Iki pat esmės

Apie tai, kad pastaraisiais dešimtmečiais žmonija evoliucionuoja globalaus susvetimėjimo linkme ir išgyvena vertybių krizę, jau yra prikaupta nemažai literatūros. Dar 1976 m. apie tai rašė ir Erichas Frommas. Knygoje „Turėti ar būti?“ („To Have or to Be?“) jis analizavo žmonijos susvetimėjimo ir ją ištikusių blogybių, tokių kaip godumas, pavydas ir smurtas, priežastis. Vokiečių psichoanalitikas iš tokios situacijos nurodė tik vieną išeitį – reikalinga kitaip, naujai mąstanti visuomenė. Tokia, kurios egzistavimas būtų grindžiamas ne siekiu turėti, bet siekiu būti. Visuomenė, kuri būtų orientuota ne į materialių vertybių kaupimą ir vartojimą, bet į buvimą, grindžiamą meile, siekiu kurti ir dalintis. Šis psichoanalitikas, kaip ir daugelis kitų, kelią iš egoizmo ir nepasotinamo noro turėti matė tik per altruistinę veiklą ir gebėjimą duoti. Pirmasis bendras multimedijos menininkų Augustino Našlėno ir Viliaus Jokubaičio kūrinys „Tylios šventovės“ būtent tokią funkciją ir atlieka. Autoriai ne pasakoja apie naujai įgytas patirtis ir savo asmeninius atradimus, bet kviečia kiekvieną tai patirti drauge.

Daugiau nei dvejus metus trukusio meno projekto idėjos autorius Našlėnas lig šiol buvo žinomas kaip daugiasluoksnių fotomontažų kūrėjas, savo idėjas realizuojantis fotografinėmis priemonėmis. Tačiau pastaraisiais metais jo raiškų arsenalas smarkiai prasiplėtė. „Tylios šventovės“ – pirmasis patyriminis kūrinys, kuriame jis iš animuotų fotomontažų sukūrė videofilmą, o projekte pakviestas dalyvauti Jokubaitis – erdvinio garso takelį. Abu autoriai meno studijas baigė D. Britanijoje, tačiau tai ne vienintelis juos siejantis dalykas. Jie yra kilę iš Gargždų, su kuriais glaudžiai siejasi „Tylių šventovių“ idėja. Projekto metu šie menininkai periodiškai lankėsi savo gimto krašto istorinėse vietose, išsidėsčiusiose palei Minijos upės slėnį nuo Maciuičių piliakalnio iki Kvietinių kaimo (Klaipėdos r.). Tai vietos, su kuriomis juos sieja ne tik vaikystės prisiminimai, bet ir itin stiprus dvasinis ryšys, pasižymintis nuolatine trauka. Tarp jų yra ir daugiau bendrumų, pavyzdžiui, abiejų išbandytos meditacijos praktikos, domėjimasis Zen filosofija, gimtosios šalies praeitimi ir baltų kultūra. Ir tai, ko gero, lėmė, kad bendrame kūrybiniame darbe išgirsti vienam kitą nebuvo sudėtinga.

Beveik pusantros valandos trukmės videofilmą sudaro 18 animuotų fotomontažų, kuriuose – fotografijos, užfiksuotos devyniose dabar jau šventomis vadinamose vietovėse. Tai Maciuičių ir Kalniškės piliakalniai, šalia pastarojo – buvusi senosios baltų tikybos alkavietė, alkavietės akmuo, šimtamečių ąžuolų giraitė ir didysis šventgirės ąžuolas. Likusios vietos yra prie Kvietinių kaimo: geležies amžiaus pilkapynas, senosios Kvietinių kaimo kapinės ir upelis miške prie Kvietinių pilkapyno. Ne visos jos yra istoriškai reikšmingos, tačiau kitos, anot autorių, yra ne mažiau svarbios intuityvia prasme. Būtent jose Našlėną aplankydavo suvokimas, kad čia reikia kažką padaryti, nes ta vieta turi ypatingą krūvį, tai – šventovė.

