Autorius: Erika Grigoravičienė
Erika Grigoravičienė
Ateities žvėrynas
Laisvydės Šalčiūtės paroda „Bestiariumas“ Vilniaus dailės akademijos „Titanike“
Skubėdama iš Charlie Shackletono filmo „Po šviesos“, tikrojo šių metų „Scanoramos“ atidarymo, į Laisvydės Šalčiūtės vernisažą „Titanike“, tikėjausi pamatyti keletą didelių drobių ir vieną kitą piešinių seriją. Pamačiau minią žmonių, pro jų nugaras – iš paveikslų žiūrinčius žvėris. Krito į akį, kad kai kurie savo dydžiu labiau dera prie žiūrovų nei prie pieštų žmonių. Kitąkart užėjusi „Titaniko“ salėse pasigedau sienų. Jų beveik nematyti, nors viena net nudažyta turkio spalva.
Erika Grigoravičienė
Nesaldus lokio sapnas
Jolantos Kyzikaitės tapybos ir piešinių paroda „Vieną kartą...“ galerijoje „Meno niša“
Ant uolos ar veikiau neaiškios rusvos krūvos, kurios vienprasmiškai nepriskirčiau mineralų pasauliui, trys gulbės kelia sparnus, patogiai ištiesusios pailsusias, apibrozdintas, purvinais sportbačiais apautas mergaitiškas kojas. Paukščių galvos, kaklai, sparnai tarsi norėtų atsikratyti žmogiškųjų galūnių, bet nepavyksta. Mišrios būtybės ne tik įstrigusios ir įkalintos hibridinėje, metamorfinėje, prieštaringoje būklėje, bet lyg siamo trynės dar ir suaugusios tarpusavyje. Fantastinis motyvas – paveikus aporijos įsikūnijimas, vizualus išorinių aplinkybių ir / ar vidinių nuostatų kalėjimo tropas. Gulbės mergelės nutapytos peizažo fone taip iš arti, kad sparnai pakirpti paveikslo kraštų. Pro medžius matyti rausvas, gaisro ar taršos saulėlydžio nutviekstas dangus. Meldais apaugusį krantą skalauja kruvinas vanduo.
Erika Grigoravičienė
Apie rodymo meną ir meno rodymą
Raimondo Gailiūno ir Dianos Remeikytės paroda „Dienoraščiai“ „Dūmų fabrike“
Rugpjūčio pabaigoje „Dūmų fabrike“ Naujojoje Vilnioje atidaryta antroji vasarą čia įsikūrusios „Contour“ galerijos paroda, kuratorės Vilmos Mačianskaitės pavadinta „Dienoraščiais“. Šįkart ekspoziciją sudaro skirtingoms kartoms (ir lytims) atstovaujančių, skirtingas raiškos medijas kultivuojančių menininko ir menininkės kūryba – Raimondo Gailiūno tapyba ir Dianos Remeikytės tekstilės paveikslai.
Erika Grigoravičienė
Kaip sustabdyti raudonąjį malūną
Šarūno Saukos „Europos saugumo architektūra“ Zarasuose
Paskutinį gegužės šeštadienį Šarūno Saukos ir Nomedos Saukienės galerijoje Zarasuose institucijos metinių proga atidaryta naujų Saukos darbų paroda „Europos saugumo architektūra“. Ji įdomiai pratęsia pernai pristatytą menininkės ir menininko kūrinių ekspoziciją. Parodos „vinis“ – pernai sukurtas to paties pavadinimo paveikslas apie ruzkijmyro ekspansiją, išniekintą Europą, „veidmainišką, prisitaikantį, tingų, silpną, [...] įbaugintą, godų, [...] žiaurų žmogų, kuris iliuziją apie eiklų Europos žirgą pavertė košmaru apie dvesiantį, dujomis apsinuodijusį arklį, vis dar traukiantį iš paskutiniųjų“[1].
Erika Grigoravičienė
Verčiau tegul kas nors lieka
Alvydo Lukio fotografijų paroda „Tai kas lieka“ galerijoje „Akademija“ Vilniuje
Vilkų sudraskytos stirnos palaikai. Žarnas ant grindinio išleidęs negyvas balandis („miklaus katino auka“). Fotogeniškai sukritusios rūkyto karšio liekanos – nevalinga portretinė žuvies skulptūra, trikdanti gyvastingu žvilgsniu. Pandemijos laikotarpiu atsiradęs „Kalendorius“ (2019–2020) – dvidešimt mažų fotografijų, monotoniškai pasikartojantis peizažas su dvišake lazda kintant paros ir metų laikams (kai sodyboje vaismedį sugraužė stirnos, zuikiai ir pelėnai, liko tuščia šakos atrama, „ilgesingai laukianti kitos obelaitės“). Parodoje eksponuojamos kelios naujausios ir ankstesnės Alvydo Lukio fotografijų serijos, papildytos trumpais tekstais, vienaip ar kitaip rodo tai, kas lieka. Pasakoja, kaip lieka. Tas kaip dar įdomiau. Likimas kaip erozijai ir nyksmui pasmerkta atkakli tolesnė egzistencija, likimas netikėtos rūsčios lemties prasme, taip pat pomirtinis išlikimas – ne gamtos, bet kultūros reiškinys, būdingas ne organizmams, o medialios raiškos formoms. Ir tai dar ne viskas.
