7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Vizualumo pandemija

Kokią naują tikrovę vaizduoja žiniasklaidos nuotraukos

Gediminas Jasinskas
Nr. 21 (1342), 2020-05-29
Tarp disciplinų
Edward Hopper, „Žmonės saulėje“. 1963 m.
Edward Hopper, „Žmonės saulėje“. 1963 m.

„Šiandien viskas egzistuoja tam, kad patektų į fotografiją“, – dar 1977-aisiais rašė Susan Sontag.

 

Šiandien, kai viskas jau seniai yra patekę į fotografiją, tereikia sukurti kitokį žmogų, galintį maksimaliai išnaudoti neribotas naujojo pasaulio-reginio galimybes. Pasaulis tapo vientisa skaitmeninių vaizdinių tąsa greičiau, negu žmogus suprato jį esant tokį, tad dar reikės nemažai laiko išmokti jame gyventi.

 

Pandemijos židiniuose dirbantys medikai turi dėvėti visą kūno paviršių dengiančius apsauginius kostiumus, antbačius, pirštines, dažniausiai prie kostiumo pritvirtinamas lipnia juosta, galvą dengiantį gobtuvą, specialius plastikinius akinius, respiratorių arba veido kaukę. Prasidėjus pandemijai viso pasaulio naujienų portaluose masiškai plito nuotraukos, vaizduojančios kovai su koronavirusu pasiruošusius medicinos ir kitų sričių darbuotojus. Viskas šiose nuotraukose kelia nerimą. Aštri elektros šviesa, žvilgsnį drumsčiantys ryškiai raudoni įspėjamieji ženklai ir stop juostos, medicinos aparatų susaistytas paliegęs ligonis ir, žinoma, kostiumuoti, lyg pasaulio pabaigai pasiruošę žmonės. Šiose nuotraukose matoma (tik ligonių) apnuoginta oda simbolizavo pažeidžiamumą ir mirtingumą. Visi, kurie žengia iš namų be specialiųjų kostiumų, rizikuoja – garsiai skelbė nuotraukos. Bet koks fizinis kontaktas su išoriniu pasauliu gali būti tragiškas, net mūsų įkvepiamas ir iškvepiamas oras nebėra toks kaip anksčiau.

 

Lietuvoje įvedus karantiną įnirtingai naršiau po naujienų portalus – nežinau, ar siekdamas patirti tą keistą jaudulį dėl, atrodo, griūnančio pasaulio, ar desperatiškai ieškodamas nusiraminimo ir patvirtinimo, kad dar ne viskas taip blogai. Bet nusiraminimo niekas nežadėjo. Šviečiančiame ekrane be paliovos žvelgiau į kaukėtus veidus ir skaidraus plastiko sluoksnio saugomas susirūpinusias akis. Galiausiai supratau, kad šios nuotraukos kodavo naują, pandeminiam pasauliui reikalingą žmogaus tipą – hermetiškame apvalkale užsidariusį žmogų-žiūrėjimo mašiną. Nors virusas akimis nematomas, nuo šios dienos privalome apsiriboti regimąja tikrove – skelbė nuotraukos. Tai vienintelis likęs nepavojingas pasaulio pažinimo pojūtis.

 

Be visų negandų, kurias atnešė ir dar atneš naujasis virusas, atrodo, kad jis akimirksniu atskleidė mūsų pasaulio vizualumo potencialą. Užkrėtė vizualumu. Tai, kas anksčiau buvo pasiekiama fiziniu pavidalu, turėjo virsti vizualiu ir virtualiu. Teks apsigyventi plokščiuose šviečiančiuose ekranuose. O pirmiausia virtualizuojami turėjo būti žmonės, nes kiekvienas pradėtas matyti kaip potencialus užkrato pernešėjas. Tad reikėjo atsitraukti nuo savo įprasto gyvenimo saugiu atstumu ir stebėti jį iš šalies, žengti dviejų metrų žingsnį atgal. Kaip tapytojas atsitraukia nuo molberto, kad išvystų savo kūrinį iš šalies. Pasaulį, savo aplinką, su kuria nejučia tapatinamės, reikėjo pamatyti kaip nutolusį objektą, kaip kitą.

 

Žaibišku greičiu socialiniuose tinkluose pradėjo plisti patarimai, kuo ir kaip užpildyti netikėtai atsiradusį, kone našta tapusį laisvą laiką. Buvo siūlomos virtualios dailės parodos, vaidinimai, koncertai ir kiti renginiai, atsivėrė muziejų, bibliotekų, įvairių duomenų bazių archyvai, netgi pradėta gyvai transliuoti sakurų žydėjimą. 24/7. Žinoma, namuose likę žmonės buvo ne tik vartotojai, bet ir gamintojai – patys filmavo ir fotografavo pasikeitusią kasdienybę, demonstravo įvairiausias veiklas, kuriomis galima užsiimti namie ir trumpam prasiblaškyti ar pakelti nuotaiką. Saugiai, tiesiai iš savo įrenginio ekrano. Tiems, kurie dar nebuvo pratę kurti ir vartoti vizualinį turinį, į pagalbą netrukus atėjo filmuotos instrukcijos apie tai, kaip išnaudoti paprastai nedėkingą patalpų apšvietimą, kaip kokybiškai įrašinėti garsą arba tiesiog naudotis videokonferencijų programomis. Užsidarę namuose visi kolektyviai kūrėme pasaulio-reginio modelį. Todėl ir daug kam panaši, savotiškos kolektyvinės vienatvės būsena galėjo būti išreiškiama tik per vizualinį palyginimą. „Visi mes dabar esame Edwardo Hopperio paveikslai“ („The Guardian“, 2020 03 27). Reikėtų pridėti, kad su išmaniaisiais įrenginiais rankose.

