Fluxus mirė, tegyvuoja Fluqus!

Tikrai nesitikėjau, kad per karantiną bus galima dalyvauti vestuvėse. Keistai skambantis Laimos Kreivytės, Deniso Kolomyckio ir Ingos Galinytės performansas „Fluqus vedybos. Kentauro gimimas“ skatino kojas greičiau kulniuoti į ŠMC ne ką mažiau, nei gyvų renginių alkis. Bet labiausiai pamatyti šį performansą suviliojo viltis, kad, turint mintyje šių kūrėjų meninius profilius, tai nebus eilinis fluxus lavono pavoliojimas, kaip, deja, dažnai pasitaiko net ir dideliems judėjimo gerbėjams. Abstraktus, bet raktinių žodžių gausus kūrinio aprašymas suponuoja naujas Jurgio Mačiūno ir Billie Hutching atlikto fluxus vestuvių performanso (1978) perskaitymo galimybes.

Greičiausiai, norint atrakinti pastarąsias, visų pirma reikėtų prisiminti fluqus vedybas Vilniuje inspiravusias fluxus vedybas 1978 m. Niujorke. Per tuoktuvių ceremoniją abu jaunieji vilkėjo sukneles, o vėliau, draugų lofte Soho rajone, buvo apsirengę tradiciškais vestuviniais apdarais (Hutching – nuotakos suknele, o Mačiūnas – kostiumu) ir jais apsikeitė, tokiu būdu simboliškai apsikeisdami normatyviais lyčių vaidmenimis. Šis performansas pasireiškė ne tik institucine kritika, tokia reikšminga visam fluxus antimeno judėjimui, bet ir lyčių tapatybių, jų tarpusavio santykių disciplinavimo kritika. Išties, fluxus nemenkai prisidėjo prie seksualumo dispozityvo socialinių pokyčių 7-ajame dešimtmetyje, ypač savo vedybų, skyrybų ir laidotuvių performansais.

Būtent kritinė santuokos institucijos analizė paplito feminizmo teoretikių tekstuose: nuotaką su skerdimui penimu nebyliu galviju XX a. pradžioje sulygina aktyvistė Emma Goldman, o po kelių dešimtmečių detaliau moters padėtį santuokoje išanalizuoja filosofė Simone de Beavoir. Vis dėlto, nors dažniausiai siejama su feminizmu, santuokos institucijos kritika pasireiškia ir tarp queer teoretikų. Žinoma, šių teorijų šalininkų mintys persikloja, nes kritikos pagrindas yra per santuokos institutą vykdoma tam tikra socialinė kontrolė, primetanti ir palaikanti monogamiškus heteroseksualius ryšius su tradiciškai apibrėžtais lyčių vaidmenimis, tačiau smerkianti tuos, kurie nenori ar negali palaikyti šios normos. Kitaip tariant, patogūs specifiniai santykiai yra skatinami ir legitimuojami, o kiti – marginalizuojami ir stigmatizuojami. Taigi, fluxus vedybų performansu yra priešinamasi instituciniam seksualinės ar lytinės tapatybės disciplinavimui, dominuojančios seksualinės kultūros idealizavimui ir derinimuisi prie jo. Tačiau, žvelgiant iš queer teorijos bei trečiosios feminizmo bangos perspektyvų, atsiveria platesnis pažeidžiamų žmonių grupių spektras: santuokos institucija marginalizuoja tiek LGBT, tiek poliamorinius santykius palaikančius, tiek išsiskyrusius, vienišus ar paprasčiausiai ilgalaikių santykių nepalaikančius asmenis – kai tam tikri asmenų tarpusavio santykiai yra instituciškai privilegijuojami, kiti atmetami kaip nereikalingi ar nevisaverčiai, apibrėžiami kaip nenaudingi visuomenei. Atlikdami fluxus vedybų performansą 8-ojo dešimtmečio pabaigoje, Mačiūnas ir Hutching tam tikra prasme atliko antivedybas tuometinės represyvaus normatyvo palaikymo aplinkos kontekste.

