Tarp disciplinų

Linas Bliškevičius

Meditacijos apie Roberto Narkaus parodą „Valdyba“ galerijoje „Vartai“

Roberto Narkaus personalinė paroda „Valdyba“ iškart sulaukė pasipiktinusių žvilgsnių ir nepasitenkinimo dėl to, jog esą čia tiesiog prikrauta šiukšlių, įvairiausių daiktų, statybinių medžiagų, meniškos aplinkos rekvizitų. Tas pasipiktinimas kai kam kyla vos tik užėjus į galeriją, kurios pirmoje salėje iškart įvyksta stiprus daiktiškumo smūgis, vėliau saldžiai peraugantis į nuosaikų ir šiuolaikinę meninės raiškos madą atitinkantį estetiškumą. Parodos esminis dėmuo – stambaus formato fotografijos – lyg sugrįžimas prie šaknų, jungiamas su studijos, kurioje, matyt, gimė kiti projektai, daiktais. Iš jų konstruojama instaliacija, įrėminanti įprastą mediją, taip ją išplečianti į erdvę. Bet yra ir nežymaus pasislapstymo – vienas kūrinys, matyt, neatitikęs bendros kompozicijos, eksponuojamas užverstas.

Monika Krikštopaitytė

Pokalbis su Lietuvos nacionalinio muziejaus archeologu edukatoriumi Povilu Zaremba

Populiariojoje kultūroje (ypač vaikų animacijoje) dailininkas visada bus vaizduojamas su berete ir teptuku rankoje, o įsivaizduodami archeologą turbūt daugelis regi Indianą Džounsą: žmogų slepiamųjų spalvų apranga, su skrybėle, apdulkėjusį nuo kasinėjimų. Tačiau kiek to kasimo? 

Žmonės dažniausiai įsivaizduoja, kad archeologija yra vien darbas kastuvu, brėžinių sudarymas, griaučių preparavimas šepetėliu ir po to nuobodus radinių aprašinėjimas. Tai yra ganėtinai pasenusi samprata. Mokslo ir technologijų pažanga ir požiūrio į archeologiją bei patį jos tyrimo objektą – materialinę kultūrą – pokyčiai tarp mokslininkų viską keičia gana dramatiškai. Pavyzdžiui, jei šiuo metu kas nors bandytų tyrimus atlikti XX a. 6–7-ojo dešimtmečio metodais, tai būtų laikoma barbarizmu ir tikru informacijos naikinimu – anais laikais orientuotasi į išskirtinių ir įspūdingų radinių paiešką. Šiuolaikiniai archeologai dažnai laikosi strategijos „nekask, jei gali nekasti“. Ypač išskirtinės reikšmės objektus stengiamasi palikti ateičiai, tikintis dar pažangesnių tyrimo būdų. 

Agnė Narušytė

Apie tris besibaigiančias parodas

Vasarinės Šiuolaikinio meno centro parodos įsiterpė tarp dviejų pandemijos etapų. Į atidarymą ėjome jau be kaukių – nedrąsiai, laikydamiesi atstumų, neduodami vienas kitam rankų. Tada supratau, kad viskam pažiūrėti reikia maždaug penkių valandų. Tiek laiko suradau tik paskutinę savaitę. Vaikščiojau po rūmus, net ant stogo, jau vėl negaiviai kvėpuodama pro medicininę kaukę, nors aplink nebuvo žmonių. Tik darbuotoja vis išdygdavo šalia pasirūpinti, kad jau kiek nudėvėti filmai nestrigtų.

