Tarp disciplinų

Martyna Jurkevičiūtė

Carolee Schneemann paroda „Kūno politika“ Barbikano meno centre Londone

Dažniausiai mintis apie parodą užsirašau iškart po apsilankymo joje, vėliau įdomu sugrįžti prie sukeltų jausmų. Po Carolee Schneemann (1939–2019) retrospektyvinės parodos Barbikano meno centre neužsirašiau nieko. Jaučiausi sutrikusi, sunkiai gebėjau įžodinti tai, ką mačiau, jaučiau, galvojau. Labai įdomu matyti tokią stiprią, kūrybingą, drąsią asmenybę visą save atidavusią menui. Sunku aprėpti jos talentą – dar nuo 6-ojo dešimtmečio Schneemann kaip viesulas trikdo, stulbina, intriguoja ir žavi meno pasaulį.

Agnė Zėringytė

Pasikalbėjus su Denisu Kolomyckiu

Šios vasaros viduryje „XXI a. neskubėjimo cikle Upė“ susitikome pasikalbėti su menininku, aktyvistu Denisu Kolomyckiu, su kuriuo aptarėme ne vieną šių dienų meno pasauliui itin svarbią temą ir tai, kas kirba kiekvienam iš mūsų. Denisas Kolomyckis – performansų kūrėjas, aktorius, režisierius, choreografas bei šokėjas, šiuo metu studijuoja Vilniaus dailės akademijoje ir yra skulptūros magistratūros studentas.

Viktorija Mištautaitė

Paroda „Brigitte March ICA: Konceptualizmo atspindžiai: įvietintas menas“ ir Vitos Zaman „Antras gyvenimas“ Kaune

Tekstinės instaliacijos ant sienų traktuojamos kaip skulptūros, Claude’o Monet reprodukcijų vizualai įmontuoti šiltnamio dubenyje, o raudonos plytos, apdengtos skaidria plėvele, yra kūrinio dalis. XX a. 7–8-uoju dešimtmečiais istorijoje nutiko puikus dalykas – konceptualizmas, dailės kryptis. Ir tuomet tarytum visos skardinės, buteliai, buitinė technika ir mums įprasti, kaskart kasdienybėje randami daiktai ar net rutininiai procesai tapo meno kūriniais, legitimizuota gija su menininko minties fiksacija. Na, o esminiais momentais įvardijami intelektualiniai procesai, kuriuose lankytojas yra kviečiamas įsitraukti, dalyvauti ar permąstyti. Šiuolaikiniame mene (kiekvienai kartai ar epochai kuriamas menas yra būtent toks) žiūrovas yra įpratęs, jog menininkas yra kartu ir tyrėjas, tarpininkas, mokslininkas. Smalsumo ir kūrybinio impulso vedamas jis leidžiasi į piligrimines keliones, neria į vandenų gelmes, atlieka tyrimus laboratorijoje ir t.t. Kažkuria prasme mes tapome „išdresuoti“ vertinti kūrinį socialinio, ekologinio, politinio ir globalaus turinio kontekste. Tačiau kas atsitinka, kai akis iš pirmo žvilgsnio geba naiviai suprasti meno kūrinį be papildomo žinojimo? Atsakymas – pasimetimas. Tai nuo ko bėgome ir kur susitikome?

Agnė Narušytė

Tarptautinis fotografų simpoziumas „Nida. Sutikti fotografiją“

Antradienis

Atvažiuojam į Nidą jau pavakary, bet dar šviesu. Marios siautėja. Jūra – kaip ežeras.

– Vėjas pietryčių, – sako Erika.

Agnė Narušytė

Įvietinto meno paroda „Išlikimas“ naujojoje kalėjimo versijoje „Lukiškės 2.0“

– Kaip tu?

– Taigi kalėjime sėdžiu.

Taip vasarą prasidėdavo mudviejų su Egle Ridikaite pokalbiai telefonu. Kuratorė Algė Gudaitytė (padedama Aistės Kisarauskaitės ir Kotrynos Žukauskaitės) vėl pakvietė septynias moteris kurti įvietintą meną, tik šįkart – ne į dominikonų vienuolyną, o į nebeveikiantį Lukiškių kalėjimą. Tad visoms teko ten „pasėdėti“. Liesti pliką plytų mūrą, tūnoti pasivaikščiojimo kiemelių „šulinyje“, kur vienintelis langas – į dangų. Pajusti čia įsigėrusį vyrų prakaitą, šlapimą, kraują, depresiją, pyktį, savigailą. Ir mąstyti apie išlikimą, tiesa, plačiau nei perša turistiniu objektu tapęs kalėjimas.

Rita Mikučionytė

Kelios Vilniaus galerijų savaitgalio parodos

Vilniaus galerijų savaitgalio vėjams prašapus, puolu dalintis kelių parodų įspūdžiais. Pirmiausia – žinoma ir nežinoma klasikų kūryba, o tada tai, ko galbūt per ribotą žiūros laiką nepažinau, bet pajutau, ir turbūt norėčiau dar kartą aplankyti.

