7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Nesvarbu, kuri – diena, kuri – naktis

Aistę Kisarauskaitę kalbina Paulina Pukytė

Paulina Pukytė
Nr. 11 (1025), 2013-03-15
Tarp disciplinų Dailė
Aistė Kisarauskaitė. „Šešėliai“ (po Shaltmiros darbu). 2013 m. A. Glinskytės nuotr.
Aistė Kisarauskaitė. „Šešėliai“ (po Shaltmiros darbu). 2013 m. A. Glinskytės nuotr.

Šiųmetinėje Vilniaus knygų mugėje buvo pristatyta Tavo knyga „39 salto mortale“ („Apostrofa“, 2012), sudaryta iš trumpų literatūrinių tekstų – kai kuriuos jų skaitytojas atpažins iš publikacijų „Šiaurės Atėnuose“ bei „Literatūroje ir mene“. Noriu paklausti Tavęs kaip rašanti dailininkė rašančios dailininkės: Tu rašyti moki?

Iš tiesų keblu atsakyti į Tavo klausimą, bandau suprasti, ką gi galėtų reikšti „mokėjimas rašyti“? Gal turi galvoje, ar aš turiu savo stilių? Ar rašau aiškiai ir suprantamai skaitytojui? O gal tiesiog – ar man pavyksta parašyti ką nors įdomaus? Žmonės kartais sako, kad turiu stilių, nors tam skyriau mažiausiai pastangų, tiesiog pasakiau sau, kad svarbu rašyti taip, kaip galvoju. Daug dirbu prie teksto struktūros, personažų, kartais po trupinį rankioju gyvenimo detales – pati neturiu jokios vaizduotės, tenka vogti iš gyvenimo... Ar rašau aiškiai? Spėju, kad daugmaž. Nesusilaikau nepaeksperimentavusi su tekstu, o tai aiškumo neprideda. Ar pavyksta parašyti ką nors įdomaus? Čia jau klausimas ne man, o Tau, skaitytojui. O gal Tavo klausimas yra apie meistrystę, keliantis kitus klausimus – kiek ji svarbi šiuolaikinėje literatūroje, kaip greit ją galima įgyti, ar būtinas filologinis išsilavinimas? Na, apie išsilavinimą jau suprantame, kad jis nebūtinas, nors vizualiniuose menuose vis dar su panieka numojama ranka į „nebaigusius“. Ir vis dėlto reikia pripažinti, kad studijos parodo, suteikia tam tikrus mąstymui tinkamus įrankius, padeda atsidurti reikiamame tinkle, todėl kalbant apie „mokėjimą“ galiu atsakyti, kad šiek tiek mokiausi rašyti Dailės akademijoje, nes tai pirmiausia mąstymas. Kažkodėl man atrodo, kad meistrystė įgyjama daug dirbant. Neseniai žiūrėjau nuostabų filmą „La troškinys“ („Ratatulle“), kur sakoma, kad gaminti gali kiekvienas, net pelė. Literatūroje, tikiuosi, ir esu ta pelė (čia nekalbu apie gabumų laipsnį), atėjusi iš Dailės akademijos.
 
Ar niekad neaplanko mintis, kad gal verčiau reikėjo studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą?
Keista, bet neaplankė. Nė karto. Kartą su menotyrininke Jurgita Ludavičiene kalbėdamos apie pasirinkimus, vaikystės įsivaizdavimus „kuo būsiu užaugusi“ ir tėvų projektus, kuo mes turime tapti, prisiminėme Romaino Gary istoriją ir priėjome netikėtos ir tėvų ambicijoms palankios išvados, kad jų atliktas neurolingvistinis programavimas dažnai užtikrina sėkmę parinktoje profesijoje. „Tu labai gabi!“ – argi tai neskatina kurti? Taigi, mano meninė veikla ir yra tėvų projektas, man teikiantis labai daug džiaugsmo, o literatūra yra tai, ką pasirinkau pati. Žinau, kaip pigu sakyti – vaikystėje norėjau būti rašytoja arba archeologe, tačiau šis banalus faktas mane dažnai stebina – aš tai ir darau, argi ne keista?
 
