Nekalti nusikaltimai

2019-ųjų rugsėjį Venecijos bienalėje buvo sėkmingai įvykdyta didelio masto vagystė. Du Lietuvos menininkai Denisas Kolomyckis ir Eglė Grėbliauskaitė neaiškių paskatų vedami pasisavino apie šimtą šešiasdešimt nemokamų „La Biennale Di Venezia“ plastikinių maišelių, skirtų šlapiems lietsargiams įvilkti.

Istorija byloja, kad grupinis maišelių pasisavinimas truko viso labo 15 minučių. Menininkai pasikeisdami užstodavo vienas kitą nuo Arsenalo apsaugininkų, tikrinančių migruojančius lankytojus, kol kitas paskubomis saujomis plėšdavo visiems dalinamus suvenyrus nuo stendo. Nežinau, ar savomis akimis mačiau šią teatrališką vagystę, ar tiesiog įtikinau save vaizdžiai susidėliojusi istoriją galvoje iš kelis kartus girdėtų pasakojimų. Tikrai žinau, kad kažkur netoliese ir aš ten buvau, pasiėmiau neaiškios paskirties plastikinį atsiminimą savo neegzistuojančiam lietsargiui.

Praėjus beveik metams po vagystės lankausi Deniso Kolomyckio vieno darbo parodoje Lietuvos nacionaliniame muziejuje, buvusioje areštinėje. Izoliatoriaus kameroje eksponuojami nugvelbti pasididžiavimai, pripilti smėlio. Autorius patikina, kad tai ne „Auksiniu liūtu“ apdovanotas smėlis iš Italijos karinės laivybos pastato Marina Militare, kuriame buvo įsikūręs Lietuvos paviljono paplūdimys, o paprastas smėlis iš Valakampių pliažo. Legendinės sovietmečio homoseksualų ir svingerių slaptų susitikimų vietos, kurioje nuo šio mėnesio pradžios oficialiai įsikūrė ir pirmasis Vilniuje nudistų paplūdimys. Norisi patikėti, kad bent maža dalis žmogiškųjų slapstymųsi baigiasi sulyg sistemos pokyčiais.

Rodos, klaustrofobinėje izoliatoriaus kameroje, maišuose su smėliu, kartu eksponuojamas gaivališkumas, marginalizuoti kūnai, brutalumas, bausmės ir slapstymasis. Taip pat kažkur paraštėse pamiršti nekalti nusikaltimai. O įkalinant vieną darbą išlaisvinami kontekstai, kurie, pagal autorių, tėra atsitiktiniai. Nežinau, ar šį monumentą patriarchatui galėčiau pavadinti atsitiktiniu, nes gerai apgalvotos atrodo jo medžiagos – trapus smėlis, įmautas į nemokamą, kultūringą, reklaminį plastiką, kuris ir palaiko formą sistemos, kuria vis mažiau kyla noras didžiuotis.

Sunku rasti kaltę maiše nežinant menininko intuityvaus priėjimo, jis smėlio paviršiais liečia daug problematikos: ekologiją, homoseksualumo dekriminalizavimą, meno rinkos ekonomiką, sisteminį smurtą, teisėtą amoralumą. Visos temos instaliacijoje paminimos labai atsargiai ir jautriai – tai natūralus, intuityvus darbo pobūdis brutaliai sistemai oponuojant ne tuo pačiu komunikacijos būdu, o pašnibždomis. Mes linkę vadovautis nutylėjimo ir drovumo imperatyvais kalbant, bet negarsūs Deniso kontekstai anaiptol nėra drovūs, tik iš maišo neišlenda.

Dviejų Arsenalų sandūroje susipina lokali ir globali institucinė kritika. Nusikaltėlis Kolomyckis nelieka išteisintas, tačiau pripažintas nekaltu ant sienos eksponuojamų žaislinių pasaulių akivaizdoje.

Paroda veikia iki liepos 6 d.