Erika Grigoravičienė
Rankinės prieš mėsmalę
Kosto Dereškevičiaus tapybos ir piešinių paroda „ne(GRAŽUS) gyvenimas“ galerijoje „Akademija“
„Akademijos“ galerijoje surengta Kosto Dereškevičiaus (1937–2023) tapybos ir piešinių paroda „ne(GRAŽUS) gyvenimas“ skiriama šių metų pradžioje mirusio garsaus tapytojo atminimui. Beveik visi eksponuojami kūriniai – iš Vilniaus dailės akademijos muziejaus rinkinių ir vien sovietinio laikotarpio. Parodos kuratorius Vidas Poškus svarbiausius ankstyvosios Dereškevičiaus kūrybos motyvus ir temas pristato penkiuose skyriuose: „Darbadieniai ir laisvadieniai. Kasdienybė“, „Tarp Žvėryno ir Žirmūnų. Miesto peizažas“, „Tarp lango ir palangės. Būsenos“, „Kelyje į Drezdeną. Apie keliones“, „Adelė – benzino pardavėja. Apie moteris“.
Erika Grigoravičienė
Kirvarpos pavyzdžiu
Birutės Zokaitytės medžio raižinių paroda „Aštrūs objektai“ Vilniaus rotušėje
„(...) tyrinėdama Birutės estampus, neretai patenku į sunkiai nusakomą būseną – savotišką transą, kai jos sukurti vaizdai ir vizijos, mįslingi pasakojimai nukelia mane į kitokią erdvę. Tuomet pasijuntu lyg būčiau grįžusi į praeitį, kai sėdėdama savo senelių namo palėpėje vartydavau šimto metų senumo knygas, anatomijos atlasus, kelionių aprašymus, dar senesnius viso pasaulio herbarijus, sveikatinimo, vaikų auginimo patarimų knygas arba senus žurnalus, kuriuose labai patraukliai atrodydavo senos litografijos bei blankios nuotraukos. Būdavo ten ir senų fotografijų albumų (naujesni stovėdavo kambarių etažerėse), ir aš stebėdavausi tais vaizdais „vietų, kuriose nebuvau ir nebūsiu“.
Erika Grigoravičienė
Jaukiam chimerų glėby
Rūtos Jusionytės paroda „Pusryčiai ant žolės“ galerijoje „Menų tiltas“
Paryžiuje gyvenančios Rūtos Jusionytės kūrybą pastaruoju metu Lietuvoje galima būdavo pamatyti nebent mugėje „Art Vilnius“. Lapkričio 6 d. galerijoje „Menų tiltas“ (Užupio g. 16) Vilniuje atidaryta menininkės paroda, kur eksponuojama apie trisdešimt naujų jos paveikslų ir skulptūrų, sudėliotų į ir aplink pagrindinį, kiek neįprasto žanro kūrinį – skulptūrų instaliaciją „Pusryčiai ant žolės“.
Erika Grigoravičienė
Istorija estetiniu režimu
Paroda „Rūšių atsiradimas: 90-ųjų DNR“ MO muziejuje
Spalio pradžioje atidaryta trečia didžioji MO muziejaus paroda skirta permąstyti paskutiniam XX a. dešimtmečiui, jo menui, kultūrai, subkultūroms, medijoms ir kasdienybei. Prieš tai veikusioji („Gyvūnas – žmogus – robotas“) plėtojo hibridinės visuomenės idėjas biologinės ir dirbtinės gyvybės rūšių sąveikos aspektais. Naujoji – „Rūšių atsiradimas: 90-ųjų DNR“ – pasakoja, kaip iškovotos politinės laisvės sąlygomis „iš unifikuotos masės“ ėmė rastis naujos žmogiškųjų individų rūšys ir, norėdamos išlikti, ėmė „burtis į tinklus ir kurti savo tapatybę“. Ji atvira ir hibridinė ne tiek turiniu, kiek raiškos būdais.
Erika Grigoravičienė
Kosminės kalės ir kiti veikėjai
Paroda „Moterys Mėnulyje“ Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre
Rugsėjo pradžioje Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre atidaryta paroda „Moterys Mėnulyje“ paskui gal keliaus, nes visai tiktų europinėms galerijoms ar parodų salėms. Akstinas ją surengti – šiemet minimas žmogaus išsilaipinimo Mėnulyje penkiasdešimtmetis ir tam tikras (tipiškas!) moterų vaidmuo 1969–1972 m. JAV vykdytoje Mėnulio misijų programoje: kaip ir vyrai ruoštos skrydžiams, jos esą nespėjo, nes programa buvo nutraukta. Pasak parodos kuratorių Denice Ackerl ir Laimos Kreivytės, „Mėnulis parodos dalyvėms yra atspirties taškas kalbėti apie žvilgsnį (...), erdvines praktikas (...) ir kūno dinamiką neįprastose situacijose“. Eksponuojamuose penkiolikos Lietuvos ir užsienio menininkių (taip pat tandemų ir kolektyvų) kūriniuose dangaus kūnų ir kosmoso tema gvildenama įvairiausiomis išraiškos priemonėmis, iš visų pusių ir be jokių ribų. Kai kam ji veikiau tėra pretekstas papasakoti apie mūsų visų „kosminius“ kliedesius, patirtis ir savijautą.