Ar rašyti sunku?
Visų pirma rašyti įdomu. Smagu. Tai eksperimentų laukas – kas bus, jei ridikėlius sukryžminsime su astromis? O jei jiems dar nukirpsime viršūnes? O gal į kazlėkus įskiepyti kadagį? Ar voverės genus perduoti mopedui? Žinoma, ne visad pavyksta – zombių turiu pagaminusi nemažai, tikiuosi, jie neištrūks į spaudą. Kartais, kai esu supykusi, kai man skaudu, o nieko negaliu pakeisti ar neturiu progos apie tai išsisakyti, rašymas tampa puikia kanalizacija. Ar sunku nuleisti vandenį tualete? Ne. Ar sunku mąstyti? Taip. Taigi čia prasideda ta pusė, kur rašyti sunku. Kartais, kaip sako mano jau minėta Jurgita Ludavičienė, stumdai stumdai tekstą lyg kokią negyvą katę, o ji nesikelia, ir nors tu ką. Taigi, stumdyti katę, ypač negyvą, nėra sunku, tik gal nuobodu ar nervina, jei tai būtų Frankenšteinas, t. y. romanas, žinoma, būtų kebliau, tačiau mano tekstukai trumpi, kaip tik katės dydžio.
 
Kas sunkiau – tapyti ar rašyti?
Be jokių abejonių, sunkiau tapyti... To nedariau mažiausiai 15 metų, vėl pabandžiusi po ilgų ilgiausios pertraukos nustebau, kiek daug psichinių ir fizinių jėgų reikalauja ši medija. Dabar manau, kad visos istorijos apie išprotėjusius nervingus su realybe nebekomunikuojančius tapytojus turi pagrindą – tapyba reikalauja itin daug jėgų, visų jėgų. Gerbiu sugebančius su ja lengvai flirtuoti, nepaneriant iki ausų į jausminį chaosą, gal tai ateina ilgainiui ir vadinama meistryste? Baigiau tapybą, bet neužsiėmiau ja, nes galbūt neradau atsakymo, ką gi tapyba galėtų veikti šiuolaikiniame pasaulyje, nebūdama paveikslu virš sofos, t. y. interjero puošmena. Tačiau kartą nusprendžiau kaip tik šį daugybę metų mane kamavusį klausimą ir paversti projektais. Tiesą sakant, visa modernizmo istorija – bandymas išsivaduoti iš paveiksliškumo; šiuo atveju mane net guodžia, kad esu neoriginali. Postmodernizmas leidžia replikuoti, eksproprijuoti, kopijuoti, o tą darau su malonumu.
 
O fotografuoti sunku?
Lengva, nors visur galima surasti sunkumų – panešiok stovą ir sunkų fotoaparatą savaitę, ir bus aišku. Bet iš tiesų pats fotografavimo procesas yra vienas stebuklingiausių man nutikusių dalykų (ryškinimas, nuotraukų spaudimas – taip pat). Ir jis vis iš naujo nutinka. Tarsi kišti ranką į skrybėlę – taip, žinau, kasdienybė, vėl ištrauksiu triušį, o netikėtai gaunu triušį plius Alisą su visais veidrodžiais, na, patys žinote, kuo dar. Arba kaip trolių Mumių skrybėlė – vos ją palietus kyla beveik katastrofa. Žodžiu – fotografavimas yra pokštai bei fejerverkai. Ir niekas kitas.
 
Kuo Tau skiriasi rašymas nuo vizualios kūrybos? O gal nesiskiria?
Skiriasi – kaip diena ir naktis, tačiau puikiai sutelpa greta, savaip užpildydamos susidariusias gyvenimo ertmes, tačiau viena kitą tik silpnai nujausdamos, nekomunikuodamos. Nesvarbu, kuri – diena, kuri – naktis. Diena visada galima vadinti tą, kuria užsiimu kalbamuoju momentu, šiuo metu rašau šiuos atsakymus, todėl diena yra rašymas. Beje, kaip manai – tos dvi lygiagrečios tiesės, kurios niekad nesusikerta, ar jos žino viena apie kitos egzistavimą? O gal taip yra susitarusios, gal tai koks ypatingas darnumas?
 
