7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Autorius: Erika Grigoravičienė

Erika Grigoravičienė

Degtukai ir dėžutės

Kęstučio Grigaliūno kūrybos apžvalga „Tu manai, kad tu manai“ VDA parodų salėse „Titanikas“ ir galerijoje „Kairė–dešinė“

Kitaip nei Giedrius Jonaitis, kurio paroda „Mano istorijos“ apatinėje „Titaniko“ salėje veikė lapkričio–gruodžio mėnesiais, Kęstutis Grigaliūnas – darbštus menininkas. Jonaitis „išsisuko“ vos su keturiais naujais plunksnos piešiniais, akcentą perkėlęs į žodinius pasakojimus ir visa tai papildęs senais asambliažais, naujais objektais iš įvairių radinių ir savitais selfiais iš telefono. Parodos salė neatrodė tuščia, bet liko gana erdvi. Dažnas Grigaliūno projektas ar kūrinių serija šią salę nesunkiai užpildytų ir net joje netilptų, o tokių projektų ir serijų per beveik keturis menininko kūrybos dešimtmečius jau susidarytų kone šimtas. Tad jo kūrybos apžvalga kuratorėms Kristinai Kleponytei ir Jurgai Minčinauskienei tapo tikru iššūkiu, ir nors dalį parodos jos apdairiai perkėlė į „Kairę–dešinę“, kai kam vis tiek pasirodė „sugrūsta“.

Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Kęstutis Grigaliūnas, serija „Jurgeliškės“. 1988–1989 m. M. Krikštopaitytės nuotr.
Kęstutis Grigaliūnas, serija „Jurgeliškės“. 1988–1989 m. M. Krikštopaitytės nuotr.
Erika Grigoravičienė

Pasaulis iš antrų rankų

Martos Vosyliūtės kūrybos ir Bažnytinio paveldo muziejaus artefaktų paroda „Tekstilės puota, arba second hand kultūra Lietuvoje“

Bažnytinio paveldo muziejaus rūsyje eksponuojama Martos Vosyliūtės tapybos darbų serija „Second hand kultūra Lietuvoje“, keletas trumpų filmų, vienas menininkės sukurtas ir pora dėvėtų rūbų parduotuvėse įsigytų drabužių, nemažai tekstų, taip pat šeši liturginiai drabužiai iš muziejaus rinkinio.

Marta Vosyliūtė, kadras iš filmo „Artist and art critic in real life. Knoso rūmai“. 2017 m.
Marta Vosyliūtė, kadras iš filmo „Artist and art critic in real life. Knoso rūmai“. 2017 m.
Marta Vosyliūtė, kadras iš filmo „Antanas Škėma. Paskaita apie pasaulį [1949 m.]“. 2017 m.
Marta Vosyliūtė, kadras iš filmo „Antanas Škėma. Paskaita apie pasaulį [1949 m.]“. 2017 m.
Marta Vosyliūtė, kadras iš filmo „Miocaster Coypus, arba nebūk nutrija, būk kiaune“. 2016-2017 m.
Marta Vosyliūtė, kadras iš filmo „Miocaster Coypus, arba nebūk nutrija, būk kiaune“. 2016-2017 m.
Marta Vosyliūtė, „Afigiena prekyba bobu pliaže Palangoje“
Marta Vosyliūtė, „Afigiena prekyba bobu pliaže Palangoje“
Ekspozicijos fragmentas. G. Pranckūno nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Pranckūno nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Pranckūno nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Pranckūno nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Pranckūno nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Pranckūno nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Pranckūno nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Pranckūno nuotr.
Erika Grigoravičienė

Nesavarankiškos pastabos

Knyga apie Mindaugo Navako parodą „Šlovė buvo ranka pasiekiama“ Nacionalinėje dailės galerijoje

