7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Autorius: Erika Grigoravičienė

Erika Grigoravičienė

Jaukiam chimerų glėby

Rūtos Jusionytės paroda „Pusryčiai ant žolės“ galerijoje „Menų tiltas“

Paryžiuje gyvenančios Rūtos Jusionytės kūrybą pastaruoju metu Lietuvoje galima būdavo pamatyti nebent mugėje „Art Vilnius“. Lapkričio 6 d. galerijoje „Menų tiltas“ (Užupio g. 16) Vilniuje atidaryta menininkės paroda, kur eksponuojama apie trisdešimt naujų jos paveikslų ir skulptūrų, sudėliotų į ir aplink pagrindinį, kiek neįprasto žanro kūrinį – skulptūrų instaliaciją „Pusryčiai ant žolės“.

Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Erika Grigoravičienė

Istorija estetiniu režimu

Paroda „Rūšių atsiradimas: 90-ųjų DNR“ MO muziejuje

Spalio pradžioje atidaryta trečia didžioji MO muziejaus paroda skirta permąstyti paskutiniam XX a. dešimtmečiui, jo menui, kultūrai, subkultūroms, medijoms ir kasdienybei. Prieš tai veikusioji („Gyvūnas – žmogus – robotas“) plėtojo hibridinės visuomenės idėjas biologinės ir dirbtinės gyvybės rūšių sąveikos aspektais. Naujoji – „Rūšių atsiradimas: 90-ųjų DNR“ – pasakoja, kaip iškovotos politinės laisvės sąlygomis „iš unifikuotos masės“ ėmė rastis naujos žmogiškųjų individų rūšys ir, norėdamos išlikti, ėmė „burtis į tinklus ir kurti savo tapatybę“. Ji atvira ir hibridinė ne tiek turiniu, kiek raiškos būdais.

Parodos „Rūšių atsiradimas: 90-ųjų DNR“ fragmentas. R. Šeškaičio nuotr.
Parodos „Rūšių atsiradimas: 90-ųjų DNR“ fragmentas. R. Šeškaičio nuotr.
Parodos „Rūšių atsiradimas: 90-ųjų DNR“ fragmentas. R. Šeškaičio nuotr.
Parodos „Rūšių atsiradimas: 90-ųjų DNR“ fragmentas. R. Šeškaičio nuotr.
Parodos „Rūšių atsiradimas: 90-ųjų DNR“ fragmentas. N. Tukaj nuotr.
Parodos „Rūšių atsiradimas: 90-ųjų DNR“ fragmentas. N. Tukaj nuotr.
Parodos „Rūšių atsiradimas: 90-ųjų DNR“ fragmentas. N. Tukaj nuotr.
Parodos „Rūšių atsiradimas: 90-ųjų DNR“ fragmentas. N. Tukaj nuotr.
Parodos „Rūšių atsiradimas: 90-ųjų DNR“ fragmentas. N. Tukaj nuotr.
Parodos „Rūšių atsiradimas: 90-ųjų DNR“ fragmentas. N. Tukaj nuotr.
Parodos „Rūšių atsiradimas: 90-ųjų DNR“ fragmentas. N. Tukaj nuotr.
Parodos „Rūšių atsiradimas: 90-ųjų DNR“ fragmentas. N. Tukaj nuotr.
Parodos „Rūšių atsiradimas: 90-ųjų DNR“ fragmentas. N. Tukaj nuotr.
Parodos „Rūšių atsiradimas: 90-ųjų DNR“ fragmentas. N. Tukaj nuotr.
Gintautas Trimakas, „Torsas – kūno dalis“, fragmentas. 1995 m. M.K. nuotr.
Gintautas Trimakas, „Torsas – kūno dalis“, fragmentas. 1995 m. M.K. nuotr.
Erika Grigoravičienė

