Autorius: Viktorija Mištautaitė
Viktorija Mištautaitė
Išpažintys jūrai, arba trys skirtingos teksto pirmosios pastraipos
Apie grupinę parodą „Paskutinis paplūdimys“ Palangos gintaro muziejuje
Esu paplūdimio žmogus. Sakraliai išpažįstantis sumuštinių, smėliuotų, sūrių lūpų čepsėjimą ir nuobodaus tįsojimo tikėjimą. Vasaromis vaikystėje, paauglystėje su šeimos moterimis nuo ryto atsakingai ruošdavomės laikui prie jūros: kremai, rankšluosčiai, knygos, žaisliniai kastuvėliai, kibirėliai, paplūdimio skėtis, knygos ir ne viena dėžutė užkandžių (pietums, pavakariams ir gal net vakarienei).
Viktorija Mištautaitė
Nešantys kūnai
Apie debiutinę Martyno Auž parodą „Klajonė“ Tauragės krašto muziejuje „Santaka“
Vieni kūnai išnyksta dar nė nepradėję jiems skirtos kelionės. Kiti – it tvirti dariniai-apvalkalai, nulieti bei iš žemės gelmių išdygę, deja, labiausiai su ja tą ryšį ir yra praradę. Dar kiti – giliai šaknis įleidę, bet štai paviršiuje paslankiai, aptakiai svirduliuojantys, žaidžiantys patį gyvenimą. Ir paskutiniai – suyrantys tam, kad pasaulio trapumą išvystų nauji daigai. Pastarieji labiausiai šiuo metu mintis ir sapnus yra apipynę. Čia aš – apie žmones, nešiojančius jiems dovanotus kūnus, jais pasakojančius-tapančius istorijas. Ir apie Martyno Auž debiutinės tapybos parodos „Klajonė“ vaizduotės plastiką, stipriai besipriešinančią kasdienybės tempo baciloms.
Viktorija Mištautaitė
Kuo minta vidinės šmėklės?
Apie jaunųjų menininkų grupinę tapybos parodą „Žarija“ Pamėnkalnio galerijoje
Beformis parodos kūnas susisuko į ratą. Baltoje klausykloje saugu nusirengti dienos triukšmą ir kažkuria prasme nusilenkti visoms čia esančioms ištapytoms formoms bei dėmėms. Iš kokių šaltinių ateina taip ilgai laukti žodžiai, kokiu sirenišku balsu prišaukiami vaizdiniai, kaip maitinamos bevaisės pauzės ir kokiu pavidalu pradeda egzistuoti kūriniai, gavę pirmąjį impulsą iš kūrėjo? Šeši jaunieji menininkai – Paulina Domašauskaitė, Kristijonas Gurčinas, Benas Matijošaitis, Jonas M. Meškauskas, Liucija Pačkauskaitė, Emilis B. Šeputis – kuria erdvę negimusių idėjų kapinynui.
Viktorija Mištautaitė
Išsirietęs it mėnulis. Jis
Apie Agatos Orlovskos tapybos kūrinį-objektą „Jūros veidrodis“
Agatos Orlovskos įsipareigojimas sau tapyti stipresnis už pačią tapybą. Alkis kurti plotmę tylai. Globą išsekintoms spalvoms. Atliktame kūrėjos geste „širdis-galva-ranka“ ištinka tikrumas. Iš tirštų pieniškų vonių išniręs jis virsta kūnu. Jusliškieji pavidalai persidengia: dalis manęs tampa rėmo aptraukta paklode, kurioje telpa blizgūs sapnai. Kitoje – drėgmės garams prasisklaidžius – iš dubens ataidi pasaulio skausmas: nuo kertamų miškų iki karo apkasų raudų. Pasaulis plyšta per pusę, o jis – išsirietęs it mėnulis.
Viktorija Mištautaitė
Bildukai
Apie aštuntąją „JCDecaux premiją 2023“ – pradedančiųjų menininkų parodą „Mainais į amžius“ Nacionalinėje dailės galerijoje
Reanimacijos patalpos sterilumas. Viename iš aparatų blyksintys dažniai vis dar užčiuopia gyvybės formą. Formą, kuri palaikoma įvairiais laidais, kameromis, mikroschemomis, veikiama html kodų, simuliacijų ir mitų. Formą, veikiamą nebūties žodyno. Fone dunksi įstatytos dirbtinės širdies dūžiai, pranašaujami pragiedruliai, bet mainais į ką?
Viktorija Mištautaitė
Žmogaus kūnas, gamtos kūnas. Įkapės
Pokalbis su menininke Egle Rakauskaite parodos „Polimerija. Miestui ir pasauliui“ LDS galerijoje proga
Parodą „Polimerija. Miestui ir pasauliui“ sudaro atnaujintas videoperformansas „Be kaltės kaltiems. Pinklės. Išvarymas iš rojaus“ (1997 m.) ir Eglės Rakauskaitės sukurta trylikos tautinių drabužių kolekcija – savotiška tekstilės paveldo mumifikacja.