Stipriai, pikantiškai spaustuvės dažais kvepianti knyga pasirodė šią vasarą, nors laikantis paramą teikusios Lietuvos mokslo tarybos taisyklių joje nurodyti pernykščiai leidybos metai. Ji lyg filmas prasideda panoraminiu Nacionalinės dailės galerijos vaizdu su ten vykstančia įstabia solo ekspozicija. Iš esmės tai tik parodos katalogas, bet dėl savo koncepcijos ir sandaros galėtų būti pavyzdys ir kitiems menininkų kūrybos albumų ir parodų katalogų sudarytojams. Didelę profesinę patirtį turinti dailėtyrininkė, muziejininkė, parodų kuratorė ir kultūros vadybos specialistė leidinį parengė taip, kad ne vienam skaitytojui gali kilti mintis, jog ir jis pats ar bet kuris kolega nesunkiai būtų tą padaręs ir, be to, ilgai netrukęs. Toks įspūdis kaip tik yra darbo kokybės (o ne jos stokos) kriterijus.

Knygos viršelis
Knygos viršelis
Mindaugas Navakas, „Keturios didžiosios nesavarankiškos“. 1993–2008 m.
Mindaugas Navakas, „Keturios didžiosios nesavarankiškos“. 1993–2008 m.
Mindaugas Navakas, „Propilėja 2“. 2013 m.
Mindaugas Navakas, „Propilėja 2“. 2013 m.
Erika Grigoravičienė

Menininkų laisvė

Valentino Antanavičiaus ir Eugenijaus A. Cukermano parodos Vilniuje

Valentinas Antanavičius ir Eugenijus A. Cukermanas šiandien atstovauja vyriausiai Lietuvos dailininkų kartai – tai, kuri, didesnę gyvenimo pusę praleidusi aptvare, vėliau deramai įvertino laisvės skonį. Šiandien jie visomis prasmėmis yra laisvi menininkai: gyvena laisvoje demokratinėje šalyje, kuria atvirai visuomenei, niekam netarnauja, nėra susiję su jokiomis institucijomis, nesiekia būtinai kam nors patikti ir parduoti savo darbus. Abu, kaip ir neseniai Nacionalinėje dailės galerijoje triumfavęs Šarūnas Sauka, priklausė 1989–1999 m. gyvavusiai tapytojų grupei „24“, labiausiai išgarsėjusiai tuo, kad jos nariai galėjo būti tik vyrai, be to, ne tik gyvi ir gyvenantys Vilniuje, bet ir jau iškeliavę anapus. Raiškos požiūriu grupė buvo tokia marga, kad vieninteliai bendri jos projektai tegalėjo būti suneštinės be menkiausių koncepcijų parodos. Nenuostabu, kad visas tas reikalas ilgainiui nunyko, bet išsiskirstę nariai po kiek laiko atgimė.

 

Eugenijus A. Cukermanas, abstrakcijas tapantis dar nuo XX a. 7-ojo dešimtmečio, parodoje „Plenerų aplankas“ Lietuvos dailininkų sąjungos galerijoje (Vokiečių g.) eksponuoja tapybos darbus ant popieriaus, sukurtus 2008–2015 m. Bikuškio dvaro pleneruose. Parodos anotacijoje dailininkas rašo: „Ar būtina vykti į plenerą norint sukurti keletą ar keliolika darbų, juolab tai nebus darbai „iš natūros“? Ne, nebūtina. (...) ar privalu dirbti nuvykus į plenerą? Neprivalu. Tačiau: kodėl gi ne? Darbas plenere esmingai skiriasi nuo rutininio darbo studijoje, kur esi savo vietos ir savo laiko šeimininkas. (...) neįprastos miestiečiui erdvės, ribota trukmė (apie savaitę), nuolatinis buvimas draugėj – regis, viskas tik trikdys darbą. Anaiptol! Plenero aplinka pažadina prisnūdusią energiją, tad ir tapysena raiškesnė – vien tik presto, agitato, con brio... Savaitė prabėga tarsi pagreitintai rodoma juosta, kur kaitosi skirtingos sekvencijos: impulsyvus, nirtulingas darbas ir atvanga (...). Pabaigoje greita peržiūra: ką palikti, ką į laužą; po to improvizuota ekspozicija, kaskart kitoje vietoje.“

