7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Paslapties žiūrėjimai

ApieLaisvydės Šalčiūtės parodą „Sekretai“ traukinyje Klaipėda–Vilnius 

Parodos „Skretai“ fragmentas. L. Šalčiūtės nuotr.
Parodos „Skretai“ fragmentas. L. Šalčiūtės nuotr.

E.G.: Atrodo, kad šiandien meną labai lengva ir daryti, ir interpretuoti. Kūrinio turinys dažniausiai yra rasti ankstesni vaizdai, metodas – kartotė. Interpretaciją paranku pradėti nuo pirmavaizdžio, kuris savo ruožtu niekada nebūna nulinis atskaitos taškas. Ar apropriacinius kūrinius iš viso įmanoma nagrinėti semiotiškai, apsiribojant tuo, ką čia ir dabar matome? Ir ką būtent čia matome?

 
A. N.: Matome: fotografijas, videofilmą, veidrodžius, smėlį, lėlę. Filme traiškomi kiaušiniai (vištų), veidrodžiai sugauna žiūrovo žvilgsnį, lėlė kviečia ją paguldyti (nesėkmingai), smėlis – jį nuvalyti ir atrasti fotografijas, fotografijos... Svarbiausia – kas nufotografuota: moterų veidai ir vaginos. Bet abu objektus dengia kažkokio stiklinio indo dugnas su raidėmis ir skaičiukais. Taip svetimas nuotraukų albumas virsta sekretų medžiaga. Laisvydė mums juos atidengia perfotografuodama pro stiklą, kuris reprezentuoja jos įrankio – fotoaparato – objektyvą. Bet tik tam tikras dalis, tik tuos du objektus. Visas kitas albumo nuotraukų masyvas taip ir lieka paslėptas po smėliu. Pratrindama akeles, menininkė tik dar labiau intriguoja, sukuria geismo objektą – be jos sekretų žaidimo tas albumas mums neegzistuotų. Tarpus užpildo vaizduotės raizginys. Taigi šioje parodoje svarbiau net ne tai, ką matome, o tai, ko nematome. Semiotika gal ir įmanoma, nes kaip parodoje susišūkauja žvilgsniai, ratilų vyzdžiai, veidai (moterų ir žiūrovų) ir vaginų akys, taip signifikantai susijungia į gana tvirtą opozicijų struktūrą: viršus (veidas, kultūra) ir apačia (vagina, natūra), matoma ir nematoma, moteris ir vyras, geismo objektas ir geidžiantis subjektas. Bet apropriacija griauna simetriją, bent man – tai, kas nematoma, yra neaprėpiamai daugiau. Atidarymo metu Laisvydė minėjo, kad tai buvo vyro albumas. Užteko vieno žodžio ir mano vaizduotė akimirksniu sukūrė personažą: manijos apsėstą vienišių, kaupiantį albume ne prisiminimus, o pačius kūnus, kažkuo panašų į Žaną Baptistą Grenujį iš Patricko Süskindo romano „Kvepalai“ – jis nužudydavo moteris, kad įamžintų jų kvapą. Laisvydė parodo labai mažai, kad pamatytume daug. Semiotikos tvarka sprogsta, jos nebelieka ir nebereikia. To albumo nemačiau ir galbūt mano vaizdinys klaidingas. Galbūt jame nieko daugiau ir nėra? Bet tuomet dar įdomiau: jei Laisvydė, tarkim, perfotografavo viską, ji vis tiek atvėrė tarpus tarp fotografijų kitai realybei. Kartotė – klaidinantis terminas. Nebent pastebėsime, kad pakartojami feministinės teorijos žingsniai.
 
E.G.: Meninė kartotė nėra tik medijų vaizdo laikmenos atnaujinimas, paprastas perfotografavimas. Tai techninis formos eksperimentas, sąlygiškai naujo žiūros modelio, vaizdo matricos išradimas. Apropriacijos fizika šiuo atveju bent man nėra visiškai aiški (stiklainio su vandeniu dugnas fotografuotas iš vidaus ar iš išorės?). Ką tai duoda? Vandens pripildyti dvigubi lęšiai naudoti stebuklingojo žibinto aparatuose, jie paryškindavo skaidrių projekcijos vaizdą. Vanduo kažkaip sustiprina žiūrėjimo geismą, ir matyti ryškiai – tai nereiškia matyti aiškiai. Laisvydės darbuose vanduo ir jo nulemta barokiška šviesokaita neleidžia vaizdų nuosekliai studijuoti, skaityti – jie tarsi vis išslysta iš akių ir kartu jas užlieja. Kažkas panašaus, kaip žiūrėti į šviesą pro pilną taurę. Būtent pro pilną. Man atrodo, kad menininkė ypač nemėgsta tuštumos, jos parodose visuomet ko nors pilna lig kraštų. Šįkart matome masę moterų veidų ir vaginų, pakartotinai nufotografuotų pro vandenį ir stiklą. Reljefinis ratas indo dugne (reikalingas tam, kad indas neslystų, tvirtai stovėtų), gausiai dauginamas, tampa didesnio ornamento elementu. Taip sugrįžtama prie paprasto dekoratyvumo.