Audiovizualinė instaliacija „Tylios šventovės“ yra susijusi su patirtimis medituojant. Todėl ji buvo kuriama ne tik tiesiogiai kontaktuojant su šiomis devyniomis vietomis ir užsibūnant čia meditacijai. Paties kūrinio kalba konstruojama labai panašia į meditaciją struktūra. Našlėnas fotografinius vaizdus išlanksto kaleidoskopiniu, kitaip – mandalos principu. Ir ne tik dėl to, kad tai primena būsenas medituojant, kai sąmonėje iškyla panašūs ornamentiniai dariniai. Dar viena priežastis – siekis priartinti žiūrovą prie būsenos, kurioje įmanoma užčiuopti ateitį. Našlėnas remiasi japonų kilmės JAV fiziko Michio Kaku veikalu „Hipererdvė“ („Hyperspace“). Šios knygos autorius teigia, kad, be trijų dimensijų (pločio, ilgio ir aukščio), egzistuoja mažiausiai dar viena – ketvirtoji, erdvinė dimensija. Tai reiškia, kad praeitis ir ateitis egzistuoja lygiai taip pat, kaip ir dabartis, tik ateities mes neturime gebėjimų matyti. Kaku knygoje rašoma, kad iš keturių dimensijų sąmonės perspektyvos trijų dimensijų padarai (t.y. tokie kaip mes) atrodytų būtent taip – išlankstyti mandalos principu. Meditacija, anot Našlėno, yra kol kas vienintelis būdas priartėti prie ketvirtos dimensijos, t.y. ateities pamatymo, kas itin svarbu siekiant geriau suvokti savąjį Aš ir išorinį pasaulį. Būtent tada išsižadama smulkmeniškos ego pozicijos ir išmokstama žvelgti plačiau, apimti visumą. Tokia vaizdo sandara tikslingai buvo pasirinkta siekiant įvesti žiūrovą į panašią, meditatyvią būseną, kurioje jis galėtų patirti kažką panašaus, ką besilankydami šventose vietose patyrė patys menininkai. 

Daugiasluoksnė, intriguojanti raiška instaliacijoje susintetina autorių patirtis, žinias, asmenines refleksijas ir pakloja pagrindą dar vienam, centriniam dėmeniui – sigilui (lot. sigillum – antspaudas). Sigilas, kaip aiškina Našlėnas, – grafinis ženklas arba jų kompozicija, kuri padeda per meditacijas pasiekti tam tikrus sąmonės būsenos pokyčius. Ieškodamas aktualaus simbolių raidyno jiems sukurti, jis remiasi baltiškais ženklais, kaip baltiško etnoso kolektyvinės pasąmonės dalimi. Autoriaus teigimu, ši informacija yra užkoduota kiekvieno, kurio šaknys glūdi šioje kultūroje, genuose. Tokiu būdu jo sukurti sigilai tampa asmeninėmis vizualinėmis struktūromis, susijusiomis ne tik su juo – autoriumi, bet ir su baltų protėvių kultūra. Kita vertus, žinios apie sigilus jį įkvėpė kitaip pažvelgti į baltiškus ženklus. Anot jo, sigilai ir mūsų protėvių sukurti ženklai turi daug bendro. Ir vieni, ir kiti yra susiję su kosmologija, pasaulio ir visatos suvokimu. Būtent tai jį pastūmėjo pabandyti baltiškiems ženklams pritaikyti tą pačią metodiką, kurią išmoko iš automatinio piešimo. Našlėnas remiasi Austino Osmano Spare’o teiginiais, išdėstytais knygoje „Automatinis piešimas“ („The Book of Automatic Drawing“). Joje rašoma, kad automatinio piešimo metu sukurti ženklai turi konkrečias reikšmes – tam tikrų būsenų vaizdines išraiškas. Tai itin svarbu Našlėno ir Jokubaičio kūrinio audinyje, kuriame autoriai nuo pirmojo sigilo – pradinės būsenos „Nerimas“ – suvokėją veda per kitus penkiolika sigilų-būsenų iki paskutinės „Tapimas“. Tokiu būdu jų kūrinys tampa savotiška terapija, kai žiūrovas įtraukiamas į hipnotizuojančių vaizdų ir garsų tėkmę ir keliaudamas nuo vieno sigilo prie kito patiria kažką šviesaus ir apvalančio. Naujos patirtys, kurias siūlo autoriai, yra tam tikras atitikmuo tam, ką jie patys patyrė lankydamiesi tose devyniose vietose, jų pavadintose šventovėmis.