Valentinas Antanavičius, „Išskalbta“. 2012 m. A. Narušytės nuotr.
Valentinas Antanavičius, „Išskalbta“. 2012 m. A. Narušytės nuotr.
Eugenijus A. Cukermanas, be pavadinimo. 2009 m. A. Narušytės nuotr.
Eugenijus A. Cukermanas, be pavadinimo. 2009 m. A. Narušytės nuotr.
Eugenijus A. Cukermanas, be pavadinimo. 2011 m. A. Narušytės nuotr.
Eugenijus A. Cukermanas, be pavadinimo. 2011 m. A. Narušytės nuotr.
Eugenijus A. Cukermanas, be pavadinimo. 2011 m. A. Narušytės nuotr.
Eugenijus A. Cukermanas, be pavadinimo. 2011 m. A. Narušytės nuotr.
Valentinas Antanavičius, „Barbora Radvilaitė“. 1982 m. A. Narušytės nuotr. Ramutės Rachlevičiūtės nuosavybė
Valentinas Antanavičius, „Barbora Radvilaitė“. 1982 m. A. Narušytės nuotr. Ramutės Rachlevičiūtės nuosavybė
Valentinas Antanavičius, „Dailininkas su gitara“. 2006 m. A. Narušytės nuotr.
Valentinas Antanavičius, „Dailininkas su gitara“. 2006 m. A. Narušytės nuotr.
Valentinas Antanavičius, „Dėdės Jono laidotuves prisiminus“. 2006 m. A. Narušytės nuotr. Autoriaus nuosavybė
Valentinas Antanavičius, „Dėdės Jono laidotuves prisiminus“. 2006 m. A. Narušytės nuotr. Autoriaus nuosavybė
Valentinas Antanavičius, „Demografinė krizė“. 1979–1985 m. A. Narušytės nuotr. Autoriaus nuosavybė
Valentinas Antanavičius, „Demografinė krizė“. 1979–1985 m. A. Narušytės nuotr. Autoriaus nuosavybė
Erika Grigoravičienė

Niekuo dėtas Charcot

Laisvydės Šalčiūtės paroda „(Melo)dramos. Isterija“ galerijoje „Kairė–dešinė“

Pernai ten pat pirmąją „(Melo)dramų“ ciklo parodą „Ledos dienoraščiai“ surengusios menininkės tikslas, regis, buvo atgaivinti žinių visuomenėje išblėsusį geismą, išlaisvinti represuotą moterišką seksualumą ir išvaduoti jį nuo vyriško žvilgsnio hegemonijos. Laisvydė beveik visada renkasi užduotis, smarkiai pranokstančias vieno žmogaus jėgas ir vienos parodos galimybes, bet šios parodos manifeste rašo: „Menas nėra geras elgesys. Menas turi pasėti nerimą. Tai alcheminis įžūlumas...“. Tam užtektų labai nedaug, vis dėlto nedaug – ne jos būdui.

 

Tada menininkė rodė savo senus darbus ir iš klasikinių paveikslų perpiešto Ledos su gulbe motyvo versijas, dabar, pasak jos, „fotografinio isterijos simptomų sąvado vaizdus“ gretina su „belle epoque estetika ir vaizdais“, rastais „skaitmeniniame mūsų dienų informacijos sraute, kur apstu keistų patetiškų kūno laikysenų, grimasų, mėšlungiškų pozų“. Ten jai rūpėjo erotikos švelnumas, čia – smurtinė grožio prigimtis. Grožio parodoje tikrai netrūksta. Dideli paveikslai – aptapyti medžio raižinių atspaudai, idealiai sujungiantys tapybos ir grafikos raišką, akį traukiantys objektai greta jų ar atokiau po stiklo gaubtais, instaliacija su organinėmis medžiagomis (šienu) ir ready made daiktais (plastiko eglutėmis), rastų vaizdų (senų nuotraukų ir reklaminių skelbimų) atspaudai, tekstai ant sienų („Isterijos posūkis“: Fredrico Jamesono tekste „modernybės“ sąvoką pakeitus „isterija“, konstatuojama „(post)isterinė“ būklė), erdviai išdėlioti visose trijose galerijos salėse, palieka gerą optinį įspūdį. Patirti vaizdai švelniai įsirėžia atmintin ir nekelia jokių klausimų, nes atmintis, bent jau manoji, atmeta visą balastą.

