7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Tylioji istorija

Andriaus Kviliūno projektas „Pamėnkalnio“ galerijoje

Kęstutis Šapoka
Nr. 12 (1026), 2013-03-22
Tarp disciplinų Dailė
Andrius Kviliūnas. „Tylioji istorija“. Fragmentas. L. Dubickienės nuotr.
Andrius Kviliūnas. „Tylioji istorija“. Fragmentas. L. Dubickienės nuotr.

Šiuolaikinis menas, eksploatuojantis visuomenės skaudulius, jautrias ir aktualias socioistorines ir sociopolitines temas, jau nuo sovietmečio kelia daug abejonių. Todėl ir Andriaus Kviliūno projektas „Tylioji istorija“, jo dar nemačius, kėlė įtarimą. Ką rašyti apie projektą, kuriame vardan „meno“ gali būti ciniškai manipuliuojama „paprastais žmonėmis“? Juk mes, menininkai, paprastai nepasižymime ypatinga morale. Bet ką galime paversti „meninio tyrimo medžiaga“. Imkime kad ir kokio Deimanto Narkevičiaus „Legendos išsipildymą“ (1999). Atrodo, viskas superjautru ir supernuoširdu – taip ir matau Narkevičių tarsi Pirčiupių motulę kančios iškreiptu veidu, neaprėpiamo sielvarto, nesavanaudiško susirūpinimo tragišku žydų tautos likimu. Bet kažkodėl žiūrint filmą kyla šleikštulys, nes akis tiesiog badyte bado veidmainiavimas, autoriaus mėgavimasis savimi, savo pseudointelektualumu, paprastai tariant, pro visus galus lenda apskaičiuota ir suskaičiuota buka komercija.
 

Eilinių senyvų žmonių, gyvenimo saulėlydyje atsidūrusių slaugos namuose, leitmotyvas irgi gana slidus – darant iš to „meną“ sunku neperžengti tam tikros etinės ribos, nenuslysti į pasaldintą apsimestinę „atjautą“. Bet, laimė, Kviliūno projektas daugiau ar mažiau išsklaidė abejones. Kviliūnas vis dėlto tos ribos neperžengia ir, tikiu, nesinaudoja savanaudiškai senolių nuoširdumu ir patiklumu. „Meno“, mėgavimosi savo „rafinuotu estetiniu skoniu“ arba tiesiog verslo darymo čia (bent man atrodo) nėra. Tai yra didžiausia projekto vertybė.
 
„Meno“ yra nebent tiek, kiek visa tai atsiduria galerijoje (ir tai jau savaime prieštaringa). Kviliūnui užtenka nuovokos ciniškai nesikišti visokiomis montažo „subtilybėmis“ į šių „paprastų žmonių“ pasakojimus. Kiekvienas pasakojimas įrašomas turbūt (beveik) be cenzūravimo ir rodomas atskirai. Šią „nereikšmingų“ pasakojimų galeriją papildo plačiaformačių monochrominių Panevėžio (Kviliūno gimtojo miesto) Šv. Juozapo globos namų, kuriuose ir gyvena pasakotojai, nuotraukų serija. Tai irgi ne tiek „meninė fotografija“, kiek pasakojimus papildanti medžiaga – globos namų aplinka.
O tų „paprastų“, globos namuose „palaidotų“ senyvų žmonių pasakojimai, pasirodo, įdomūs, turtingi ir prasmingi. Verta nepatingėti ir ateiti, pasiklausyti šių pasakojimų. Šie žmonės, kad ir kaip kam nors būtų keista, yra gražūs ir verti pagarbos, nors Kviliūnas specialiai jų negražina, nedailina ir iš šių istorijų nespaudžia verksmingo sirupo.

Todėl spėju, kad šis „projektas“ netaps toks „aktualus“ ir „reikšmingas“ (o gal tai nėra blogai?), kokie yra tapę ar tampa kai kurių „labai garsių“ mūsų menininkų apsimestiniai nomenklatūriniai virkavimai dėl kokių nors socialinių „skaudulių“. Šie pasakojimai, pati senatvės, senyvų, tarsi niekuo neišsiskiriančių žmonių tema vargu ar gali tapti „prioritetinė“, ta, dėl kurios mušamasi į krūtinę.

