Autorius: Erika Grigoravičienė
Erika Grigoravičienė
Kai negalima suklysti
Raminta Jurėnaitė. Requiem svajonei / Requiem for a Dream: Jonas Jurcikas 1986–2020. Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2026
Kovo 18 d. MO muziejaus renginių salėje pristatyta ką tik Vilniaus dailės akademijos leidyklos išleista profesorės Ramintos Jurėnaitės knyga, skirta Jono Jurciko (1986–2020) kūrybinei biografijai ir tapybai. Pradėdama renginį jo vedėja profesorė Giedrė Mickūnaitė tarė, jog norėtųsi, kad tų 2020-ųjų (knygos pavadinime) nebūtų, bet jie, deja, yra. Visiems norėtųsi, kad nebūtų, nors tenka pripažinti, kad jei ne tie nelemti 2020-ieji, knyga apie šį puikų menininką šiemet veikiausiai dar nebūtų pasirodžiusi.
Erika Grigoravičienė
Slapukai, kanukai ir gepardai
Evelinos Paukštytės tapybos ir objektų paroda „Slapukai“ GODÒ galerijoje Vilniuje
Kadaise Stasio Eidrigevičiaus pasteles palyginau su šikšnosparniais, nes jų vaizdo sandara man pasirodė artima šio gyvūno sparnų struktūrai. Evelinos Paukštytės tapybai, regis, atstovauja gepardai. GODÒ galerijos rūsy menininkės alter ego – „dyva Rita“, iš nepatvarių medžiagų sukurta trimatė siurreali figūra, laiko už pavadžio mažą pliušinį gepardą su cigarete nasruose.
Erika Grigoravičienė
Sparnuoto katino vizijos
Monikos Plentauskaitės tapybos paroda „Kol aš laukiau tavo balso“ galerijoje „Meno niša“
Jaunosios kartos tapytoja Monika Plentauskaitė galerijoje „Meno niša“ jau yra surengusi dvi asmenines tapybos parodas – „Butaforijų parkas“ (2018) ir „Budrus miegas“ (2021). Trečioje, „Kol aš laukiau tavo balso“, eksponuojama dešimt šiemet nutapytų paveikslų ir keletas piešinių. Pavadinime prabilusi pirmuoju asmeniu, menininkė tarsi bando susijungti su paveiksluose tapoma pasakotoja, išrasti trūkstamą grandį.
Erika Grigoravičienė
Tapyba vartojimo instrukcija
Vasarės Kuprevičiūtės ir Luko Pavilonio paroda „Namas“ „The Rooster Gallery“
Užėjusi į namą Šv. Brunono Bonifaco g. 12 Vilniuje, Bernardinų sodo pakrašty, pažiūrėti Vasarės Kuprevičiūtės ir Luko Pavilonio „Namo“, pasijuntu it ne laiku atvykusi į svečius, kai pobūviui dar nespėta tinkamai pasiruošti. Į barą ar priimamojo stalelį panašus baldas nustatytas pilnomis gėrimų taurėmis, tačiau praviro juodo „Smeg“ šaldytuvo lentynose matyti tik litrinis pakelis 3,5 procento riebumo „Dvaro“ pieno, butelis „Gubernijos“ duonos giros, glaistytas varškės sūrelis „Pasaka“.
Erika Grigoravičienė
Ateities žvėrynas
Laisvydės Šalčiūtės paroda „Bestiariumas“ Vilniaus dailės akademijos „Titanike“
Skubėdama iš Charlie Shackletono filmo „Po šviesos“, tikrojo šių metų „Scanoramos“ atidarymo, į Laisvydės Šalčiūtės vernisažą „Titanike“, tikėjausi pamatyti keletą didelių drobių ir vieną kitą piešinių seriją. Pamačiau minią žmonių, pro jų nugaras – iš paveikslų žiūrinčius žvėris. Krito į akį, kad kai kurie savo dydžiu labiau dera prie žiūrovų nei prie pieštų žmonių. Kitąkart užėjusi „Titaniko“ salėse pasigedau sienų. Jų beveik nematyti, nors viena net nudažyta turkio spalva.
Erika Grigoravičienė
Nesaldus lokio sapnas
Jolantos Kyzikaitės tapybos ir piešinių paroda „Vieną kartą...“ galerijoje „Meno niša“
Ant uolos ar veikiau neaiškios rusvos krūvos, kurios vienprasmiškai nepriskirčiau mineralų pasauliui, trys gulbės kelia sparnus, patogiai ištiesusios pailsusias, apibrozdintas, purvinais sportbačiais apautas mergaitiškas kojas. Paukščių galvos, kaklai, sparnai tarsi norėtų atsikratyti žmogiškųjų galūnių, bet nepavyksta. Mišrios būtybės ne tik įstrigusios ir įkalintos hibridinėje, metamorfinėje, prieštaringoje būklėje, bet lyg siamo trynės dar ir suaugusios tarpusavyje. Fantastinis motyvas – paveikus aporijos įsikūnijimas, vizualus išorinių aplinkybių ir / ar vidinių nuostatų kalėjimo tropas. Gulbės mergelės nutapytos peizažo fone taip iš arti, kad sparnai pakirpti paveikslo kraštų. Pro medžius matyti rausvas, gaisro ar taršos saulėlydžio nutviekstas dangus. Meldais apaugusį krantą skalauja kruvinas vanduo.