Laisvydė Šalčiūtė, parodos „(Melo)dramos. Isterija“ fragmentas. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Laisvydė Šalčiūtė, parodos „(Melo)dramos. Isterija“ fragmentas. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Laisvydė Šalčiūtė, parodos „(Melo)dramos. Isterija“ fragmentas. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Laisvydė Šalčiūtė, parodos „(Melo)dramos. Isterija“ fragmentas. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Laisvydė Šalčiūtė, parodos „(Melo)dramos. Isterija“ fragmentas. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Laisvydė Šalčiūtė, parodos „(Melo)dramos. Isterija“ fragmentas. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Laisvydė Šalčiūtė, parodos „(Melo)dramos. Isterija“ fragmentas. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Laisvydė Šalčiūtė, parodos „(Melo)dramos. Isterija“ fragmentas. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Laisvydė Šalčiūtė, parodos „(Melo)dramos. Isterija“ fragmentas. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Laisvydė Šalčiūtė, parodos „(Melo)dramos. Isterija“ fragmentas. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Laisvydė Šalčiūtė, parodos „(Melo)dramos. Isterija“ fragmentas. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Laisvydė Šalčiūtė, parodos „(Melo)dramos. Isterija“ fragmentas. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Erika Grigoravičienė

Knyga emancipuotam žiūrovui

Monika Krikštopaitytė. Atidarymai: Lietuvos dailės gyvenimo fragmentai 2005–2014 m. Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2014.

Monikos Krikštopaitytės knyga „Atidarymai: Lietuvos dailės gyvenimo fragmentai 2005–2014 m.“ sudaryta iš kultūros savaitraštyje „7 meno dienos“ publikuotų jos tekstų. Leidinio antraštė ir sandara neatsitiktinai asocijuojasi su toje pačioje VDA leidykloje išleistomis Alfonso Andriuškevičiaus knygomis („Lietuvių dailė: 1975–1995“ ir „Lietuvių dailė: 1996–2005“), nes Monika kaip tik ir siekė deramai pratęsti svarbiausio savo mokytojo kritinę veiklą. Trys knygos skyriai – parodos ir kiti įvykiai, personalijos, pokalbiai – kelia pakankamai išsamų ir sodrų pastarojo dešimtmečio dailės gyvenimo vaizdinį.
 

Nuo Andriuškevičiaus veikalų ar kolektyvinio leidinio „Šiuolaikinio meno istorijos“(2011) Monikos rinkinys skiriasi tuo, kad autorė nesiekia suformuoti ir įtvirtinti jokio vietos ir laiko kategorijomis apibrėžto menininkų kanono (atlankos anotacijoje ne veltui rašoma, kad institucijoms ir kanonams ji – tikra rakštis). Ji veikiau pristato objektyvių aplinkybių nulemtą įvykių (ar fragmentų) pluoštą, į kurį patenka ne tik Lietuvos, bet ir užsienio menininkai, dalyvavę šalyje rengiamose parodose ar čia kūrę įvietintą meną, taip pat ne vien šiuolaikinio meno, bet ir tekstilės ar grafikos parodos (estampų gėlės jai visai gerai kvepia), retrospektyvinės sovietmečio dailės ekspozicijos ar demokratiški „Kultūros sostinės“ projektai. Rinkinys neatsitiktinai pradedamas tarptautinės parodos recenzija – globalizacijos laikais nacionaliniai kanonai netenka prasmės, o tos tarptautinės parodos kadaise buvo gera priemonė įvaryti nevisavertiškumo kompleksą nepatyrusiems „vietinio“ meno lauko veikėjams. Bet tik ne Monikai.

Erika Grigoravičienė

Kam išmonei tiesa?