Kam ta įžanga? Minėtas penkias valandas apžiūrinėdama vokiečio Jocheno Lemperto (g. 1958) fotografijų parodą „Fenotipas“, panirusi į du ilgus amerikiečio Arthuro Jafos (g. 1960) filmus, tyrinėdama lietuvio Kipro Dubausko (g. 1988) perdarytas ŠMC erdves mąsčiau apie tai, kad per tą trumpą atokvėpį tarp pandemijos pikų daug kas įvyko, apsivertė aukštyn kojomis. O ši parodų trijulė tai lyg numatė. Nes parodos juk suplanuotos anksčiau, iki rūmų remonto ir kai iš visų čia svarstomų problemų buvo aktualus „tik“ antropocenas ir pasaulinė klimato katastrofa. Apie tai kalba Lemperto fotografijos. Jafos gyvenimo tema – rasizmas ir afroamerikiečių kultūra, paženklinta vergovės paveldo ir mirties. Dubauskas reflektuoja alternatyvius gyvenimo būdus ir pandemijos paveiktas viešąsias erdves. Bet vasarą sprogo afroamerikiečių kantrybė. Nepaisydami pavojaus apsikrėsti žmonės išėjo protestuoti prieš sisteminį rasizmą – kažkur ten, Amerikoje, ne čia. Nes čia, Lietuvoje, rasizmo problemos „nėra“. Mes juk tradiciškai tolerantiški (nors tylėjome, kai tautiečiai žudė žydus ir romus). Mes juk palaikome baltarusius, kurių kantrybė irgi sprogo. Kam mums tie filmai apie juodaodžius? 

Rosana Lukauskaitė

Paroda „Laikrodininkas“ Juodkrantės Pamario galerijoje

Žodžių junginys „liaudies menininkas“ profesionalųjį meną išpažįstantiems žmonėms gali nuskambėti kaip keiksmažodis. Nors kompozitorius Giedrius Kuprevičius sako niekur kitur nematąs „tiek daug elegancijos, proporcijos jausmo ir gero skonio kiek liaudies mene, dailėje, poezijoje, muzikoje“. Pasak jo, valstiečiai nesąmoningai iš gamtos sėmėsi skonio, elegancijos, santarvės ir grožio. Būtent gamta mokiusi juos proporcijų, pagarbos kitokiems, harmonijos jausmo, ciklinio laiko suvokimo. Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Pamario galerijoje Juodkrantėje nuo liepos 11 d. veikianti paroda „Laikrodininkas“ kvietė naujai pažiūrėti į muziejaus liaudies meno rinkinį, kuruojančių menininkų Žilvino Landzbergo ir Marijos Repšytės pateiktą šiuolaikinio meno kūrinių kontekste.

Monika Krikštopaitytė

Žygimanto Augustino paroda „500“, dedikuota Žygimanto Augusto 500-osioms gimimo metinėms, VDA parodų salėse „Titanikas“

Prieš rinkimus sulaukti valdovų apsišaukėlių pasireiškimo yra visiškai normalu. Dar normaliau, kad jie pasirodo tuomet, kai logikos vis labiau mąžta. Kai net nebėra aišku, kas tas normalumas ir ar tai gerai, ar blogai. Reikšmės tampa tokios lanksčios, kad tegali gėrėtis vis naujomis jų transformacijomis. Štai tuomet į areną žengia triksterio figūra. 

Triksterio – apsimetėlio, manipuliuotojo, perkūrėjo – struktūrinė forma yra žinoma dar iš mitologijos (Hermis tyčia iškraipydavo nešamas žinias), vis pasirodanti permainų ir netikrumo laikais (apsimetėliai valdovai, karnavalo tradicija, commedia dell’arte, juokdario pozicija). Vis dėlto akivaizdžios apgaulės kūrėjas triksteris sugeba kurstyti troškimą juo įtikėti. Šis kultūrinis herojus dega noru kūrybiškai griauti, trikdyti, perkurti pasaulio taisykles. Triksteriškam menininkui visai nerūpi tiesa, jo siekiamybė yra fikcija, o dar geriau – neišnarpliojamas šių mišinys. Pasak Gintauto Mažeikio, klasikinis apibrėžimas triksterį apibūdina kaip šėliojantį, daugiaveidį, bestiarišką ir antžmogišką herojų, kuris savo iniciatyva užtikrina kultūrines, politines, psichologines transformacijas. Tai įkvėptas kūrybinis darkytojas (creative disruptor), kuris pridaro žalos, dažniausia kvailais juokavimais, ne iš troškimo kenkti, o be jokios priežasties: dėl žaidimo džiaugsmo, kad būtų linksmiau. Jam būdingas nesaikingas gaivališkumas, tiesiau kalbant – betikslis ištvirkimas. 