Erika Grigoravičienė
Apie rodymo meną ir meno rodymą
Raimondo Gailiūno ir Dianos Remeikytės paroda „Dienoraščiai“ „Dūmų fabrike“
Rugpjūčio pabaigoje „Dūmų fabrike“ Naujojoje Vilnioje atidaryta antroji vasarą čia įsikūrusios „Contour“ galerijos paroda, kuratorės Vilmos Mačianskaitės pavadinta „Dienoraščiais“. Šįkart ekspoziciją sudaro skirtingoms kartoms (ir lytims) atstovaujančių, skirtingas raiškos medijas kultivuojančių menininko ir menininkės kūryba – Raimondo Gailiūno tapyba ir Dianos Remeikytės tekstilės paveikslai.
Erika Grigoravičienė
Kaip sustabdyti raudonąjį malūną
Šarūno Saukos „Europos saugumo architektūra“ Zarasuose
Paskutinį gegužės šeštadienį Šarūno Saukos ir Nomedos Saukienės galerijoje Zarasuose institucijos metinių proga atidaryta naujų Saukos darbų paroda „Europos saugumo architektūra“. Ji įdomiai pratęsia pernai pristatytą menininkės ir menininko kūrinių ekspoziciją. Parodos „vinis“ – pernai sukurtas to paties pavadinimo paveikslas apie ruzkijmyro ekspansiją, išniekintą Europą, „veidmainišką, prisitaikantį, tingų, silpną, [...] įbaugintą, godų, [...] žiaurų žmogų, kuris iliuziją apie eiklų Europos žirgą pavertė košmaru apie dvesiantį, dujomis apsinuodijusį arklį, vis dar traukiantį iš paskutiniųjų“[1].
Erika Grigoravičienė
Verčiau tegul kas nors lieka
Alvydo Lukio fotografijų paroda „Tai kas lieka“ galerijoje „Akademija“ Vilniuje
Vilkų sudraskytos stirnos palaikai. Žarnas ant grindinio išleidęs negyvas balandis („miklaus katino auka“). Fotogeniškai sukritusios rūkyto karšio liekanos – nevalinga portretinė žuvies skulptūra, trikdanti gyvastingu žvilgsniu. Pandemijos laikotarpiu atsiradęs „Kalendorius“ (2019–2020) – dvidešimt mažų fotografijų, monotoniškai pasikartojantis peizažas su dvišake lazda kintant paros ir metų laikams (kai sodyboje vaismedį sugraužė stirnos, zuikiai ir pelėnai, liko tuščia šakos atrama, „ilgesingai laukianti kitos obelaitės“). Parodoje eksponuojamos kelios naujausios ir ankstesnės Alvydo Lukio fotografijų serijos, papildytos trumpais tekstais, vienaip ar kitaip rodo tai, kas lieka. Pasakoja, kaip lieka. Tas kaip dar įdomiau. Likimas kaip erozijai ir nyksmui pasmerkta atkakli tolesnė egzistencija, likimas netikėtos rūsčios lemties prasme, taip pat pomirtinis išlikimas – ne gamtos, bet kultūros reiškinys, būdingas ne organizmams, o medialios raiškos formoms. Ir tai dar ne viskas.
Erika Grigoravičienė
Rankinės prieš mėsmalę
Kosto Dereškevičiaus tapybos ir piešinių paroda „ne(GRAŽUS) gyvenimas“ galerijoje „Akademija“
„Akademijos“ galerijoje surengta Kosto Dereškevičiaus (1937–2023) tapybos ir piešinių paroda „ne(GRAŽUS) gyvenimas“ skiriama šių metų pradžioje mirusio garsaus tapytojo atminimui. Beveik visi eksponuojami kūriniai – iš Vilniaus dailės akademijos muziejaus rinkinių ir vien sovietinio laikotarpio. Parodos kuratorius Vidas Poškus svarbiausius ankstyvosios Dereškevičiaus kūrybos motyvus ir temas pristato penkiuose skyriuose: „Darbadieniai ir laisvadieniai. Kasdienybė“, „Tarp Žvėryno ir Žirmūnų. Miesto peizažas“, „Tarp lango ir palangės. Būsenos“, „Kelyje į Drezdeną. Apie keliones“, „Adelė – benzino pardavėja. Apie moteris“.