Viktorija Mištautaitė
Kūrybingieji yra gentis
Apie Miesto sodų plenerą, vykusį rugpjūčio 5 d. Kaune, Šilainių kolektyviniuose soduose
Menininkai cirkuliuoja VIII Kauno forto gamtinėje aplinkoje. Pasiutusiai lyja. Žvilgsnio išklotinė apima visą virtinę neatpažintų, tiksliau būtų sakyti, nesusietinų vienoje horizontalioje visumoje dalykų. Automagistralės pakelių želdiniais apaugusios kalvos, vaistiniai, žoliniai, šakniavaisiai ir dar kitokie augalai, augantys pakeltose, medinėse sukaltose (dabar madingose) lysvėse ir tose tradicinėse vagose. Kolektyviniai sodai. Obelų, agurkų ir medetkų panoramoje kiūkso, kaip iš Imanto Selenio miesto dienoraščių-fotografijų ciklo, Šilainių mikrorajono išstypėliai daugiabučiai ir žemaūgės veislės gyvenamieji namai. Atrodo, kad atsiduriame rašytojo Charleso Dodgsono fantastinio romano „Alisa Stebuklų šalyje“ personažų vietose.
Viktorija Mištautaitė
Mėlynas tuštumos pilnumas, arba LifeIsbrutiful
Apie kūrybą – su Gyčiu Arošiumi
Gytis Arošius – jaunosios kartos tapytojas, menininkas. Galerijoje „Vartai“ (iki gegužės 26 d.) eksponuojama personalinė jo darbų paroda „Ateities praeitis“. Ji veikia autonomiškai, bet kartu ir kaip praeitą rudenį Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre vykusios parodos „Praeities ateitis“ tęsinys, kur menininkas sukuria tarsi laiko kapsulę ne tik savo tapybos darbais, bet ir pasitelkdamas parodos architektūrą. Kartu su kuratoriumi (slapyvardžiu Bliss) išskiria dvi erdves. Vienoje jų – plastikiniai augalai, tamsa bei plastiko maišais ir lipniąja juosta apsukti-paslėpti anksčiau nutapyti kūriniai. Šios patalpos, skirtos praeičiai, akcentu tampa, o ir rožinį foną suteikia prie sienos pakabinta didelė, rausva spalva šviečianti kičinė flamingo figūra.
Viktorija Mištautaitė
Šviesėjimas
Grupinė paroda „Ruja“ VDA parodų salėje „Titanikas“
Vidurvasarį prasideda naktų šviesėjimas. Simboliška: būsimų bakalaurų darbai noksta tamsoje. Baltas kubas virto juodu. O daugybė kvadratinių metrų – erdviniu kūnu, apimančiu ir priimančiu visus galimus scenarijus. Septyniolika kūrėjo širdį saugančių Vilniaus dailės akademijos studentų susibūrė į gentį. Galbūt ne ginti savosios teritorijos, o smagiai joje pažaisti. Adomas Rybakovas, Arnas Bardauskas, Benas Lipavičius, Benas Matijošaitis, Benediktas Marija Žukas, Dominyka Kolėsova, Emilis Šeputis, Jonas Meškauskas, Kristijonas Gurcinas, Liepa Gaidauskaitė, Liucija Pačkauskaitė, Mantas Platūkis, Neda Naujokaitė, Nojus Juška, Paulina Domašauskaitė, Saulė Šmidtaitė, Tomas Obymacha – savais raiškos būdais įtraukia, skamba ir pulsuoja grupinėje parodoje-iniciatyvoje „Ruja“.
Viktorija Mištautaitė
Ilgesys būti, arba išdžiuvusi būtis
Eglės Ulčickaitės tapybos paroda „Anekdota“ Pamėnkalnio galerijoje
Išdžiūvusios būties dykros: sustojęs laikas, kažkoks neatpažintas informacijos srautas, nuplautos spalvos ir it išsausėjusi oda šalti paveikslų paviršiai. Spalvų, gausaus dažų sluoksnio ir labiau akiai įprastų siužetų ilgesys ištinka tapytojos Eglės Ulčickaitės darbų parodoje „Anekdota“. Pamėnkalnio galerijos erdvė kovo mėnesiui tapo lyg saugia ola, pilna artefaktų: dėvimų baltinių fragmentas, papūgų formomis užpildytas tapetas, pusiau nugriuvęs pastatas, gėlėti ir religiniai ornamentai (o gal medalionai) bei kitos minties ištraukos. Šviesa iš užslėptų gelmių parodos idėjos (o ir kūriniuose) pradeda skverbtis radus autorės poetinį santykį su paroda.