Apie Mikalojaus Povilo Vilučio parodą „Titanike“

Nuo spalio 30 d. „Titaniko“ antro aukšto salėse vyksta Mikalojaus Povilo Vilučio kūrinių paroda, surengta dailininko septyniasdešimtmečio proga. Parodos kuratorės – Grafikos centro galerijos darbuotojos, dailėtyrininkės Kristina Kleponytė-Šemeškienė ir Jurga Minčinauskienė – sąžiningai, profesionaliai padirbėjusios pateikė išsamią, nuoseklią, aiškios sandaros vieno žymiausių Lietuvos grafikų kūrybos apžvalgą. Jos rausėsi dailininko dirbtuvėje, ieškojo jo kūrinių VU bibliotekos Grafikos kabinete, privačiuose rinkiniuose ir galiausiai viską sutvarkė taip, kad dailininko kūrybos raidos tarpsniai, pagrindinės kūrinių grupės gerai matyti vos įėjus į sales (atrodytų, kas čia nuostabaus – dailės paroda, kaip medija, juk kaip tik ir turėtų pateikti sustruktūrintą kokios nors kūrinių visumos vaizdą, bet to, deja, negalima pasakyti, pvz., apie Arsenale rengiamas ekspozicijas).
 
Studijuodamas Dailės institute ir kurį laiką po to Vilutis gilinosi į technines ir simbolines giliaspaudės galimybes. Jo studijų laikais, XX a. 7-ajame dešimtmetyje, Lietuvos grafikoje klestėjo iškilioji spauda – grubūs primityviai stilizuotų, iš tautodailės nusižiūrėtų formų medžio ir linoleumo raižiniai, daugiausia literatūros veikalų kaimo tema iliustracijos ir estampai tautosakos motyvais. Vilučio kartos grafikai išsižadėjo „gyvybingos tradicijos“, nuo kaimo ir jo folkloro pasuko link miesto, profesionaliosios dailės, poezijos, rašytinės istorijos ir amato įgūdžiams reiklių metalo graviūrų. Parodoje eksponuojami daugumai žiūrovų nematyti dailininko ankstyvieji sausos adatos raižiniai ir ofortai.

Mikalojus Povilas Vilutis, „Mėlynas riteris“, šilkografija. 1990 m. A. Narušytės nuotr.
Mikalojus Povilas Vilutis, „Mėlynas riteris“, šilkografija. 1990 m. A. Narušytės nuotr.
Mikalojus Povilas Vilutis, „Parašiutininkė“, šilkografija. 1973 m. A. Narušytės nuotr.
Mikalojus Povilas Vilutis, „Parašiutininkė“, šilkografija. 1973 m. A. Narušytės nuotr.
Mikalojus Povilas Vilutis, „Cirkas“, šilkografija. 1978 m. A. Narušytės nuotr.
Mikalojus Povilas Vilutis, „Cirkas“, šilkografija. 1978 m. A. Narušytės nuotr.
Mikalojus Povilas Vilutis, „Etapinis atspaudas (Cirkas)“, šilkografija. 1977 m.
Mikalojus Povilas Vilutis, „Etapinis atspaudas (Cirkas)“, šilkografija. 1977 m.
Mikalojaus Povilo Vilučio parodos vaizdas. A. Narušytės nuotr.
Mikalojaus Povilo Vilučio parodos vaizdas. A. Narušytės nuotr.
Mikalojus Povilas Vilutis, „In memoriam Laisvė Paškevičiūtė“, šilkografija. 1992 m. A. Narušytės nuotr.
Mikalojus Povilas Vilutis, „In memoriam Laisvė Paškevičiūtė“, šilkografija. 1992 m. A. Narušytės nuotr.
Mikalojus Povilas Vilutis, „Vieniši žmonės“, akrilas, kartonas. 1994 m. A. Narušytės nuotr.
Mikalojus Povilas Vilutis, „Vieniši žmonės“, akrilas, kartonas. 1994 m. A. Narušytės nuotr.
Mikalojaus Povilo Vilučio parodos vaizdas. Priekyje skulptūra „Vyras“, granitas. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Mikalojaus Povilo Vilučio parodos vaizdas. Priekyje skulptūra „Vyras“, granitas. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Erika Grigoravičienė