 

Iš pradžių galvojau, kam viso to reikia, ar neužtenka knygų, kurias turime namie, ar neužtenka dar kartą pažiūrėti seniai matytus patikusius filmus? Ar ir būdami namuose, tik patys sau, taip pat privalome būti beviltiškai užsiėmę ir skubantys? Tačiau, kai visos savaitės dienos ėjo vienodai, kai visas gyvenimas – darbas ir pramogos (ar į tai telpa visas gyvenimas?) – ėmė suktis uždaroje erdvėje, laiko tėkmė iš tiesų keistai sulėtėjo ir retkarčiais kasdienybė pradėdavo priminti garsiojo Amerikos tapytojo paveikslų nuotaikas. Tačiau įsijausti į amžiną Hopperio veikėjų melancholiją (ir ją išgyventi, su ja išbūti) šiais laikais turėtų būti nepakeliama, tiesiog fizinė kančia. Laimei, akis ir mintis galime pripildyti savo pasirinktu vizualiniu turiniu. Jų ištekliai – nuo prasmingų, praturtinančių iki beverčių ir kvailinančių, atrodo, niekada daugiau neišseks ir nuo buitinio ar egzistencinio nerimo, nuo kitų nemalonių patirčių ar tiesiog neturėjimo ką veikti amžinai galėsime vaduotis vizualiniais malonumais.

 

Bet nepradėkime prietaringai pamokslauti. Su karantinu prasidėjęs įnirtingas kasdienybės virtualizavimo procesas parodė ir puikų žmonių sugebėjimą prisitaikyti, įveikti tikrai nelengvus iššūkius, bendrauti ir morališkai palaikyti, galiausiai prajuokinti vienas kitą juokinga nuotrauka, gif’u ar videokadru. Tai normalu ir kartais labai reikalinga, tačiau čia kyla ir priklausomybės pavojus. Dar 1983 m. Vilémas Flusseris rašė, kad „kaip fotografijos visatos gyventojai mes esame pripratę prie fotografijų: jos mums tapo įprastos. Perteklinė nuotrauka išstumia kitą perteklinę nuotrauką.“ Priprasti – reiškia nebegalvoti, nebekelti klausimų. O to vaizdai, visa fotografijos visata, jeigu kalbėsime Flusserio terminais, ir nori iš mūsų. Nebemąstyti, pasinerti besąlygiškai. Per pandemiją, kai jau ir šiaip dėl masinio technologijų vartojimo susvetimėjusi (bent jau kai kurių nuomone) žmonija turėjo visą savo kasdienybę – darbą ir pramogas – konvertuoti į skaitmeninį pavidalą, prie fotografijų ir visų skaitmeninių atvaizdų nepriprasti pasidarė tiesiog neįmanoma ir kone lengvabūdiškai nepraktiška.

 

Bet kurti pesimistinių scenarijų apie nemąstančią ir vaizdus be saiko ryjančią visuomenę nesinori. Nors klausimas, kokia yra vizualiosios kultūros ateitis, išlieka aktualus ir problematiškas, deja, sunkiai atsakomas. Visgi džiugu, kad kurį laiką į pasaulį žiūrėję kaip į reginį, žmonės nekantriai, nors ir su baime, eina pasitikti naujosios, o gal atsiimti senosios tikrovės. Nusiimti veido kaukę ir pirštines, išdrįsti įkvėpti ir liesti, prisiminti, kad skaitmeninis atvaizdas dar nėra pati tikrovė. Kol fotografijos ir realybės priešprieša egzistuos, bent jau mūsų sąmonėje, viskas gerai. Dabar, kai po truputį vėl galime artėti prie mums brangių žmonių ir pamėgtų vietų, į kasdienę tikrovę siūlyčiau pažvelgti – nors tai gali nuskambėti ironiškai – būtent kaip į senas (popierines) fotografijas. Pagarbiai laikant jau nebepirštinėtose rankose, trumpam susimąstant apie šiame neįspūdingame, neišraiškingame, bet kažkuo žaviame atvaizde įsispaudusį viso ko mirtingumą, su lengvu liūdesiu suvokiant praeinančio laiko negrįžtamumą, suvokiant ar bent jau nejučia tikint, kad čia yra kažkas prasminga ir tikra.

 

Edward Hopper, „Žmonės saulėje“. 1963 m.
Edward Hopper, „Žmonės saulėje“. 1963 m.