Kosminės kalės ir kiti veikėjai

Paroda „Moterys Mėnulyje“ Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre

Rugsėjo pradžioje Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre atidaryta paroda „Moterys Mėnulyje“ paskui gal keliaus, nes visai tiktų europinėms galerijoms ar parodų salėms. Akstinas ją surengti – šiemet minimas žmogaus išsilaipinimo Mėnulyje penkiasdešimtmetis ir tam tikras (tipiškas!) moterų vaidmuo 1969–1972 m. JAV vykdytoje Mėnulio misijų programoje: kaip ir vyrai ruoštos skrydžiams, jos esą nespėjo, nes programa buvo nutraukta. Pasak parodos kuratorių Denice Ackerl ir Laimos Kreivytės, „Mėnulis parodos dalyvėms yra atspirties taškas kalbėti apie žvilgsnį (...), erdvines praktikas (...) ir kūno dinamiką neįprastose situacijose“. Eksponuojamuose penkiolikos Lietuvos ir užsienio menininkių (taip pat tandemų ir kolektyvų) kūriniuose dangaus kūnų ir kosmoso tema gvildenama įvairiausiomis išraiškos priemonėmis, iš visų pusių ir be jokių ribų. Kai kam ji veikiau tėra pretekstas papasakoti apie mūsų visų „kosminius“ kliedesius, patirtis ir savijautą.

„Cooltūristės“, kadras iš videoinstaliacijos „Moterys Mėnulyje“. 2019 m.
„Cooltūristės“, kadras iš videoinstaliacijos „Moterys Mėnulyje“. 2019 m.
Diletos Deikės objektas „Mėnulio diafragma“. I. Armanavičiūtės nuotr.
Diletos Deikės objektas „Mėnulio diafragma“. I. Armanavičiūtės nuotr.
Aurelija Maknytė prie savo instaliacijos „Veiksmų planas“. I. Armanavičiūtės nuotr.
Aurelija Maknytė prie savo instaliacijos „Veiksmų planas“. I. Armanavičiūtės nuotr.
Birutė Zokaitytė „Mėnulio laboratorijos“. I. Armanavičiūtės nuotr.
Birutė Zokaitytė „Mėnulio laboratorijos“. I. Armanavičiūtės nuotr.
Birutė Zokaitytė „Mėnulio laboratorijos“. I. Armanavičiūtės nuotr.
Birutė Zokaitytė „Mėnulio laboratorijos“. I. Armanavičiūtės nuotr.
„Cooltūristės“, „Moterys Mėnulyje“. I. Armanavičiūtės nuotr.
„Cooltūristės“, „Moterys Mėnulyje“. I. Armanavičiūtės nuotr.
„Cooltūristės“, „Moterys Mėnulyje“. I. Armanavičiūtės nuotr.
„Cooltūristės“, „Moterys Mėnulyje“. I. Armanavičiūtės nuotr.
Dalia Mikonytė, „III stadijos“. I. Armanavičiūtės nuotr.
Dalia Mikonytė, „III stadijos“. I. Armanavičiūtės nuotr.
Erika Grigoravičienė

Vaiduoklių medžiotojas

Virginijaus Kinčinaičio mobiliografijos paroda „Sublime 3“ Antano Mončio muziejuje Palangoje

Šių metų kovą „Sublime“, pirmoji menotyrininko Virginijaus Kinčinaičio mobiliografijų paroda, veikė Vilniaus rotušėje, gegužę „Sublime 2“ pristatyta Šiaulių fotografijos muziejaus galerijoje. Palangoje rugsėjo pradžioje atidaryta jau trečioji Kinčinaičio paroda šiuo keistoku pavadinimu, kuris reiškia pakylėtumą ir didybę, bet kartu nurodo ir sublimaciją – potraukių transformaciją ir perkėlimą į aplinkiniams priimtinesnę raiškos sritį.

