7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Postidėja. Atstatomieji darbai

VDA ekspozicijų salėse „Titanikas“

Laima Kreivytė
Nr. 10 (1024), 2013-03-08
Dailė Tarp disciplinų
Giedrė Lilienė. „5 vertikalūs“. 1994 m. J. Lapienio nuotr.
Giedrė Lilienė. „5 vertikalūs“. 1994 m. J. Lapienio nuotr.

2013 m. kovo 8 dieną, penktadienį, 17 val. parodoje įvyks susitikimas su menininkėmis. 

 
Praėjusiais metais kovo 8-ąją atidaryta „Postidėjos“ paroda kvietė pažvelgti į meno pasaulį moterų menininkių akimis ir atkreipti dėmesį į neproporcingą vyrų ir moterų atstovavimą bei vertinimą. Nepaisant pirmąją parodą rėmusio Europos lyčių lygybės instituto raginimų, padėtis nepasikeitė. Nacionalinėmis kultūros ir meno premijomis apdovanoti vieni vyrai, Venecijos bienalėje Lietuvai atstovaus vyras su kompanija, į reprezentacinę ŠMC parodą „Didesnio dalis“ atrinktų šiuolaikinių Lietuvos menininkų dvidešimtuką pateko 4,5 moters.
 
Tai patvirtino „Postidėjos“ keliamų klausimų aktualumą. „Postidėja II. Atstatomieji darbai“ kviečia atkurti jėgų pusiausvyrą, tyrinėti ištrintą atmintį ir užmirštas istorijas, atgaivinti nutylėtas patirtis bei apleistas erdves, išryškinti nematomus kasdienius darbus. Tai ilgas kolektyvinių pastangų reikalaujantis procesas, todėl „Kovo ∞“ tampa tiesiog „∞“ – savo amžinumu įgalinančia begalybe.
 
Atkūrimas prasideda nuo istorijos aktualizavimo – rodomi ankstyvieji Karlos Gruodis ir Giedrės Lilienės, vienų pirmųjų šiuolaikinio Lietuvos meno feminisčių, darbai. Lilienė feminizuoja patriarchalines galios vertikales, vyriškumo simbolius vaizduodama supintus iš kasų. Kaklaraištis, cigaras, falas, šautuvas ir popiežiaus tiara „suminkštėja“ ir tampa rankdarbiais – moters rankų darbu. Apie tai kalba ir kaklaraiščio-kardo formos drobė su sentimentaliais popdeivių atvaizdais rožių žieduose, eksponuojama ašmenimis žemyn.
 
Karlos Gruodis videoperformansas „Neįvardyti prisiminimai 1973–1995“ dokumentuoja autorės bandymą grįžti į vaikystėje praktikuotą baletą: „trisdešimties metų amžiaus kūnas, klasikinis baletas, fizinė atmintis, choreografas (A. Cholina), video, nerealizuotas grožis, mišri technika, liesėjimas, didesnės nei natūralaus dydžio figūros, veidrodžiai, raumenų skausmas“. Baletas, viena iš labiausiai kūną disciplinuojančių praktikų, parodo „grožio“ konstravimo dirbtinumą. Menininkė suteikia jai asmeninę dimensiją – kūną paverčia patirties konteineriu ir dienoraštiniuose aprašymuose atskleidžia savo pojūčius.
 
Parodoje išryškėja Rosemary Betterton apibrėžta slinktis nuo formalios reprezentacijos – kaip moters kūnas turi būti pavaizduotas – į subjektyvumą – ką reiškia gyventi moters kūne; nuo žiūrėjimo (distancija) iki įkūnijimo (prisilietimo). Beatričė Vanagaitė ir Shaltmira tai aktualizuoja pasitelkdamos reklamos ir filmų vaizdinius, ardydamos jų paviršius ir perkurdamos stereotipus.
 
Daugelyje darbų svarbus tekstas, pasakojimas, istorijos perkūrimas. Marta Vosyliūtė tęsia begalinę seriją „Lietuvos dailės istorija paveikslėliuose“, kur susitinka modernizmo klasikai ir šiuolaikinės menininkės. Kiekviena akvarelė prisodrinta kultūrinių nuorodų, kurių tik mažą dalį atskleidžia iškalbingi pavadinimai: „Kaip Villa Lituania balandžiai paspringo guma iš Pukytės nuotraukų“, „Kaip Barilaitė tol daužė Ruščico rudens dangų, kol jis prakiuro lietuviškais purveliais“, „Kaip Frida atvyko į Vilnių ir palaikė Arką“ etc.
 
