Tarp disciplinų

Monika Kalinauskaitė

m Donato Jankausko (Duonio) personalinė paroda Šiuolaikinio meno centre

Peizažas, įkurdintas didžiojoje salėje, tikrai atrodo kaip ką tik nuleistas iš pačios pasaulio pradžios, kol dar neįsižiebė šviesa ir nenusėdo dulkės. Jame galima pamatyti grubią žmogaus evoliucijos schemą, skilusį vaisių, dvi pavojingai atrodančias letenas lubose ir smengantį medžiaginį kalnyną. Taip, aš vulgarizuoju ir nurenginėju šiuos kūrinius, apsimesdama, kad

Agnė Narušytė

Kelios parodos Londone, arba kaip revoliucijos virsta prekėmis

Tai tik biurokratų terminas. O pokyčiai – nesuvaldomi, visur. Štai ir Londone – einu sau eiline priemiesčio gatve ir staiga kažkas kad užriks: „Laikai pasikeitė nuo tos dienos, kai tu gimei!“ Tokiu šaižiu namų kankintojos balsu. Atsigręžiu: balsas skirtas žilai senučiukei, bandančiai lazdele prakalbinti pinigų automatą. Iki jos gimtadienio – neįžvelgiami laiko toliai. Nuo tos akimirkos visur painiojosi kaitos ženklai. Krizės apkarpytos paslaugos. Pabrangę transporto bilietai. Po automobilių stovėjimo aikštele rasti karaliaus Ričardo III griaučiai. Kinų mandarinų kalba mokyklose. Šalia Viktorijos stoties prie manęs prišoka vyriškos lyties Merė Popins su cilindru, apskritais akiniais, parausvintais žandais bei lūpomis ir švelniausiu balsu klausia: „Kuo galėčiau padėti?“ Pasivaideno, kad netrukus skelbimų stende atsivers durys, pro kurias išskrisime kartu su Rytų vėju, bet dėl visa ko išveblenau banalų pageidavimą: „Kaip nueiti iki

Agnė Narušytė

Buvau ten pačiam žiemos vidury – išsiuntė į komandiruotę visai netikėtai. Iš miesto, panirusio į beveik dvidešimties laipsnių šalčio nirvaną, skridau į Frankfurtą, iš ten – į Atėnus (tai – atskira istorija), o iš jų – į Larnaką. Paskutiniame lėktuve šalia manęs sėdėjęs vyras paprašė espreso kavos. „Bet mes turime tik

Paulina Pukytė

Su menininku Dainium Liškevičium kalbasi menininkė Paulina Pukytė

1. Ar piešti sunku? 

Kiek pamenu, Hitlerio, kurį perpiešiau nuo pašto ženklo, mama

Tautvydas Bajarkevičius

„Le Fresnoy“ meno centro paroda ŠMC

Šiuolaikinio meno centre rodomi rinktiniai kūriniai iš prancūzų meno centro „Le Fresnoy“ metinės parodos „Panorama 14“. „Le Fresnoy“ yra ne tik netoli Lilio įsikūręs unikalus meno ir kultūros centras, bet ir podiplominio lygmens audiovizualinio meno studijų mokykla, tyrimų centras, taip pat ir audiovizualinio meno kūrinius prodiusuojanti studija. Kasmetinis parodų ciklas „Panorama“, kaip byloja ir pavadinimas, yra reprezentacinio pobūdžio ir siekia pristatyti „Le Fresnoy“ meno centre sukurtus kūrinius – kitaip tariant, atskleisti ir parodyti jų panoramą.
 