Virginijus Kinčinaitis, Amsterdamas. 2019 m.
Virginijus Kinčinaitis, Amsterdamas. 2019 m.
Virginijus Kinčinaitis, Šiauliai. 2018 m.
Virginijus Kinčinaitis, Šiauliai. 2018 m.
Virginijus Kinčinaitis, Berlynas. 2017 m.
Virginijus Kinčinaitis, Berlynas. 2017 m.
Ekspozicijos fragmentas. Autoriaus nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autoriaus nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autoriaus nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autoriaus nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autoriaus nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autoriaus nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autoriaus nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autoriaus nuotr.
Erika Grigoravičienė

Degtukai ir dėžutės

Kęstučio Grigaliūno kūrybos apžvalga „Tu manai, kad tu manai“ VDA parodų salėse „Titanikas“ ir galerijoje „Kairė–dešinė“

Kitaip nei Giedrius Jonaitis, kurio paroda „Mano istorijos“ apatinėje „Titaniko“ salėje veikė lapkričio–gruodžio mėnesiais, Kęstutis Grigaliūnas – darbštus menininkas. Jonaitis „išsisuko“ vos su keturiais naujais plunksnos piešiniais, akcentą perkėlęs į žodinius pasakojimus ir visa tai papildęs senais asambliažais, naujais objektais iš įvairių radinių ir savitais selfiais iš telefono. Parodos salė neatrodė tuščia, bet liko gana erdvi. Dažnas Grigaliūno projektas ar kūrinių serija šią salę nesunkiai užpildytų ir net joje netilptų, o tokių projektų ir serijų per beveik keturis menininko kūrybos dešimtmečius jau susidarytų kone šimtas. Tad jo kūrybos apžvalga kuratorėms Kristinai Kleponytei ir Jurgai Minčinauskienei tapo tikru iššūkiu, ir nors dalį parodos jos apdairiai perkėlė į „Kairę–dešinę“, kai kam vis tiek pasirodė „sugrūsta“.

Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Kęstutis Grigaliūnas, serija „Jurgeliškės“. 1988–1989 m. M. Krikštopaitytės nuotr.
Kęstutis Grigaliūnas, serija „Jurgeliškės“. 1988–1989 m. M. Krikštopaitytės nuotr.
Erika Grigoravičienė

Pasaulis iš antrų rankų

Martos Vosyliūtės kūrybos ir Bažnytinio paveldo muziejaus artefaktų paroda „Tekstilės puota, arba second hand kultūra Lietuvoje“

Bažnytinio paveldo muziejaus rūsyje eksponuojama Martos Vosyliūtės tapybos darbų serija „Second hand kultūra Lietuvoje“, keletas trumpų filmų, vienas menininkės sukurtas ir pora dėvėtų rūbų parduotuvėse įsigytų drabužių, nemažai tekstų, taip pat šeši liturginiai drabužiai iš muziejaus rinkinio.

Marta Vosyliūtė, kadras iš filmo „Artist and art critic in real life. Knoso rūmai“. 2017 m.
Marta Vosyliūtė, kadras iš filmo „Artist and art critic in real life. Knoso rūmai“. 2017 m.
Marta Vosyliūtė, kadras iš filmo „Antanas Škėma. Paskaita apie pasaulį [1949 m.]“. 2017 m.
Marta Vosyliūtė, kadras iš filmo „Antanas Škėma. Paskaita apie pasaulį [1949 m.]“. 2017 m.
Marta Vosyliūtė, kadras iš filmo „Miocaster Coypus, arba nebūk nutrija, būk kiaune“. 2016-2017 m.
Marta Vosyliūtė, kadras iš filmo „Miocaster Coypus, arba nebūk nutrija, būk kiaune“. 2016-2017 m.
Marta Vosyliūtė, „Afigiena prekyba bobu pliaže Palangoje“
Marta Vosyliūtė, „Afigiena prekyba bobu pliaže Palangoje“
Ekspozicijos fragmentas. G. Pranckūno nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Pranckūno nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Pranckūno nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Pranckūno nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Pranckūno nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Pranckūno nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Pranckūno nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Pranckūno nuotr.
Erika Grigoravičienė

Nesavarankiškos pastabos

Knyga apie Mindaugo Navako parodą „Šlovė buvo ranka pasiekiama“ Nacionalinėje dailės galerijoje

