Tarp disciplinų

Martyna Jurkevičiūtė

Galerijos „White Cube“ projektas instagrame

Prasidėjus karantinui, Londono šiuolaikinio meno galerija „White Cube“ kvietė įvairius menininkus dalintis pasikeitusios kasdienybės dokumentacija. Taip galerijos instagramo profilis užsipildė ir tebesipildo menininkų vaizdo dienoraščiais, jais pasidalinti spėjo 9 menininkai: Tracey Emin, Antony Gormley, Sarah Morris, Theasteris Gates’as, Raqibas Shaw, Gilbertas ir George’as, Parkas Seo Bo, Ha Xiangyu, Ibrahimas Mahama. Kiekvienas menininkas savo nuožiūra į galerijos profilį 7 dienas iš eilės kėlė po vieną įrašą, dokumentuojantį gyvenimą ir darbą per izoliaciją.

Lietuvos aklųjų bibliotekos direktorės pavaduotojos Erikos Buivydienės komentaras

Skaitmeninimo veikla Lietuvos atminties institucijose – archyvuose, bibliotekose, muziejuose ir kitose kultūros paveldą kaupiančiose, saugančiose ir prieigą užtikrinančiose institucijose – vykdoma jau daugiau kaip 20 metų. Per šį laikotarpį šalyje suformuota kultūros paveldo skaitmeninimo sistema, kuri leidžia efektyviai panaudoti žinias, žmogiškuosius išteklius ir infrastruktūrą, ekonomiškai naudoti finansinius išteklius, užtikrina, kad vertingiausi, blogiausios būklės arba didžiausią susidomėjimą keliantys kultūros paveldo objektai būtų prieinami visuomenei skaitmeninėje erdvėje.

Monika Krikštopaitytė

Pokalbis apie skaitmeninimo procesus su Nacionalinės bibliotekos generaliniu direktoriumi Renaldu Gudausku

Žodis „skaitmeninimas“ kiekvienai sričiai ir net organizacijai gali reikšti labai skirtingus dalykus. Pavyzdžiui, teatrui tai yra net nauja spektaklio statymo forma, kino ir teatro menų sąjunga, nes nepakanka užfiksuoti statišką vaizdą. Ką skaitmeninimas reiškia Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos kontekste?

Danguolė Ruškienė

Augustino Našlėno ir Viliaus Jokubaičio paroda „Tylios šventovės“ Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje

Apie tai, kad pastaraisiais dešimtmečiais žmonija evoliucionuoja globalaus susvetimėjimo linkme ir išgyvena vertybių krizę, jau yra prikaupta nemažai literatūros. Dar 1976 m. apie tai rašė ir Erichas Frommas. Knygoje „Turėti ar būti?“ („To Have or to Be?“) jis analizavo žmonijos susvetimėjimo ir ją ištikusių blogybių, tokių kaip godumas, pavydas ir smurtas, priežastis. Vokiečių psichoanalitikas iš tokios situacijos nurodė tik vieną išeitį – reikalinga kitaip, naujai mąstanti visuomenė. Tokia, kurios egzistavimas būtų grindžiamas ne siekiu turėti, bet siekiu būti.

Natalija Arlauskaitė

Kęstučio Grigaliūno paroda „Iškabink akį tam, kas atsimena praeitį“ Pamėnkalnio galerijoje

Kai 2015-ųjų gale Kęstutis Grigaliūnas susuko savo darbo „1941“ šilkografijos lakštus ir, papildęs juos naujais, sukabino baltų ričių kekėmis galerijoje „Kairė–dešinė“, t.y. iškeltą į matomumą represijų archyvą vėl suarchyvavo, paslėpė nuo akių ir suvyniojo ilgam saugojimui it papirusus ar Torą, vienas svarbiausių klausimų buvo toks: o kaip dabar šį naują archyvą matysime, kiek ir kaip įmanomas ilgamečio darbo prie skirtingų projektų, perdirbančių vizualų sovietmečio politinio persekiojimo archyvą, vis atsinaujinantis eksponavimas, ar jam negresia tapti proginių parodų privaloma ir vis labiau automatizuota dalimi?

Katažyna Jankovska

Apie Valentyno Odnoviuno knygą „Stebėjimas. Priežasties tipologija“

Nuo seno žmonių pasąmonėje pasėta mintis, esą pasaulis yra stebimas iš viršaus visa reginčios ir teisiančios akies. Apvaizdos akis – iš krikščioniškos ikonografijos kilęs visur esančio ir viską matančio Dievo akies simbolis, siejamas su dieviškąja visagalybe, menantis anapusinį žvilgsnį, nuolatos stebintį žmoniją.

Karolina Rimkutė

Performansas Šiuolaikinio meno centre

Tikrai nesitikėjau, kad per karantiną bus galima dalyvauti vestuvėse. Keistai skambantis Laimos Kreivytės, Deniso Kolomyckio ir Ingos Galinytės performansas „Fluqus vedybos. Kentauro gimimas“ skatino kojas greičiau kulniuoti į ŠMC ne ką mažiau, nei gyvų renginių alkis. Bet labiausiai pamatyti šį performansą suviliojo viltis, kad, turint mintyje šių kūrėjų meninius profilius, tai nebus eilinis fluxus lavono pavoliojimas, kaip, deja, dažnai pasitaiko net ir dideliems judėjimo gerbėjams. Abstraktus, bet raktinių žodžių gausus kūrinio aprašymas suponuoja naujas Jurgio Mačiūno ir Billie Hutching atlikto fluxus vestuvių performanso (1978) perskaitymo galimybes.

Ieva Gražytė

Deniso Kolomyckio „Pliažas“ Lietuvos nacionaliniame muziejuje, buvusioje areštinėje

2019-ųjų rugsėjį Venecijos bienalėje buvo sėkmingai įvykdyta didelio masto vagystė. Du Lietuvos menininkai Denisas Kolomyckis ir Eglė Grėbliauskaitė neaiškių paskatų vedami pasisavino apie šimtą šešiasdešimt nemokamų „La Biennale Di Venezia“ plastikinių maišelių, skirtų šlapiems lietsargiams įvilkti.

Gediminas Jasinskas

Kokią naują tikrovę vaizduoja žiniasklaidos nuotraukos

„Šiandien viskas egzistuoja tam, kad patektų į fotografiją“, – dar 1977-aisiais rašė Susan Sontag.

Šiandien, kai viskas jau seniai yra patekę į fotografiją, tereikia sukurti kitokį žmogų, galintį maksimaliai išnaudoti neribotas naujojo pasaulio-reginio galimybes. Pasaulis tapo vientisa skaitmeninių vaizdinių tąsa greičiau, negu žmogus suprato jį esant tokį, tad dar reikės nemažai laiko išmokti jame gyventi.

Ramunė Balevičiūtė

Pokalbis su Vytautu Michelkevičiumi

Meninis tyrimas – tikras mūsų laikų kūdikis. Menine praktika grįstas tyrimas, kitaip sakant, tyrimas menu ir per meną, apima ir perteikia daugelį šiuolaikinio diskurso idėjų, tokių kaip įkūnijimas, performatyvumas, procesualumas, hibridizacija, subjektyvumas, autorefleksija, kolektyviškumas ir pan. Jis yra takus ir atviras, neturintis aiškiai apibrėžtų ribų ir skatinantis „nepabaigtą mąstymą“. Žadinantys ir entuziazmą, ir lygiai taip pat skepsį, meniniai tyrimai užima reikšmingą vietą bendroje tyrimų kultūroje, bet dėl savo pobūdžio jie vis dėlto dažnai yra kvestionuojami.