Laura Zala sukūrė šiuolaikinę lietuvių liaudies pasakų „Gulbė karaliaus pati“ adaptaciją. Gulbė „žmona“ išaugo į savarankišką būtybę, nebeapibrėžiamą kaip vyro „kitas“. Į knygą ji surinko šiuolaikinį lietuvišką folklorą iš komentarų žinių portaluose. Knygą galima imti į rankas.
 
Laisvydę Šalčiūtę darbų cikle „Individualios priešistorės“ domino pirmapradė poetinės kalbos patirtis, rašymas kaip paišymas. Darbus jungia žvilgsnis, tekstai ir plona raudona linija. Paulinos Eglės Pukytės videodarbus iš rastų kadrų galima skaityti kaip svetimos patirties sukeistinimą, įdedant į moters lūpas numanomus žodžius ir dramatizuojant kasdienę rutiną.
 
Parodos autorėms menas neatsiejamas nuo kasdienybės. Laura Garbštienė 2008 m. tris mėnesius gyveno Vokietijos kaime menininkų rezidencijoje. Mėnesį praleido virtuvėje kepdama skirtingų rūšių sausainius. Juos pakavo į pasigamintas raudonu popierium apklijuotas dėžutes ir siuntė kuratoriams bei meno institucijų direktoriams. Laiškelio tekstas skelbė: „Brangus kuratoriau, tai – ne subinės laižymas. Tai draugiška dovana tau. Prašau atsiųsti nuotrauką, kur jūs ragaujate sausainius, kaip įrodymą, kad siuntinys jus pasiekė.“
 
Aistė Kisarauskaitė rodo tai, kas paprastai išnyksta, kas lieka „po meno“ – fotografijų sidabras ir šešėliai. Milžiniškas ant drobės nutapytas šešėlis tampa architektūros dalimi ir subtiliai pasikartoja prie kai kurių parodos darbų. Jurgai Barilaitei irgi svarbūs nedideli šviesos intarpai, plyšiai, iš vaikystės atėjusi skrydžio patirtis – „Tiek nedaug“, bet tai, kas kuriant svarbiausia. Šviesa ir istoriją transformuojantys atspindžiai patys tampa Cooltūrisčių videoinstaliacijos generatoriais. Dokumentas ir fikcija apsiverčia vietomis žvelgiant pro veidrodžius ir fotoaparatui sukūrus spalvotas veikėjų auras.
Architektūros ir tapybos perkonstruotoja Eglė Ridikaitė tapo iš natūros – į „Titaniką“ perkelta „Fluxus ministerijos“ plytų siena. Siena, vaizduojanti sieną, nutapyta ir pakabinta ant sienos. Kitas krantas su Laisvės statula ir lieka tik vizija anapus vandenyno gyvenusiam tapytojui netikėtai išėjus anapilin. Eglė Gineitytė tęsia architektūrinio (ne)reikšmingumo temą, tapydama tai, ko paprastai nefiksuoja žvilgsnis.
 
Parodos dalyves sieja noras nematoma padaryti matoma, papasakoti savą istorijos versiją ir kritiškai reflektuoti patriarchalinius dailės kanonus. Jos kalba skirtingais balsais ir žvelgia iš įvairių kūrybinių perspektyvų neišskirdamos vieno „teisingo“ požiūrio. Po parodos „Titanike“ „Postidėja II“ keliaus po didžiuosius Lietuvos miestus. Parodoje dalyvauja Jurga Barilaitė, Eglė Ridikaitė, Giedrė Lilienė, Laura Garbštienė, Paulina Eglė Pukytė, Cooltūristės, Eglė Gineitytė, Aistė Kisarauskaitė, Laisvydė Šalčiūtė, Beatričė Vanagaitė, Laura Zala, Marta Vosyliūtė, Karla Gruodis, Shaltmira.
 
Paroda veikia iki kovo 23 d.
VDA ekspozicijų salės „Titanikas“ (Maironio g. 3, Vilnius)
Dirba antradienį–šeštadienį 12–18 val.

 

Giedrė Lilienė. „5 vertikalūs“. 1994 m. J. Lapienio nuotr.
Giedrė Lilienė. „5 vertikalūs“. 1994 m. J. Lapienio nuotr.
Jurga Barilaitė. Kadras iš videoperformanso „Skrydis į kosmosą“. 2013 m. J. Lapienio nuotr.
Jurga Barilaitė. Kadras iš videoperformanso „Skrydis į kosmosą“. 2013 m. J. Lapienio nuotr.