Stipriai, pikantiškai spaustuvės dažais kvepianti knyga pasirodė šią vasarą, nors laikantis paramą teikusios Lietuvos mokslo tarybos taisyklių joje nurodyti pernykščiai leidybos metai. Ji lyg filmas prasideda panoraminiu Nacionalinės dailės galerijos vaizdu su ten vykstančia įstabia solo ekspozicija. Iš esmės tai tik parodos katalogas, bet dėl savo koncepcijos ir sandaros galėtų būti pavyzdys ir kitiems menininkų kūrybos albumų ir parodų katalogų sudarytojams. Didelę profesinę patirtį turinti dailėtyrininkė, muziejininkė, parodų kuratorė ir kultūros vadybos specialistė leidinį parengė taip, kad ne vienam skaitytojui gali kilti mintis, jog ir jis pats ar bet kuris kolega nesunkiai būtų tą padaręs ir, be to, ilgai netrukęs. Toks įspūdis kaip tik yra darbo kokybės (o ne jos stokos) kriterijus.

Knygos viršelis
Knygos viršelis
Mindaugas Navakas, „Keturios didžiosios nesavarankiškos“. 1993–2008 m.
Mindaugas Navakas, „Keturios didžiosios nesavarankiškos“. 1993–2008 m.
Mindaugas Navakas, „Propilėja 2“. 2013 m.
Mindaugas Navakas, „Propilėja 2“. 2013 m.
Erika Grigoravičienė

Menininkų laisvė

Valentino Antanavičiaus ir Eugenijaus A. Cukermano parodos Vilniuje

Valentinas Antanavičius ir Eugenijus A. Cukermanas šiandien atstovauja vyriausiai Lietuvos dailininkų kartai – tai, kuri, didesnę gyvenimo pusę praleidusi aptvare, vėliau deramai įvertino laisvės skonį. Šiandien jie visomis prasmėmis yra laisvi menininkai: gyvena laisvoje demokratinėje šalyje, kuria atvirai visuomenei, niekam netarnauja, nėra susiję su jokiomis institucijomis, nesiekia būtinai kam nors patikti ir parduoti savo darbus. Abu, kaip ir neseniai Nacionalinėje dailės galerijoje triumfavęs Šarūnas Sauka, priklausė 1989–1999 m. gyvavusiai tapytojų grupei „24“, labiausiai išgarsėjusiai tuo, kad jos nariai galėjo būti tik vyrai, be to, ne tik gyvi ir gyvenantys Vilniuje, bet ir jau iškeliavę anapus. Raiškos požiūriu grupė buvo tokia marga, kad vieninteliai bendri jos projektai tegalėjo būti suneštinės be menkiausių koncepcijų parodos. Nenuostabu, kad visas tas reikalas ilgainiui nunyko, bet išsiskirstę nariai po kiek laiko atgimė.

 

Eugenijus A. Cukermanas, abstrakcijas tapantis dar nuo XX a. 7-ojo dešimtmečio, parodoje „Plenerų aplankas“ Lietuvos dailininkų sąjungos galerijoje (Vokiečių g.) eksponuoja tapybos darbus ant popieriaus, sukurtus 2008–2015 m. Bikuškio dvaro pleneruose. Parodos anotacijoje dailininkas rašo: „Ar būtina vykti į plenerą norint sukurti keletą ar keliolika darbų, juolab tai nebus darbai „iš natūros“? Ne, nebūtina. (...) ar privalu dirbti nuvykus į plenerą? Neprivalu. Tačiau: kodėl gi ne? Darbas plenere esmingai skiriasi nuo rutininio darbo studijoje, kur esi savo vietos ir savo laiko šeimininkas. (...) neįprastos miestiečiui erdvės, ribota trukmė (apie savaitę), nuolatinis buvimas draugėj – regis, viskas tik trikdys darbą. Anaiptol! Plenero aplinka pažadina prisnūdusią energiją, tad ir tapysena raiškesnė – vien tik presto, agitato, con brio... Savaitė prabėga tarsi pagreitintai rodoma juosta, kur kaitosi skirtingos sekvencijos: impulsyvus, nirtulingas darbas ir atvanga (...). Pabaigoje greita peržiūra: ką palikti, ką į laužą; po to improvizuota ekspozicija, kaskart kitoje vietoje.“