Agnė Narušytė

Ričardo Šileikos paroda „Autoriaus alibi arba kūrybinė tapatybė“ Vilniaus fotografijos galerijoje

Prie įėjimo Vilniaus fotografijos galerijos kiemelį fleita grojo mergaitė. Buvo pasidėjusi raudoną puodelį. Ten – kelios monetos. Atidarymo koncertas, ar ne? Mergaitė kažkur matyta, tik neprisiminiau kur.

Viduje, galerijos kampe, apvyniotas raudonu kaspinu stovėjo Ričardas Šileika – tylintis ir besišypsantis parodos autorius. Gal stebėjo, kaip žiūrovai sustingsta priešais skaidrių projekciją laukdami, kol pamatys save – tupėjusius kartu su Ričardu kažkada per pastaruosius tris dešimtmečius. Tai – Nacionalinis kilnojamasis tupėjimo punktas, puikiai pravėdinantis susireikšminimą. Visiems ekrane tupint, punkto steigėjas taip ir stovėjo, kol naujasis Lietuvos fotomenininkų sąjungos pirmininkas Gytis Skudžinskas perkirpo raudonąją juostą – „atidarė autorių“. Tada jau autorius atidarė parodą. Tiesa, dar nekviestas įsiterpė Stasys Bonifacius Ieva – atsinešė kartoninę dėžę ir ją perlankstė į dvi. Padėjo šalia „Mažųjų galerijų“, kurios, kaip žino visi Šileikos draugai ir pažįstami, yra padarytos iš degtukų dėžučių. Mergaitė perkėlė savo puodelį į antrą galerijos aukštą ir dabar jau grojo tarp geležėlių nuotraukų. O aš, įmetusi jai šiek tiek eurų, paklausiau Ričardo, kas ji tokia. „Ėjau Pilies gatve ir pamačiau ją grojančią. Pakviečiau – ir ji atėjo,“ – atsakė jis. Iškart prisiminiau: eidama pagrindine Vilniaus senamiesčio gatve ją dažnai matau. Taigi net fleitininkė buvo radinys, kaip ir visa ši paroda. Kaip ir „Nuogirdos“, kurias Šileika kartais publikuoja laikraštyje „Šiaurės Atėnai“. 

Linas Bliškevičius

Apie Justino Vienožinskio plenerą jo sodyboje

Vilniaus dailės akademijos Tapybos katedros vedėjo ir dėstytojo profesoriaus Arvydo Šaltenio bei tapytojo Justino Vienožinskio, didžio meistro, moderniosios tapybos tėvo ir ypatingą reikšmę Lietuvos kultūrai turinčio žmogaus, palikuonių iniciatyva, po ilgos pertraukos įvyko tapybos pleneras, sukvietęs į dailininko sodybą-memorialinį muziejų Dačiūnuose. Dar visai neseniai, 2011-aisiais, čia vyko gausybė renginių, kuriais siekta paminėti Vienožinskio 125-ąsias gimimo metines ir įamžinti jo atminimą: buvo tvarkoma sodyba, restauruojami baldai, kuriama muziejinė erdvė, filmuotas Liudvikos Pociūnienės filmas „Meistras“ (2015). Tapytojo, pedagogo, meno kritiko ir stebuklingu atkaklumu pasižymėjusio visuomenininko garbei šią vasarą dar kartą į plenerą sukviesti jaunieji tapytojai, turėję pasisemti vietos dvasios ir prisiliesti prie žmonėse, peizažuose ir daiktuose pasislėpusios istorijos. Šaltenis prasitarė, jog pats yra Vienožinskio meninis anūkas, nes jo mokytojas Antanas Gudaitis mokėsi pas jį, todėl šiuo metu ir jis, dėstydamas akademijoje, perduoda tradiciją, kurią ir darbuotis atvykę jaunieji kada nors turės pratęsti. Matydamas visa tai, Vienožinskis (remiantis Šaltenio išsakyta prakalba atidarymo metu) „žiūri iš ten ir šypsosi“, tad ir šio teksto autorius tikisi nesugadinsiąs tenai jam nuotaikos savo kukliais raštais.