Toks kūrinių buvimo vienoje parodoje principas, iš vienos pusės, yra šiek tiek formalus – tikėtis ypatingos jų bendrystės tarsi neleistų trūkstama subjektyvi teminė koncepcija. Dėl to visai tikėtina, kad

Monika Krikštopaitytė

Po susitikimo su čekų menininku Jirží Kovanda

Eglės Mikalajūnės kuruotoje parodoje „Apie praeivius ir kaimynus“ Nacionalinės dailės galerijos vestibiuliuose, be kitų performanso legendų (Marina Abramović su Ulay, Gilbert ir George, Gino de Dominicis, Tehching Hsieh, Bas Jan Ader, „Post Ars“ (Aleksas Andriuškevičius ir Česlovas Lukenskas), Mladen Stilinović), rodomos ir dvi Jirží Kovandos performansų dokumentacijos. Ta proga gruodžio 8 d. NDG auditorijoje Jiří Kovanda pasakojo apie savo kūrybą (renginys priklauso paskaitų serijai „Three Uses of the Knife“).

Informacija apie čekų menininką Jirží Kovandą(1953 g.), kuris 8-ajame dešimtmetyje kūrė efemeriškus, beveik nematomus ir todėl tokius paveikius performansus, dabar yra lengvai prieinama. Anksčiau mažai kam žinomas menininkas dabar graibstomas galerijų, bet to visai nesureikšmina. Menininkas niekada nesimokė jokios meno disciplinos, niekada neturėjo studijos ir nejautė poreikio ją turėti. Konceptualiu menu susižavėjo, nes čia nereikėjo

Eglė Juocevičiūtė

Su Nacionalinės premijos laureatu menininku Žilvinu Kempinu kalbasi Eglė Juocevičiūtė

Taip išėjo natūraliai. Neturėjau tikslo „įsitvirtinti Lietuvos meno scenoj“, net nelabai žinau, ką tai galėtų reikšti. Jei ir buvo kažkokia strategija, tai labiau atvirkštinė – išvažiavau iš Lietuvos prieš 15 metų tam, kad galėčiau netrukdomas studijuoti šiuolaikinį meną ir kad aš niekam „netrukdyčiau“. Vėliau, 2007 m., Kęstutis Kuizinas mane pakvietė surengti solinę parodą ŠMC. O visa kita yra „Vartų“, kaip mane reprezentuojančios galerijos, normali profesinė veikla: jų pranešimai apie mano parodas, aišku, sėkmingai organizuotas Venecijos bienalės projektas, prieš porą metų surengta mano personalinė paroda galerijoje – taip jie mane tarsi ir

Kūtvėla ir cooltūristė

 Kalėdinis kritikos kaltūnas

Drąsi šalis

Laima Kreivytė

Trumpai tariant, kreipimosi esmė tokia – projektus Lietuvos paviljonui Venecijos bienalėje teikti turėtų ne tik juridiniai asmenys. Ir gal net visai ne juridiniai. Ne (tik) galerijos, muziejai ir meno centrai, bet menininkai ir kuratoriai, turintys gerų idėjų. Kreipimesi rašoma:

Laima Kreivytė

Profesoriaus Terry Eagletono paskaita Vilniuje

Profesorius Terry Eagletonas – pasaulinio garso literatūros teoretikas, marksistas, viešasis intelektualas, nuolat rašantis į didžiausią Britanijos dienraštį „The Guardian“. Jis dėsto Lankasterio universitete ir yra Anglakalbės literatūros ir kūrybinio rašymo katedros vedėjas. Per pastaruosius trisdešimt metų jis yra išleidęs per trisdešimt knygų. Naujausios – 2011 m. pasirodžiusi „Kodėl Marxas buvo teisus“ („Why Marx was Right?“) ir 2012 m. „Literatūros įvykis“ („The Event of Literature“). Į lietuvių kalbą išverstas Terry Eagletono „Įvadas į literatūros teoriją“ (2000 m., „Baltos lankos“).
 

Į profesoriaus Eagletono paskaitą patekti buvo ne ką lengviau, kaip tarybiniais laikais gauti gerą užsienio autoriaus knygą be „blato“ ir papildomai kišamos edukacinės brošiūros „Knygų mėgėjų“ draugijoje. Į ankštoką „Pasakos“ kino teatro salę rinkosi ir kairė, ir dešinė – vieni dėl Marxo, kiti dėl literatūros teorijos, bet abeji gavo