Propaganda vulgaresnė už pornografiją

Paroda „Okupacijos realijos. I ir II pasaulinių karų Lietuvos plakatai“ galerijoje „Kairė–dešinė“

 

Dviejose Grafikos centro galerijos salėse eksponuojami 1915–1918 ir 1941–1944 m. Lietuvoje (taip pat Latvijoje ir Estijoje) platinti plakatai ir afišos iš Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Bibliografijos ir knygotyros centro, Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos rinkinių. Parodos kuratorės Laima Laučkaitė ir Giedrė Jankevičiūtė pavadinimą parinko nepaisydamos aplinkybės, kad sąvoka „okupacija“ mums reiškia ne tik Vokietijos kariuomenės valdžią Pasaulinių karų metu, bet ir kur kas ilgiau trukusį sovietmetį. Ši paroda dailės istorikėms – stambaus tyrimų projekto dalis, o šio svarbus akstinas – Pirmojo pasaulinio karo šimtosios metinės, šiemet plačiai svarstomos visos Europos mokslo ir žiniasklaidos.

 

Ostlando generalinėms sritims bendras plakatas „Churchilis sako pasaką“.1943 m. Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka
Ostlando generalinėms sritims bendras plakatas „Churchilis sako pasaką“.1943 m. Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka
Vladimiras Majakovskis (tekstas ir piešinys), plakatas „Skrido virš Varšuvos vokietis ryžas, gauruotas, bet kazokas Danila Laukinis dūrė ietimi, ir jo žmona Polina dabar siuva kelnes iš cepelino“, 1914 m., leidykla „Segoniašnij lubok“, Maskva. Mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka
Vladimiras Majakovskis (tekstas ir piešinys), plakatas „Skrido virš Varšuvos vokietis ryžas, gauruotas, bet kazokas Danila Laukinis dūrė ietimi, ir jo žmona Polina dabar siuva kelnes iš cepelino“, 1914 m., leidykla „Segoniašnij lubok“, Maskva. Mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka
Vilniaus rotušės rūmuose veikusios Vilniaus dailės muziejaus surengtos grafikos parodos afiša. 1943 m. Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka
Vilniaus rotušės rūmuose veikusios Vilniaus dailės muziejaus surengtos grafikos parodos afiša. 1943 m. Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka
Ekspozicijos fragmentas. G. Čiuželio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Čiuželio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Čiuželio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Čiuželio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Čiuželio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Čiuželio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Čiuželio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Čiuželio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Čiuželio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Čiuželio nuotr.
Erika Grigoravičienė

Antigonės kerštas

Vinco Kisarausko tapybos paroda „Prieblandos valandos“ VDA galerijoje „Akademija“

Vinco Kisarausko (1934–1988) „Brutalaus ciklo“, serijų „Išprievartavimas“, „Figūros figūrose“ ir kiti erotiškieji 8-ojo dešimtmečio paveikslai dabar trumpam ištraukti į dienos šviesą. Dailininko duktė, tapytoja, rašytoja ir fotografė Aistė Kisarauskaitė nutarė juos rodyti taip, kaip jie buvo tapomi – tik dienos šviesoje. Nors kai kurie iš jų po 1990-ųjų eksponuoti parodose, šis dailininko kūrybos vingis nėra plačiai žinomas ir kol kas sulaukė nedaug dailėtyros dėmesio. Kisarausko darbų, deja, niekas nepasiūlė Vienos Modernaus meno muziejaus parodai „Lyties patikra“ („Gender Check. Femininity and Masculinity in the Art of Eastern Europe“, 2010), skirtai lyties reprezentacijoms Rytų Europos komunistinio laikotarpio mene. O jie, manyčiau, verti net ir Venecijos paviljono.