Galų gale, iš dalies „parodos“ formatas ir pats Kviliūnas, kaip menininkas, lieka tam tikroje „marginalioje“ zonoje. Apskritai Kviliūnas pas mus yra tarsi Antanas Samuolis videomene – „provincialus“ menininkas „nuo Dievo“. Juk jeigu rimčiau pagalvotume, tai būtent jo kūryba yra artimiausia siaurąja prasme videomenui, nes visa kita pas mus pastarąjį dvidešimtmetį yra videoperformansai ar socialinė dokumentika.
 
Nežinau, kaip dėl konkrečiai šios parodos „marginalumo“, tačiau tai, kad Kviliūnas vis dar yra daugiau ar mažiau mūsų šiuolaikinio meno autsaideris (nežinau, sąmoningai ar tiesiog aplinkybių verčiamas), bent man asmeniškai labai imponuoja. Tai menininkas, kurio kūryba dar nenuvalkiota, todėl paveiki. Žinoma, „imponavimo“ ar „paveikumo“ neužtepsi ant duonos, juo neužmokėsi už butą... Vis dėlto, kaip rodo patirtis, staigus tapimas „žvaigžde“, „isteblišmento“ atstovu, matomu kur reikia ir kur nereikia, ne vieną mūsų menininką ar menininkę pavertė savo paties ar pačios apgailėtina parodija. Buvimas kiek atokiau lovio ir prestižinių premijų neretai turi ir savų privalumų tiek padorumo, tiek meno nuoširdumo prasme.

Beje, parodoje yra ir dar vienas nepatogus, „neaktualus“, „neprogresyvus“ elementas. Tai – religinis, katalikiškas matmuo, pradedant globos namų pavadinimu (Šv. Juozapo) ir baigiant globos namų nuotraukomis, kuriose užfiksuota tai kokios šventosios, tai nukryžiuotojo statulėlė. Vadinasi, Bažnyčia yra prikišusi nagus, iš dalies globos namus „kuruoja“. Bent jau man nepavyko parodoje aptikti kokių nors „progresyvių“, „demaskuojančių“ ar „kritikuojančių“ religinį aspektą Kviliūno užuominų. Taigi galima spėti, kad Kviliūnas (nejaugi jis toks tamsuolis!?) tiki, jog tikėjimas žmonėms gali iš tiesų padėti (nu)gyventi ar tam tikrose gyvenimiškose situacijose suteikti gyvenime atspirtį? O tai jau, sakyčiau, nubloškia Kviliūną ir jo projektą į šiuolaikinio meno (ir apskritai supermodernios visuomenės) nomenklatūrinių „socialinių aktualumų“ madų užribį. Su tokiu požiūriu ir senoliais iš globos namų, Andriau, tarptautinės karjeros nepadarysi, reitingų neužsiauginsi!
 
Bet būtent todėl dvigubai gerbiu Kviliūno nuoširdumą, pastangas ir tikiu šio projekto aktualumu.
 
Paroda veikia iki kovo 29 d.
„Pamėnkalnio“ galerija (Pamėnkalnio g. 1/13, Vilnius)
Dirba pirmadienį–penktadienį 10–18 val., šeštadienį 10–16 val.

 

Andrius Kviliūnas. „Tylioji istorija“. Fragmentas. L. Dubickienės nuotr.
Andrius Kviliūnas. „Tylioji istorija“. Fragmentas. L. Dubickienės nuotr.
Andrius Kviliūnas. „Tylioji istorija“. Fragmentas. L. Dubickienės nuotr.
Andrius Kviliūnas. „Tylioji istorija“. Fragmentas. L. Dubickienės nuotr.
Andrius Kviliūnas. „Tylioji istorija“. Fragmentas. L. Dubickienės nuotr.
Andrius Kviliūnas. „Tylioji istorija“. Fragmentas. L. Dubickienės nuotr.