Valentinas Antanavičius, „Išskalbta“. 2012 m. A. Narušytės nuotr.
Valentinas Antanavičius, „Išskalbta“. 2012 m. A. Narušytės nuotr.
Eugenijus A. Cukermanas, be pavadinimo. 2009 m. A. Narušytės nuotr.
Eugenijus A. Cukermanas, be pavadinimo. 2009 m. A. Narušytės nuotr.
Eugenijus A. Cukermanas, be pavadinimo. 2011 m. A. Narušytės nuotr.
Eugenijus A. Cukermanas, be pavadinimo. 2011 m. A. Narušytės nuotr.
Eugenijus A. Cukermanas, be pavadinimo. 2011 m. A. Narušytės nuotr.
Eugenijus A. Cukermanas, be pavadinimo. 2011 m. A. Narušytės nuotr.
Valentinas Antanavičius, „Barbora Radvilaitė“. 1982 m. A. Narušytės nuotr. Ramutės Rachlevičiūtės nuosavybė
Valentinas Antanavičius, „Barbora Radvilaitė“. 1982 m. A. Narušytės nuotr. Ramutės Rachlevičiūtės nuosavybė
Valentinas Antanavičius, „Dailininkas su gitara“. 2006 m. A. Narušytės nuotr.
Valentinas Antanavičius, „Dailininkas su gitara“. 2006 m. A. Narušytės nuotr.
Valentinas Antanavičius, „Dėdės Jono laidotuves prisiminus“. 2006 m. A. Narušytės nuotr. Autoriaus nuosavybė
Valentinas Antanavičius, „Dėdės Jono laidotuves prisiminus“. 2006 m. A. Narušytės nuotr. Autoriaus nuosavybė
Valentinas Antanavičius, „Demografinė krizė“. 1979–1985 m. A. Narušytės nuotr. Autoriaus nuosavybė
Valentinas Antanavičius, „Demografinė krizė“. 1979–1985 m. A. Narušytės nuotr. Autoriaus nuosavybė
Erika Grigoravičienė

Niekuo dėtas Charcot

Laisvydės Šalčiūtės paroda „(Melo)dramos. Isterija“ galerijoje „Kairė–dešinė“

Pernai ten pat pirmąją „(Melo)dramų“ ciklo parodą „Ledos dienoraščiai“ surengusios menininkės tikslas, regis, buvo atgaivinti žinių visuomenėje išblėsusį geismą, išlaisvinti represuotą moterišką seksualumą ir išvaduoti jį nuo vyriško žvilgsnio hegemonijos. Laisvydė beveik visada renkasi užduotis, smarkiai pranokstančias vieno žmogaus jėgas ir vienos parodos galimybes, bet šios parodos manifeste rašo: „Menas nėra geras elgesys. Menas turi pasėti nerimą. Tai alcheminis įžūlumas...“. Tam užtektų labai nedaug, vis dėlto nedaug – ne jos būdui.

 

Tada menininkė rodė savo senus darbus ir iš klasikinių paveikslų perpiešto Ledos su gulbe motyvo versijas, dabar, pasak jos, „fotografinio isterijos simptomų sąvado vaizdus“ gretina su „belle epoque estetika ir vaizdais“, rastais „skaitmeniniame mūsų dienų informacijos sraute, kur apstu keistų patetiškų kūno laikysenų, grimasų, mėšlungiškų pozų“. Ten jai rūpėjo erotikos švelnumas, čia – smurtinė grožio prigimtis. Grožio parodoje tikrai netrūksta. Dideli paveikslai – aptapyti medžio raižinių atspaudai, idealiai sujungiantys tapybos ir grafikos raišką, akį traukiantys objektai greta jų ar atokiau po stiklo gaubtais, instaliacija su organinėmis medžiagomis (šienu) ir ready made daiktais (plastiko eglutėmis), rastų vaizdų (senų nuotraukų ir reklaminių skelbimų) atspaudai, tekstai ant sienų („Isterijos posūkis“: Fredrico Jamesono tekste „modernybės“ sąvoką pakeitus „isterija“, konstatuojama „(post)isterinė“ būklė), erdviai išdėlioti visose trijose galerijos salėse, palieka gerą optinį įspūdį. Patirti vaizdai švelniai įsirėžia atmintin ir nekelia jokių klausimų, nes atmintis, bent jau manoji, atmeta visą balastą.