A.N.: Iš tiesų – parodos erdvė gražiai „išdekoruota“ barokiškais ratilais (puikus kuratorės Laimos Kreivytės darbas). Bet dar norėčiau papildyti stiklo reikšmių kolekciją. Vaikystės sekretų stiklas ne tik būdavo tiršta paslapties terpė, bet ir sienelė, skirianti mane nuo ten uždaryto objekto. Mane užburdavo lytos sutrikimas: matai švelnų žiedlapį, šiurkštoką saldainio popierėlį, gležną varpučio lapą, bet pirštu jauti tik šaltą slidų paviršių, visas tas medžiagas suliejantį į vieną, jas palaidojantį ir nutolinantį. Kažkuo panašus pačios fotografijos poveikis – ji irgi visą tikrovės įvairovę tarsi pridengia vaizdo stiklu. Ir, žinoma, palaidoja. Apie tai labai įtaigiai parašė Roland‘as Barthes‘as. Viskas taip arti ir taip tikra, bet kartu netikra ir nutolę, nepasiekiama. Kai Laisvydė prislegia fotografiją stiklu, ji nutolina dvigubai. Taip padidinamas ir laiko atstumas – laiko, prabėgusio nuo tada, kai moterį „palaidojo“ Laisvydės pasisavinto albumo kūrėjas. Bet man svarbiau tai, kad šitaip įmedžiaginamas atstumas – stiklas tampa akies obuoliu ir aš jau galiu įsivaizduoti, kad matau ne fotografijas, o tai, kas atsispindėjo akies tinklainėje, daug pažvelgimų į moterį. Žiūriu į patį žvilgsnį, padaugintą ir žvelgiantį į mane nuo visų sienų.
 
E.G.: Šalčiūtės sumanymas iš esmės išsitenka modernios mizoginiškos ikonografijos paradigmoje. Pasakymo prasmę galima apversti, bet sakymas išlieka nepajudinamas it stiklainis su vandeniu. Kas išnyra iš atminties, stebint nuogalių kūnų vaizdus pro vandenį? Nuogalės vandenyje, kurių netrūksta dailėje. Biblinės mauduolės Betsabė ir Zuzana, tapusios plėšraus vyrų žvilgsnio taikiniais. Kokią reikšmę čia turėjo vanduo? Arba niekieno nepasigesta skenduolė Ofelija, šiurpi upelės puošmena. Eglė Rakauskaitė taukuose. Taip pat – nuotraukos ryškalų vonelėse.
 

A.N.: O taip, fotografija ir vanduo! Kalbėjau apie stiklą, bet mintyse kažkaip automatiškai stiklas virsta vandeniu – ta pati faktūra, ypač kai stiklas nufotografuojamas. Čia prisiminiau vieną nereikšmingą nutikimą. Kai sniegas nenutirpsta pusę metų, imi jį iš keršto tyrinėti. Taigi stoviniuoju aš ant vieno apsnigto kalniuko ir iš neturėjimo ką veikti spardau sniegą bato galu. Ir atrandu sekretą – pašildžius saulei, ankstesnis sniegas naktį virto ledu, o po juo – susirietęs pernykštis lapas, mėlyna lego kaladėlė ir šuns kakutis. Sekrete viskas gražu. Ir akto fotografijai vanduo reikalingas kaip tik todėl – jis apibendrina, paslepia kūno nelygumus, kur reikia, pablizgina, padailina. O pavyzdžiui, viską romantiškai idealizavę piktorialistai į moterį visada žvelgdavo pro rūką, tarsi pro ašaras. Kažin ar fotografija būtų apaugusi tokia daugybe paslapčių ir mitų, jei ji būtų buvusi iškart skaitmeninė, tokia akivaizdi, savaime suprantama, „pati tikrovė“, o ne tikrovė, prieš tai išsimaudžiusi bent dviejose vonelėse? Tarsi gimusi kaip Venera. Transformuota. Tampanti. Atrodo, vanduo sulieja gimimą su geismu.