Kodėl Tavo knygoje panaudoti dailininko Lino Jablonskio piešiniai? Kodėl
ne, pavyzdžiui, tavo fotografijos?
Kodėl nepanaudojau savo fotografijų, ką tik atsakiau. O Lino Jablonskio piešiniai atėjo smagiai – juos pasiūlė Vaidilutė Brazauskaitė man beieškant jaunos progresyvios grafikės, plėtojančios moters temą. Ir labai džiaugiuosi, kad Linas sutiko, kad tai nebuvo specialiai sukurtos iliustracijos, o tiesiog knygoje išsidėliojo jau egzistuojantys jo piešiniai, jų fragmentai. Kartais net kyla pagunda padaryti atvirkščiai – kokiam jo nupieštam žmogėnui kaip iliustraciją parašyti apsakymą...
 
Džiugu, kad Linas sutiko pabūti jauna progresyvia grafike. Ar kasdien kuri?
Pamąsčiau ir nustebusi supratau, kad kasdien. Negaliu sakyti, kad kasdien fotografuoju ar rašau, bet kasdien atnašauju tam bjauriam kūrybos dievui. Pavyzdžiui, vakar ėjau ieškoti platesnės nei du metrai negruntuotos drobės, o naktį susapnavau puikų sapną – sekliame ežere užpuolė ir bandė pasmaugti gerokai didesnis už mane aštuonkojis liūdnomis žydromis žmogaus akimis. Sapną užrašiau. Jį panaudojau čia. Kūrinio pavadinimas – „Medūza Gorgona“. O kad vyriškos lyties tas aštuonkojis buvo, tik prideda papildomų asociacijų. Drobės kol kas nerandu. Gal žinote, kur gauti?
 
Kas Tau svarbiau – procesas ar rezultatas?
Turėčiau sakyti, kad procesas, kad man rezultatas nesvarbu, nes kūryba yra procesas... Nė velnio, man svarbus rezultatas. Nekenčiu neįvykdytų idėjų. Turiu jų sąrašą, net mano knygos pavadinimas „39 salto mortale“ kilo nuo teksto apie jas, neįvykdytąsias, mane persekiojančias, jos yra nerimo, nevilties, kitų sąžinės graužačių kaltininkės, kartais neleidžiančios ramiai išsimiegoti. „Kelkis, tavęs laukia dideli darbai.“ Procesas, savaime aišku, turi žavesio, kaip minėti fotografavimo malonumai, jis gimdo naujas idėjas, o toms vėl reikia begalės pastangų ir darbo... Retkarčiais girdžiu sakant – tau gerai, tu turi idėjų... Gerai? Galim keistis. Jūs dirbsite, o aš ramiai eisiu vietoj drobės tapybai ieškoti naujų batelių. Taigi, man svarbūs tik rezultatai, nes juos nelengva pasiekti.
 
Ar Tau svarbu, kad Tavo kūriniuose žiūrovai suprastų būtent tai, ką norėjai pasakyti?
Labai, ir ne tik kad suprastų, bet ir patirtų tai, ką norėjau. Menas man nėra tik proto žaidimai, norisi, kad jis veiktų ir emociškai, ieškau tam tikro lydinio, kartais sakau sau – paimsiu štai šią liūdesio emociją ir įdėsiu į, tarkim, žuvies sūdymo receptą arba po neįtikėtinai poetiškais vynų aprašymais paslėpsiu abejingumą. Emocijos, žinoma, nevadinu vardu, tiesiog ją prisimenu, nešiojuosi, kol surandu, kur įdėti kaip vieną iš audinio sudedamųjų dalių.
 