Laisvydė Šalčiūtė, parodos „(Melo)dramos. Isterija“ fragmentas. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Laisvydė Šalčiūtė, parodos „(Melo)dramos. Isterija“ fragmentas. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Laisvydė Šalčiūtė, parodos „(Melo)dramos. Isterija“ fragmentas. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Laisvydė Šalčiūtė, parodos „(Melo)dramos. Isterija“ fragmentas. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Laisvydė Šalčiūtė, parodos „(Melo)dramos. Isterija“ fragmentas. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Laisvydė Šalčiūtė, parodos „(Melo)dramos. Isterija“ fragmentas. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Laisvydė Šalčiūtė, parodos „(Melo)dramos. Isterija“ fragmentas. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Laisvydė Šalčiūtė, parodos „(Melo)dramos. Isterija“ fragmentas. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Laisvydė Šalčiūtė, parodos „(Melo)dramos. Isterija“ fragmentas. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Laisvydė Šalčiūtė, parodos „(Melo)dramos. Isterija“ fragmentas. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Laisvydė Šalčiūtė, parodos „(Melo)dramos. Isterija“ fragmentas. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Laisvydė Šalčiūtė, parodos „(Melo)dramos. Isterija“ fragmentas. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Erika Grigoravičienė

Knyga emancipuotam žiūrovui

Monika Krikštopaitytė. Atidarymai: Lietuvos dailės gyvenimo fragmentai 2005–2014 m. Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2014.

Monikos Krikštopaitytės knyga „Atidarymai: Lietuvos dailės gyvenimo fragmentai 2005–2014 m.“ sudaryta iš kultūros savaitraštyje „7 meno dienos“ publikuotų jos tekstų. Leidinio antraštė ir sandara neatsitiktinai asocijuojasi su toje pačioje VDA leidykloje išleistomis Alfonso Andriuškevičiaus knygomis („Lietuvių dailė: 1975–1995“ ir „Lietuvių dailė: 1996–2005“), nes Monika kaip tik ir siekė deramai pratęsti svarbiausio savo mokytojo kritinę veiklą. Trys knygos skyriai – parodos ir kiti įvykiai, personalijos, pokalbiai – kelia pakankamai išsamų ir sodrų pastarojo dešimtmečio dailės gyvenimo vaizdinį.
 

Nuo Andriuškevičiaus veikalų ar kolektyvinio leidinio „Šiuolaikinio meno istorijos“(2011) Monikos rinkinys skiriasi tuo, kad autorė nesiekia suformuoti ir įtvirtinti jokio vietos ir laiko kategorijomis apibrėžto menininkų kanono (atlankos anotacijoje ne veltui rašoma, kad institucijoms ir kanonams ji – tikra rakštis). Ji veikiau pristato objektyvių aplinkybių nulemtą įvykių (ar fragmentų) pluoštą, į kurį patenka ne tik Lietuvos, bet ir užsienio menininkai, dalyvavę šalyje rengiamose parodose ar čia kūrę įvietintą meną, taip pat ne vien šiuolaikinio meno, bet ir tekstilės ar grafikos parodos (estampų gėlės jai visai gerai kvepia), retrospektyvinės sovietmečio dailės ekspozicijos ar demokratiški „Kultūros sostinės“ projektai. Rinkinys neatsitiktinai pradedamas tarptautinės parodos recenzija – globalizacijos laikais nacionaliniai kanonai netenka prasmės, o tos tarptautinės parodos kadaise buvo gera priemonė įvaryti nevisavertiškumo kompleksą nepatyrusiems „vietinio“ meno lauko veikėjams. Bet tik ne Monikai.

  PUSLAPIS IŠ 2  >>> Archyvas