 
E.G.: Siurrealistai, pjaustydami ir deformuodami moteriškos lyties lėles ir manekenus, mokėjo geidžiamą dalyką paversti grėsmingu. XX a. 7–8 dešimtmečio menininkės feministės susižalojo ir apsinuogino, kad moters kūną padarytų atstumiantį. Klasikos nuogalė avangardo mene tapo siaubą bei šleikštulį keliančiu objektu ir kartu (o varge!) buvo savojo geismo subjektas. Šalčiūtės rastos supjaustytos pin up gražuolės – atstumiamai gražios. Fetišistinės destrukcijos efektas čia lyg ir priešingas nei vyrų kūryboje?
 

A.N.: Gal todėl, kad Šalčiūtė ne pjausto, bet žvilgčioja. Kaip vyriškis – pro rakto skylutę, tas „peeping Tom“, apie kurį rašė Laura Mulvey. Bet nepasilieka to matymo malonumo sau – jį išdidina, išviešina. Man visada atrodė įtartinas feministinio diskurso susirūpinimas tuo, kad moterų lyties organai yra nematomi. Žinoma, kad dėl to moteris atrodė kažko esminio stokojanti, nepilna ir patogi kaip geismo objektas. Kažkada tai reikėjo paneigti. Bet ar tebereikia dabar? Šalčiūtės parodoje moterų veidų ir lyties organų vaizdo sugretinimas mane suintrigavo kitu požiūriu. Iš už objektyvo stiklo į mane žvelgia aiškiai kito istorinio laiko veidai – pagal konkretų skonį pagamintos kaukės. Ir belaikė vienaakė moters lytis. Matymo sukultūrintos kūno dalys ir nesukultūrintos – gryna „gamta-savaime“. Vaikščiodama po parodą jaučiausi taip, lyg kažkas slapta kamera (ar veidrodžiais) gaudytų mano žvilgsnį. Nesvarbu, kad nesu vyras – vis tiek į vieną kūno dalį žvilgsnis legalus, į kitą – ne. Tai tiksliai apibrėžia žvilgsnio laikas – tarsi tikėtumeis, kad užsitęsęs žvilgsnis į veidus užmaskuos trumpučius žvilgtelėjimus apačion. Nors Laisvydė kalbėjo apie grožį, aš negalėjau įsijausti į saugią estetinio objekto kontempliacijos būseną. Patyriau tramdymą bekūniu žvilgsniu.

 
E.G.: Iš pradžių moters kūną parodo vyras (taip, kaip jam gražu ir jaudina), po to jo vaizdus perdirba feministinių aspiracijų turinti moteris. Galiausiai nežinia, kas kritikuoja, o kas pataikauja, kas nepadoru, o kas nekalta. Veidai įtartini, vaginos – netobulos, pažeidžiamos, pernelyg nuogos („Pradžios“ autorių jos turbūt šokiruotų). Klastingi žvilgsniai iš po tirštai dažytų blakstienų ir bejėgiškai žvelgiantys vaginų plyšiai. Kai vaizdavimo politika pasidaro nebeaiški, belieka kontempliuoti estetiškai. Pornografinę Bataille‘o „Akies istoriją“ įmanoma perskaityti ir estetiškai, bent jau iš antro karto. O Šalčiūtės parodoje galima grožėtis šlapimo spalvos šviesoje panardintais stiklainio ornamentais arba pasitikti Medūzos žvilgsnį, besiskverbiantį pro skaidrius jūros medūzų drebučius ar žmonių kūnų sekretus.
 

A.N.: Paroda kaip sonata dviejų lyčių žvilgsniams, bet kai abi lytys – tu. Kreiva susiliejimo (iš meilės?) ekstazė.

 
Paroda veikia iki balandžio 28 d.
Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro parodų rūmai (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda)
Dirba trečiadieniais–sekmadieniais 11–19 val.

 

 

Parodos „Skretai“ fragmentas. L. Šalčiūtės nuotr.
Parodos „Skretai“ fragmentas. L. Šalčiūtės nuotr.
Parodos „Skretai“ fragmentas. L. Šalčiūtės nuotr.
Parodos „Skretai“ fragmentas. L. Šalčiūtės nuotr.
Parodos „Skretai“ fragmentas. L. Šalčiūtės nuotr.
Parodos „Skretai“ fragmentas. L. Šalčiūtės nuotr.
Parodos „Skretai“ fragmentas. L. Šalčiūtės nuotr.
Parodos „Skretai“ fragmentas. L. Šalčiūtės nuotr.
Parodos „Skretai“ fragmentas. L. Šalčiūtės nuotr.
Parodos „Skretai“ fragmentas. L. Šalčiūtės nuotr.
Parodos „Skretai“ fragmentas. L. Šalčiūtės nuotr.
Parodos „Skretai“ fragmentas. L. Šalčiūtės nuotr.