Pienių žydėjimas prieš

 

Vienas, du, trys, pavasaris. Akivaizdu – jis, nors Lietuvai labiau tiktų ji, nes nuolat vėluoja, įnoringai staiga atšąla ar aistringai atveria visokias galimybes. Bet man tinka ir jis, gal tas įnoringumas vyrams nelabai, užtai atėjo, ir basta, visada ateina, žodžiu, iš esmės normalus vyrukas. Be to, varantis iš proto.
 

– Nemėgstu tavęs, – sakau. – Man labiau patinka ruduo. Jis turtingas.

– O aš – seksualus, – juokiasi visa savo šviežiausia žole, mėlynais dangumis ir pienėmis patvoriuose.

– Bent jau linksmas, – nusišypsau pirmą kartą šiais metais, traukdama dviratį į dienos šviesą.

– Mūsų slaptažodį vis dar pameni? – klausia.
 

Dviračio spyna turi gudrų užrakinimo mechanizmą – reikia surinkti skaičių kombinaciją. Manote, kur nors užsirašiau? Jis puikiai žino, kad ne. Oi. Ir kokie tie skaičiai buvo pernai? Bet viską prisimenu – slaptus kelius, užraktus, jų atsivėrimus, net pirmųjų gluosnių lapų kvapą.
 

– Vienas, du, trys ir visa kita? – sakau slaptažodį. Žinau, kad teisingai.

Suku ratus po senamiestį, tikrindama, kaip veikia kojų raumenys, įmantriai kokį posūkį suraitydama, ant bordiūro šokteldama. Kur čia dar nuvažiuoti, kad būtų netoli? Reikia kokį nors tikslą sugalvoti. Prisėdu ant suoliuko Vokiečių gatvėje.

– Tokio apsivėlusio Vilniaus dar nemačiau! Bent kiaulpienes iš pakraščių galėtų apsiravėti... – girdžiu sakant solidaus amžiaus tetulę, sėdinčią greta.

O mano dar dvejų metų neturinčiai mažajai jos taip gražu...

– Močiute, gėlyčių atnešu, – šaukia ji, nuskynusi namo ir šaligatvio sandūroje išlindusius geltonus skritulius.
 

Nukrypau nuo temos. Iš tiesų aš vis dar sėdžiu Vokiečių gatvėje ir svarstau, kaipgi tas Vilnius apsivėlęs pienėmis. Netikėtai prisimenu, kad gal prieš porą mėnesių, praėjusiame šimtmetyje, gavau kvietimą į Lino Katino parodą „Taraxacum“ (paprastoji kiaulpienė) „Lietuvos aido“ galerijoje. Paroda jau seniai, matyt, uždaryta, bet kas nors vis tiek bus eksponuojama. Štai ir tikslas. Važiuoju kelis metrus, čiūžteliu stabdydama ir priremiu dviratį prie sienos. O paroda savo vietoje, vis dar kabo. Gal ir ne praėjusiame šimtmetyje tas kvietimas buvo, bet vis tiek iki saulėtosios starto linijos. Pagal pasakojimo dėsnius dabar turėtų sekti dairymasis, paveikslų suvokimas, ekspresijos ir analizės, bet veltui lauktumėte. Žinoma, aš parodą atidžiai apžiūrėjau, net uždaviau kelis klausimus galerininikui. Jis nuėjo tikrinti, atsakė. Tačiau nors labai mielai kilstelėjo vieną antakį (visad pavydėjau tai sugebantiems) demonstruodami nustebimą keli paveikslai („Antakis I“ ir „Antakis II“, 2013 m.), rodė ženklus ir pasakojo autoriaus biografiją („Autobiografija“, 1971 m.), iš karto supratau, kad atėjau sutikti tik vieno iš jų – „Septynios Dienos Rusnėje, arba Pienių Žydėjimas prieš“. Šią seriją visą (ar beveik, tuomet neskaičiavau) esu mačiusi Šiuolaikinio meno centre (dabar ją turi įsigijęs Modernaus meno centras). Kažkodėl man atrodo, kad paveikslai kabėjo hole, kur dabar sėdi budintysis, bet greičiausiai į šią vietą juos sudėjo mano vaizduotė.
 

– Tu negali prisiminti, – sako man mama, – kai pirmą kartą L. Katinas juos eksponavos Šerių namuose, buvai dar visai maža.

Pasitikrinu sukūrimo datą – 1971 metai. Taigi pirmą kartą sutikau šiuos kūrinius būdama trejų metų. Įmanoma, kad ką nors prisimenu. Mielai paklausčiau tuometinės savęs, ką apie juos manau. Kaip tik visai neseniai apie J. Šerienės saloną žiūrėjau pro A. Andriuškevičiaus prisiminimų prizmę, ir apie tą pienių skaičiuotę. Svarbu, kad kadaise jau esu patyrusi šią žydėjimo magiją, o vieta kam rūpi? Kas tiksliai nustatys, kur gulėjau pievoje, matydama tik dangaus ir žolės sandūrą...

– Rusnėje, – sako L. Katinas.
 

Lieka sutikti. Dar jis pasakoja apie pienės laisvę, kažką apie tą nepriklausymą, augimą kur nori, bet kai guli iki ausų žolėje, virš ausų nieko labai ir nesigirdi, tik bam bam, skaičiuoju pienių dūžius, kažkaip labai išdavikiškai panašius į širdies plakimą.

Čia, „Lietuvos aido“ galerijoje, eksponuojamas tik vienas šios serijos paveikslas, o šalia pakabintos likusių darbų nuotraukos.
 

– Jis priklauso autoriui, – vėl patikslina galerininkas. – Prieš porą dienų L. Katinas buvo atėjęs ir įsmeigė į tam skirtas skylutes šviežių pienių.

– Bam bam, – sako jos, garsiai mušdamos pavasarį.

Gal dabar turėčiau parašyti apie žalio ir šviesiai pilko dangaus santykį, apie A. Gudaičio mokyklos tradicijas tęsiančią Lietuvos tapybą, bet nematau čia jokių koloristinių tradicijų, o yra tik netylusis pavasario modernizmas ir žolė virš ausų.

– Nors ir postmodernizmas, – linguodama sako ji. – O šis paveikslas yra beveik performansas, kuris tegali būti atliktas ypatingu laiku ir tik suderinus datą su įnoringuoju pavasariu – žydint pienėms.

– Na gal kiek perdedi su tuo performansu, – prieštarauju aš žolei.
 

Vienas, du, trys – skaičiuoja pienės dienas Rusnėje, manifestuodamos laiko tėkmę, čia pat ją paneigdamos. Trapios, tučtuojau nuvystančios, bet ir vėl kasmet pasirodančios. Pradeda žydėti, ir basta.
 

 – Jei šis paveikslas yra nuo pat mano vaikystės, tai jis beveik amžinas? – klausiu visų šios istorijos dalyvių.

– Tau, – atsako man choru, net dviratis prisideda savo įspėjamuoju signalu.

 

Taip ir nesupratau, nuo ko prasideda pavasaris – nuo plaukus plaikstančio vėjo važiuojant dviračiu ar nuo Lino Katino paveikslo „Septynios Dienos Rusnėje, arba Pienių Žydėjimas prieš“? Pavadinimas sako, kad pienės yra prieš, vadinasi, viskas banaliai ir paprastai prasideda nuo jų.