkui. Bet tai – jau labiau sociologinė-gamtinė įžvalga, ir atskiro straipsnio reikalautų analizė, kokia fauna kokius procesus sukelia Lietuvos meno lauke.
 
Pabaiga. Renginio ir teksto – bent jau tol, kol „oO“ bus galima pamatyti ne penkioms minutėms, visa dabartimi į priekį. Kelios dienos po to trečiadienio vyko patafizinės virtuvės šventė, kurioje nuo stalo valgėme kopūstą su skrebučiais ir gėrėme lydytą cukrų su kajeno pipirais, tačiau aš vis tiek neišmokau skaityti stalčių. Todėl su keliomis savo pertrauktomis mintim laukiu ir tikiuosi, kad „oO“ atsiras lopinėlis žemės nagams suleisti ir šita skriejanti galaktika nesubyrės ore į du nulius.