Vincas Kisarauskas, „Dvi figūros“. 1973 m. A. Baltėno nuotr.
Vincas Kisarauskas, „Dvi figūros“. 1973 m. A. Baltėno nuotr.
Vincas Kisarauskas, „Figūros figūrose VI“. 1974 m. V. Brazauskaitės nuotr.
Vincas Kisarauskas, „Figūros figūrose VI“. 1974 m. V. Brazauskaitės nuotr.
Vincas Kisarauskas, „Interjere-Trys“ (N-6). 1977 m. V. Brazauskaitės nuotr.
Vincas Kisarauskas, „Interjere-Trys“ (N-6). 1977 m. V. Brazauskaitės nuotr.
Vincas Kisarauskas, „Be pavadinimo“ („Brutalusis ciklas“). 1974 m. V. Brazauskaitės nuotr.
Vincas Kisarauskas, „Be pavadinimo“ („Brutalusis ciklas“). 1974 m. V. Brazauskaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas
Ekspozicijos fragmentas
Vincas Kisarauskas, „Trys moterys“. 1975 m.
Vincas Kisarauskas, „Trys moterys“. 1975 m.
Erika Grigoravičienė, Agnė Narušytė

Paslapties žiūrėjimai

ApieLaisvydės Šalčiūtės parodą „Sekretai“ traukinyje Klaipėda–Vilnius 

E.G.: Atrodo, kad šiandien meną labai lengva ir daryti, ir interpretuoti. Kūrinio turinys dažniausiai yra rasti ankstesni vaizdai, metodas – kartotė. Interpretaciją paranku pradėti nuo pirmavaizdžio, kuris savo ruožtu niekada nebūna nulinis atskaitos taškas. Ar apropriacinius kūrinius iš viso įmanoma nagrinėti semiotiškai, apsiribojant tuo, ką čia ir dabar matome? Ir ką būtent čia matome?

 

A. N.: Matome: fotografijas, videofilmą, veidrodžius, smėlį, lėlę. Filme traiškomi kiaušiniai (vištų), veidrodžiai sugauna žiūrovo žvilgsnį, lėlė kviečia ją paguldyti (nesėkmingai), smėlis – jį nuvalyti ir atrasti fotografijas, fotografijos... Svarbiausia – kas nufotografuota: moterų veidai ir vaginos. Bet abu objektus dengia kažkokio stiklinio indo dugnas su raidėmis ir skaičiukais. Taip svetimas nuotraukų albumas virsta sekretų medžiaga. Laisvydė mums juos atidengia perfotografuodama pro stiklą, kuris reprezentuoja jos įrankio – fotoaparato – objektyvą. Bet tik tam tikras dalis, tik tuos du objektus. Visas kitas albumo nuotraukų masyvas taip ir lieka paslėptas po smėliu. Pratrindama akeles, menininkė tik dar labiau intriguoja, sukuria geismo objektą – be jos sekretų žaidimo tas albumas mums neegzistuotų. Tarpus užpildo vaizduotės raizginys. Taigi šioje parodoje svarbiau net ne tai, ką matome, o tai, ko nematome. Semiotika gal ir įmanoma, nes kaip parodoje susišūkauja žvilgsniai, ratilų vyzdžiai, veidai (moterų ir žiūrovų) ir vaginų

Parodos „Skretai“ fragmentas. L. Šalčiūtės nuotr.
Parodos „Skretai“ fragmentas. L. Šalčiūtės nuotr.
Parodos „Skretai“ fragmentas. L. Šalčiūtės nuotr.
Parodos „Skretai“ fragmentas. L. Šalčiūtės nuotr.
Parodos „Skretai“ fragmentas. L. Šalčiūtės nuotr.
Parodos „Skretai“ fragmentas. L. Šalčiūtės nuotr.
Parodos „Skretai“ fragmentas. L. Šalčiūtės nuotr.
Parodos „Skretai“ fragmentas. L. Šalčiūtės nuotr.
Parodos „Skretai“ fragmentas. L. Šalčiūtės nuotr.
Parodos „Skretai“ fragmentas. L. Šalčiūtės nuotr.
Parodos „Skretai“ fragmentas. L. Šalčiūtės nuotr.
Parodos „Skretai“ fragmentas. L. Šalčiūtės nuotr.
  PUSLAPIS IŠ 2  >>> Archyvas