Avelina Markevičiūtė

Pokalbis su menininke Živile Minkute

Rugpjūčio mėnesį Kaune, galerijoje „Meno parkas“, atidaryta jaunosios kartos menininkės Živilės Minkutės tarpdisciplininio meno paroda-instaliacija „Triukšmas“. Paroda tyrinėja ribų poreikį ir pusiausvyros tarp „noriu“ ir „reikia“ paieškas. Kalbamės apie mintis, kurios lieka už parodų salės erdvės.

Naujausia tavo paroda pristatoma skambiu pavadinimu „Triukšmas“, tarsi kalbėtum apie garsus, tačiau darbai tylūs – kalbama formomis ir spalvomis. Kas tau yra tas triukšmas, apie kurį mąstai pristatydama darbus?

Aleksandra Fominaitė

Paroda „Kaunas–Vilnius: nuversti kalnus“ Vilniuje ir Kaune

MO muziejuje veikianti paroda „Kaunas–Vilnius: nuversti kalnus“ (idėjos autoriai ir organizatoriai: Kauno miesto muziejus ir MO muziejus; koncepcijos autorius Tomas Vaiseta; kuratoriai: Justina Juodišiūtė, Kotryna Lingienė, Ernestas Parulskis, Miglė Survilaitė, Rasa Žukienė, paroda yra „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos dalis) dėl salės ypatybių paprastai pradedama apžiūrinėti nuo Dalios Mikonytės ir Adomo Žudžio videokūrinio „Kauno–Vilniaus studijos“ (2017–2018). Įvairių urbanistinių objektų gabalai, ore pakibusios šviesoforų dalys, apkapoti medžiai, nebenaudojamos reklaminės iškabos, apleisti pastatai su vandalizmo pėdsakais čia susilieja į vizualinę „mišrainę“, kuri šiandieniniame, karo kontekste instinktyviai kelia kraupoką įspūdį. „Džiovintų gyvūnų“ (paauglystėje taip vadinome mėgstamą Tado Ivanausko muziejų) muziejaus žirafos, stumbrai, smaugliai ir žuvys, kartu su lengvai atpažįstamais abiejų miestų (gana turistiniais) vaizdais sluoksniuojasi lyg tortas su lengva sniego „cukraus pudra“, lydimas „kosmiško“ garso: apgailėtiną Gedimino kalno būklę komentuojanti Gailės Griciūtės garso instaliacija skleidžia jį per visą salės galą, nuolatos garsiai ūžauja, lyg per dykumą, primenant ir mitologinės pabaisos alsavimą.

Giedrė Jankevičiūtė

Miesto gidų ir atvaizdų dialogas meno pažinimo centre „Tartle“

Meno pažinimo centras „Tartle“ pagrįstai didžiuojasi viena gražiausių Vilniaus panoramų su vaizdu į Bernardinų sodą, senamiesčio stogus ir Gedimino kalną. Sunku įsivaizduoti geresnę vietą parodai apie Vilniaus vaizdinį ir jo kaitą laike. Tokia paroda, be to, dar nušviečianti iki šiol nuosekliai netyrinėtą Vilniaus turizmo istoriją, čia kaip tik ir buvo atidaryta gegužės 25 dieną. Ji siejama su artėjančiu Vilniaus 700-mečiu, tad veiks iki kitų metų vidurio. Parodos pavadinimo dalis ir kartu jos moto „Vilnius amžinai“ – žodžiai iš Julijaus Kłoso, Vilniaus mylėtojo ir žinovo, vieno geriausių mūsų miesto gidų autoriaus, frazės: „Pažinti Vilnių reiškia pamilti jį amžinai.“ Ši frazė išreiškia visų parodos rengėjų, o pirmiausia savo gimtojo miesto atvaizdo ir jo kontekstų tyrimams kelis dešimtmečius skyrusios parodos kuratorės Laimos Laučkaitės meilę ir žavėjimąsi nedylančiu Vilniaus grožiu bei atsparumu visoms jį ištikusioms negandoms.

Monika Krikštopaitytė

Vilniaus parodų apžvalga

„Vangi vaizduotė ir tingios akys – štai kas būdinga dabartinei dailės publikai; ją reikia vedžioti už rankelės“, – rašo vienas talentingiausių praėjusio šimtmečio menotyrininkų Mikalojus Vorobjovas. Rašoma apie pirmųjų lietuviškų parodų lankytojus, kuriems Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, pasipiktinęs rengėjų prašymu parašyti kūrinių paaiškinimus, eksponavo darbus be jokių prierašų. (Mikalojus Vorobjovas, M.K. Čiurlionis. Lietuvių tapytojas ir muzikas, Vilnius, Aidai, 2012, p. 98). Na o dabar koks tas žiūrovas? Koks mūsų požiūris į raštelius parodose? Kokie mūsų gebėjimai priimti vizualinę ir tekstinę informaciją dabar, kai kasdien skalaujame savo smegenis neaprėpiamais srautais iš socialinių tinklų, paieškos sistemų, jau net nežinia į ką reaguodami, nuolat jausdami, kad greičiausiai ką nors (oi, daug ką) praleidome.