Kam Tau drabužiai?
Man drabužiai yra kaip tam tikros nuotaikos, bet ne tos, kurias tuo metu išgyvenu, o priešingos – jei esu nuvargusi, neturiu energijos, apsivilkusi baikerišką striukę pasijuntu „kietesnė“, stipresnė, o trumpai rausvais žirniukais margintai suknelei reikia labai daug pasitikėjimo savimi. Vyresnioji dukra kartais juokiasi – nusipirkai batus, vėl tokius, kaip turėjai pernai ir užpernai... Taigi jaučiu silpnybę vyriško (Oksfordo) tipo batams, ir batams apskritai. O jei tektų ieškoti mėgstamiausio drabužio, tarkim, reikėtų rinktis tarp odinės striukės ar kelnių ir natūralaus šilko vakarinės suknelės, manau, mane ištiktų Buridano asilo likimas... Drabužiai – tokie pat kūriniai, nešantys būsimas istorijas, tereikia juos apsivilkti.
 
Ar ketini tęsti savo „natiurmortų mokiniams“ seriją? Nebaisu?
Ketinu tęsti, bet gal ne Lietuvoje. Norėčiau pažiūrėti, kaip jie atrodo, tarkim, Paryžiaus ar Maskvos dailės mokyklose. Gal kada tokia proga pasitaikys... O Lietuvoje po visų atvirų laiškų spaudoje galbūt ir patys dailės mokyklų dėstytojai kažką apmąstė, pakeitė. Tikiuosi.
 
Kas geriau: „Šiaurės Atėnai“ ar „7 meno dienos“?
Agurkai ar pomidorai? Su kelnėmis ir suknelėmis viskas aišku – galima dėvėti ir abu, tai į šį klausimą norėjau atsakyti panašiai, tačiau kiek pakalbėjusi prie kavos su bičiuliais supratau, kad junginys, net ir labai geras, neatstos įvairovės. Taigi, kas geriau – agurkai ar pomidorai? Jei žiūrėsime raudonumo aspektu, žinoma, pomidorai. Jei žalumo – agurkai, bet gaminant salotas reikia abiejų, lygiai kaip ir kultūrai – abiejų savaitraščių.
 
Šiuo metu abi dalyvaujame grupinėje parodoje „Postidėja. Atstatomieji darbai“ „Titanike“. Kieno darbai ten geresni – Tavo ar mano?
Labai mielas provokacinis klausimas. Atsakau – aišku, kad mano. Pažiūrėk į klausimą – „Tavo“ parašyta didžiąja raide (čia apie manuosius kūrinius), o „mano“ (čia apie tavuosius) – mažąja. Jei rimtai – niekaip negaliu palyginti, nes į savo darbus žiūriu iš vidaus, į tavuosius – iš išorės. Taigi čia būtų kambario, kuriame dabar rašau, lyginimas su Jokūbo bažnyčios fasado fragmentu už lango. Vis dėlto smagiausia galvoti, kad štai sėdi autorė ar menininkė kur nors už to fasado, savo kambaryje, apsiavusi šlepetes, geria arbatą, o kam nors žiūrint iš šono atrodo panašu į Jokūbo bažnyčios fasadą...

 

Aistė Kisarauskaitė. „Šešėliai“ (po Shaltmiros darbu). 2013 m. A. Glinskytės nuotr.
Aistė Kisarauskaitė. „Šešėliai“ (po Shaltmiros darbu). 2013 m. A. Glinskytės nuotr.
Aistė Kisarauskaitė. Iš serijos „Tradicija“. 2010–2012 m.
Aistė Kisarauskaitė. Iš serijos „Tradicija“. 2010–2012 m.
Aistė Kisarauskaitė. Iš serijos „Tradicija“. 2010–2012 m.
Aistė Kisarauskaitė. Iš serijos „Tradicija“. 2010–2012 m.
Knygos „39 salto mortale“ viršelis
Knygos „39 salto mortale“ viršelis