Aurelija Maknytė

Laimos Kreivytės paroda „Laukiu“ VDA galerijoje „Artifex“

Tekstas turėtų prasidėti taip: „Laimos kūrybos pristatyti nereikia. Ji yra puikiai žinoma kaip menininkių grupės „Cooltūristės“ bendraautorė, jos kuruojamos parodos visuomet sulaukia dėmesio. Yra išleidusi dvi poezijos knygas.“ Bet pala pala, o kaip menininkė – ar buvo surengusi personalinę parodą? Taip, tai tikrai pirma personalinė Laimos Kreivytės paroda. 

Komentuojant Laimos parodą neužtenka konstatuoti, kad tai gera paroda, norisi rasti kitų žodžių. Talpesnių ir atveriančių gilesnes prasmes. Šiuo atveju sakyčiau, jog paroda gera todėl, kad pažiūrėjus dar norisi būti su ja ir kai grįžti namo. Ne tik būti, bet ir sužinoti kažką, kas slypi už kūrinių. Taip visuomet po gerų parodų smalsauju, guglinu, ieškodama papildomų kontekstų, susirandu kuo nors susijusių knygų ar kitaip pratęsiu parodos malonumą. Šiuo atveju išsitraukiau iš lentynos jau senokai neprisiruošiamą paskaityti Edwardo W. Saido „Orientalizmą“, o iš bibliotekos pasiėmiau „Egipto mirusiųjų knygą“ bei Kavafio poeziją. Pratęsti parodos malonumus padėjo ir guglas – taip sužinojau, kad arabiškai užrašytą parodos pavadinimą reikia skaityti iš dešinės į kairę. Ir, beje, pabandžius šį arabišką žodį įterpti į rašomą tekstą paaiškėjo, kad taško po šio žodžio padėti neįmanoma. Nes jis tiesiog atsiranda žodžio kairėje pusėje – kaip ir dera arabiškam tekstui.  

Rosana Lukauskaitė

Paroda „Nuojauta“ Klaipėdoje

Liepos 3-iąją kavinėje „10 Tiltų“ (Turgaus g. 19, Klaipėda) atidaryta Neringos Poškutės-Jukumienės kuruojama paroda „Nuojauta“, kurioje dalyvauja Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus nariai Agnė Matulionytė, Alfonsas Lekavičius, Gražina Eimanavičiūtė Kaščionienė ir pati Poškutė-Jukumienė. Nors tai toli gražu ne pirmoji kavinėje „10 Tiltų“ rengiama paroda, toks atidarymas – su gyva „Diskonektai“ muzika ir parodos kūrinių pristatymu – neeilinis. Kartu su menininkais praleistas parodos atidarymo vakaras susirinkusiems leido aptarti visus eksponuojamus kūrinius siejančios geros arba blogos ateities nuojautos temą: tai gali būti ir nekaltas kasdienio kvapnaus kavos puodelio lūkuriavimas eilėje, ir kiek nerimastingesnis ateities permainų nujautimas.

Agnė Narušytė

Paroda „Kodėl taip sunku mylėti?“ MO muziejuje

Šįkart MO muziejaus „vinis“ – Peteris Greenawayʼus, kurio barokiškai tirštų filmų stengdavomės nepraleisti. Vos išgirdusi, kad jiedu su žmona Saskia Boddeke Vilniuje kuruos parodą, „pamačiau“ ant pasvirusio didžiosios salės grindų apskritimo patiektą kepto vyro kūną, tokį dailiai paskrudusį, apkaišytą žolelėmis ir vaisiais, iš filmo „Virėjas, vagis, jo žmona ir jos meilužis“ (1989).