Fluxus vedybos vėliau buvo ne kartą savitai kartojamos kitų menininkų ir kultūrininkų, keletas to pavyzdžių – 1993 m. Danijoje, pirmoje šalyje, kurioje buvo įteisinta tos pačios lyties partnerystė, menininkas Geoffrey Hendricksas surengė Mačiūno ir Hutching performanso inspiruotą vestuvių puotą kultūros kritikei Jill Johnston ir grafikos dizainerei Ingrid Nyeboe; 2010 m. Kaune vedybų performansą atkūrė tapytojai Eglė Velaniškytė ir Antanas Andziulis; 2015 m. Ciuriche, muzikos festivalyje „Les Belles De Nuit“, Stambulo queer meno kolektyvas atliko šiuo performansu paremtą drag’o mergvakarį ir pan. Pakartotos jos buvo ir čia, fluqus vedybose ŠMC antrojo aukšto hole.

Tačiau žodis „pakartotos“ čia visai netinka, ir tai yra neapsakomai džiugu. Tiesą pasakius, pati į šiandieninius meno įvykius, apie kuriuos it palydovas sukasi raktažodis fluxus, stengiuosi kuo mažiau užklysti, kadangi šis senokai nebegyvas judėjimas dažnai yra pateikiamas jau suprekintas, sunacionalistintas, įmuziejintas ir visaip kitaip antifliuksiškas. Tuomet pasidaro ne tik truputėlį nuobodu, bet ir apmaudu. Tačiau šis kvietimas buvo ne į fluxus vedybas, o į fluqus – kažkokias panašias, bet kitokias. Performanso aproprijavimas taikant vėlesnę, 10-ajame dešimtmetyje atsiradusią queer teorijos prieigą rekonteksualizuoja sustingusį fluxus naujoje perspektyvoje ir nors, kaip sako Laima Kreivytė, „queer visą laiką buvo fluxus“ (pasisakymas po performanso), fluxus nebuvo perskaitomas kaip queer, o dabar, queer teorijai įgavus pagreitį, ir daug kartų kartotas vedybų performansas, ir kiti judėjimo reliktai yra reaktualizuojami kitoje, fluxus giminingoje šviesoje dėl abiejų siekio sutrikdyti įsitvirtinusius sociokultūrinius mechanizmus. Rekontekstualizavus teorinį diskursą, pasidaro įdomu pamatyti pakartojimą.

Kaip ir per originaliąsias fluxus vedybas, performansas pradedamas skambant vieno žymiausių XVI–XVII a. Italijos kompozitorių Claudio Monteverdi madrigalui „Zefiro Torno“. ŠMC laiptais, puikiai papildančiais vestuvių ceremonialo simboliką, užlipa Inga Galinytė ir Denisas Kolomyckis, apsivilkę tradiciniais jaunųjų apdarais, o užlipę pamažu apsikeičia keletu vestuvinių detalių, performatyviai pradėdami keistis lyties tapatybėmis. Tačiau, apsikeitę tik keletu elementų, jie apsikabino ir nužingsniavo į vidinį kiemelį, kuriame pliaupė lietus, o ten pradėjo šokti simpoetinį metamorfozės šokį. Madrigalą pakeitė vestuvių muzikantės Kreivytės griežimas pjūklu, o jaunųjų kūnai lietuje visaip jungėsi ir virto keistomis simbiozinėmis formomis, įvairiais gyvais, nežmogiškais padarais.

Šiose vedybose pasidarė aiškiai apčiuopiama polemika su antropocenine humanistine ideologija, kuriai filosofai Gilles’is Deleuze’as ir Felixas Guattari priešina daugialypio tapsmo, tapsmo Kitu sampratas. Mačiūnas performanse išgyveno simbolinį tapsmą moterimi, o kartu – ir tapsmą mažuma, Kolomyckis ir Galinytė šoko tapsmo gyvūnu, tapsmo nežmogumi būseną. Du kūnai, mezgantys gretimumo ryšį tarpusavyje, įgauna tarsi neapibrėžtą, liminalią būseną, kurioje išnyksta tipinės galios pozicijų apibrėžtys, o kartu ir skirtumas tarp žmogiško ir nežmogiško. Vis dėlto, stebint besikeičiančius, dviejų kūnų jungtine transformacija grįstus susipynimus, menininkų kūnai keitė savo pozicijas ne tik vienas kito, bet ir kitų, vestuvių svečių kūnų atžvilgiu. Atrodo, įvyksta kažkokios kafkiškos tarprūšinės sąveikos, kurios sutrikdo socialines hierarchijas, binariškas konstruotes, o vietoj jų tarp jaunųjų atsiveria, Deleuze’o žodžiais, intensyvus kontinuumas, kuriame veikiantis intensyvumas nėra varžomas nei tapatybių, nei formų. Tačiau santykyje tarp jų ir žiūrovų tai neįvyksta, išlieka Kitas – kitoks, bet vis dar Kitas.