Anot Našlėno, remiantis psichogeografija, buvo tikimasi, kad buvimas vietose, kurios yra istoriškai susijusios su mūsų protėviais, palengvins priėjimą prie tos specifinės srities mūsų kolektyvinėje pasąmonėje ir taip padės kūrybiniam procesui. Todėl būdami čia menininkai fiksavo pirminius garsinius bei vaizdinius instaliacijos elementus. Našlėnas fotografavo ir medituodamas piešė sigilų eskizus, o Jokubaitis įrašinėjo autentiškus bei improvizuotus gamtos garsus. Pirmieji tiesiog įrašyti būnant tose vietose, o improvizaciniai elementai buvo dėliojami „grojant“ akmenimis, lapais, pagaliukais, vandeniu ir žeme. Ir tik po to, studijoje, pastaruosius jis sujungė į vientisą, papildomą prasminį krūvį nešantį garsų srautą, darniai įsiliejantį į bendrą kūrinio kompoziciją. Kaip ir Našlėnas vizualiame instaliacijos sluoksnyje, Jokubaitis garso takelyje centriniu motyvu iškelia besikeičiančių sigilų struktūras. Pasak autoriaus, sigilų erdvinės garsinės struktūros buvo kuriamos remiantis asmenine intuicija, gilinantis į subjektyvų spalvų ir vizualinės atmosferos pajautimą ir bandant replikuoti vidinį jausmą per garso bangas. Tik sukūrus visą atmosferos garso takelį, ant viršaus ir / ar iš jo buvo kuriami sigilų garsai. Taip kiekvienas sigilas ne tik įgijo skirtingą garsinę išraišką, bet ir tapo dominantėmis bendroje garsų tėkmėje. Instaliacijoje vaizdas harmoningai susilieja su garsu, ritmingai pulsuoja, vystosi nuo žiemos iki vasaros, nuo nakties iki dienos, nuo nerimo iki tapsmo.   

Visuomenės dalis, savo vertę suvokianti pagal sukauptą turtą, egzistavo ir egzistuos. Buvimo darnoje su savimi ir pasauliu, gebėjimo iš gyvenimo imti tiek, kiek iš tikrųjų reikia, žmonija, ko gero, mokysis visą laiką. Našlėnas su Jokubaičiu nesitiki stebuklo, jie tik dalinasi tuo, ką patys patyrė. Turėdami viltį, kad bent kažkas, įėjęs į jų kūrinį, suras jame savo tylias šventoves. O gal to ir užteks, kad gautų impulsą, nubustų ir pradėtų pastebėti ne tik save, bet ir kitus.

Paroda veikia iki liepos 10 d.

Mažosios Lietuvos istorijos muziejus (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda)

Darbo laikas: II–VI 10–18 val.

Paskui projektas bus pristatytas:

Palangos gintaro muziejuje (Vytauto g. 17, Palanga) – nuo liepos 11 d. iki rugpjūčio 7 d.

Festivalio „Mėnuo Juodaragis“ renginyje MJR KAUKYNĖS XXI½ (Dūburio sala, Zarasų r.) – rugpjūčio 27–30 d.

Festivalyje „Kuršių genties vartus pravėrus“ (Kartena) – rugpjūčio 8 d. 

Kuršėnų Vytauto Vitkausko bibliotekoje (Šiaulių r.) – rugsėjo 21 d. (Baltų vienybės dieną)