Kaip teigia filosofė Audronė Žukauskaitė, biopolitikos paradigmoje riba tarp sužmoginto gyvūno ir sugyvūninto žmogaus yra nuolat perkeliama, riba tarsi nurodoma įstatymo, tačiau jo veikimas visuomet atrodo kaip paslaptis ir paradoksas („Kas yra biopolitikos subjektas? Filosofija, humanizmas ir gyvūniškumas“, Problemos, T. 86, Vilniaus universiteto leidykla, 2014). Todėl gyventi biopolitikos sąlygomis reiškia gyventi situacijoje, kurioje visuomet esi prieš įstatymą. Nors santuoka dažniausiai yra suvokiama kaip meilės veiksmas, iš tiesų ji, kaip ir kiti biogalios mechanizmai, gali atlikti ir seksistinį, homofobišką ir kt. išfragmentavimą, suskirstydama ryšius į gerus ir blogus.

Grįžtant prie tapsmo nežmogiška, humanizmas vis dažniau atsiskleidžia kaip rūšizmo forma, kuri ne tik rasiškai, lytiškai etc. skirsto žmones, bet ir žmones atskiria nuo nežmonių. Todėl, nors žmogus biologiškai yra neatsiejamas nuo nežmogiškų gyvūnų, žmogaus tapatybės nenormatyvumas gali būti sugretinamas su buvimu gyvūniškam, bet ne žmogiškam iš įsitvirtinusio normatyvo perspektyvos, paverčiant nenormatyvią tapatybę nežmogiška, svetima.

Galiausiai, grėsmingai skambant spyruokliniam būgnui, iš jaunųjų simpoetinio šokio gimsta kentauras – puikiai liminalią būseną įkūnijanti būtybė. Kyla klausimas: ar kentauras yra nežmogiškas žmogus, ar žmogiškas nežmogus? Mitologinė charakteristika apibūdina jį kaip gaivališką, geismo valdomą laukinę būtybę, kuri primena žmogų, tačiau juo nėra. Prisimenu, kad tapsmas kentauru biologinėje to formoje buvo įgyvendintas 2010 m. per menininkės Marion Laval-Jeanet performansą „Que le cheval vive en moi“ (liet. – „Te arklys gyvena manyje“): menininkei į kūną buvo leidžiamas arklio kraujas. Vėliau interviu menininkė dalinosi, kad dar keletą savaičių po performanso jautėsi kitaip nei visada, ne visai žmogumi, kadangi suleistas kraujas paveikė jos nervų sistemą (Andy Butler, „Art orienté objet: may the horse live in me“, Designboom, 2011.08.09, https://www.designboom.com/art/art-oriente-objet-may-the-horse-live-in-me/). Tačiau ji ir toliau suprantama kaip žmogus, ji yra žmogus, kaip ir visi kiti žmonės. Taigi, nors pati menininkė priskyrė sau liminalią kito tapatybę, jai nepavyko tapti nežmogiška. Dažniausiai iki liminalios būsenos tarp žmogiško ir nežmogiško redukuojamos, visuomenės akimis, normatyvo neatitinkančios, engiamos grupės. Tam, kad taptum nežmogiškas, pirmiausia turbūt turi tapti Kitu. Kitas neįgyja tų pačių žmogaus teisių kaip dauguma, yra sugyvūninamas ir todėl netenka žmonėms pritaikomų privilegijų. Bet kodėl mes, žmonės, taip norime atsieti save nuo savo gyvūniškumo?

Kentauras grįžo į pradinę ceremonijos vietą ir du kūnai vėl atsiskyrė užbaigti transformacijos – prisėdę ant kėdučių, panašiai kaip originaliajame performanse, jie nusiavė batus, nusirengė likusius drabužius, jais galutinai apsikeitė ir nusileido laiptais. Queer vedybų ceremonija įvyko, nežmogiški žmonės išėjo sinchronizavęsi tarprūšiškai ir apsikeitę lyčių vaidmenimis. Fluxus vedybos simboliškai atsikartojo tik šių pradžioje ir pabaigoje, o fluqus vestuvių šerdis atvėrė naują tarprūšiškumo diskursą queer teorijos kontekste.

Performansas vyko birželio 3 d.