Ten, kur sugrįšiu

Vilniaus galerijų savaitgalio vėjams prašapus, puolu dalintis kelių parodų įspūdžiais. Pirmiausia – žinoma ir nežinoma klasikų kūryba, o tada tai, ko galbūt per ribotą žiūros laiką nepažinau, bet pajutau, ir turbūt norėčiau dar kartą aplankyti.

Valentino Antanavičiaus paroda „Pasaulis suvalkiečio akimis“ (kuratorės Ramutė Rachlevičiūtė ir Ieva Pleikienė), veikianti VDA parodų salių „Titanikas“ antrame aukšte, nuoširdžiai supurtė savo vitališkumu ir galinga kūrinių energija. Parodos ekspozicija atrodo išskirtinai sutartina, prisodrinta skambių spalvinių akcentų. Kūriniai itin gerai dera tarpusavyje, vienas kito neužgožia, nors eksponuojami gana arti vienas kito – priešingai, jų artumas leidžia kuo puikiausiai skleistis skirtingoms kompozicinėms detalėms, taip sustiprindamas nedalomo buvimo kartu fenomeną. Vis galvoju, kaip tai pasiekta...

Ekspozicija prisodrinta (monumentalūs paveikslai, asambliažai, akvarelės, grafika), tačiau labai organiška, gal kiek primenanti daiktų ir kūrinių gausą dailininko dirbtuvėje (esame kadaise su kolege Kristina Stančiene ten buvusios). Nepaisant tokio išorinio eksponatų pertekliaus, visgi akivaizdi vidinė parodos struktūra ir logika. Mano manymu, Antanavičiaus kūrybos principai gana nuoseklūs ir kryptingi – dailininką domina skirtingų formų, spalvų, paviršių plastinės traktuotės, kuriose įžvelgčiau XX a. modernizmo krypčių atgarsius, labai savitą ekspresionizmo, kubizmo-konstruktyvizmo ir siurrealizmo elementų dermę.

Didingos raudonos deformuotos figūros aitriuose citrininiuose fonuose atvilnija svilinančio karščio bangomis, žalios „akmeninės“ galvos saulėlydžio raudonyje ir žaisminga įsimylėjusio nuogaliaus figūra žydrynėje su ramunėlių puokšte vietoj galvos – tai vos keli įspūdingų paveikslų motyvai. O kur dar istorinių užuominų kupini asambliažai – sūnaus palaidūno nugara, dedikacija Salvadorui Dali... Ypač netikėti siužeto ir kompozicijos požiūriu pasirodė ankstyvojo kūrybos periodo darbai. Ir man visiškai nesinori kalbėti apie kančią, ironiją, sovietmečio gyvenimo kritiką, kurios apstu Valentino Antanavičiaus darbuose. Šįkart – labiau apie nenumaldomą kūrybos jėgą ir netekčių užgrūdintą jaunatvišką sielą.

Dar vienas titaniško darbo pavyzdys – Kęstučio Grigaliūno paroda „73 piešiniai, 73 objektai“ galerijoje „Kairė-dešinė“. Tobula Erikos Grigoravičienės anotacija – joje viskas aiškiai ir taikliai išdėstyta, sunku ką nors pridurti – skaitykit. Tik atkreipsiu dėmesį, kad piešiniai sukurti per pirmąją pandemiją, kai Grigaliūnas kasdien nupiešdavo tinklinę (kai kada sudėtingos konfigūracijos) karkasinę struktūrą, kurios atskirus segmentus spalvindavo paprasčiausiomis piešimo priemonėmis. Šalia komponuojami įmantriai išraityti skaičiai ir užrašai, skelbiantys datas ir pandemijos mirčių statistiką, man asocijuojasi su beviltiškais tekstais ir šriftais ant juostų kadaise populiariuose laidotuvių vainikuose. Vaikiškų kaladėlių statinius primenančios pieštos kompozicijos atkartojamos medžio objektų dėlionėse. Prie sienos eksponuojamus spalvotus „sunertinius“ norisi liesti – kyla keistas tragikomiškas noras žaisti praradimų akivaizdoje. Grigaliūnas man yra neginčijamas linijos meistras, o ši vienos linijos elegancija, dominuojanti eksponuojamuose piešiniuose, tiesiog užburia, kaip ir fantastinė „babelio“ bokštų urbanistika.

Klasikų kūrybai skirtą parodų seką užbaigsiu galerijos „Akademija“ antrame aukšte, kur eksponuojami Algimanto Švėgždos (1941–1996) piešiniai, akvarelės, pastelės iš VDA muziejaus rinkinio. Tai puiki galimybė dar kartą pasigėrėti itin kruopščiai pavaizduoto daikto magija. Tuščias laukas popieriaus lape sutelkia dėmesį ir koncentruoja žvilgsnį tarsi atverdamas piešiamo objekto aurą. Išpiešta kiekviena smulkmena, skausmingai pažįstama detalė ima žadinti vaizduotę: negyva tampa gyva ir prisikelia naujam gyvenimui, o užkoduota meditacija ima viršų – prie Švėgždos darbų sustingstu ir imu akmenėti.

Savotišką katarsį išgyvenau ir žvelgdama į Agnės Jokšės videoinstaliaciją „– Ko an paklausė? – Apie žodyną kitiems rytojams“ erdvėje „Editorial“. Pamenu jos skaitomą laišką tuščioje ŠMC salėje („Miela drauge“, 2019), šeimos istoriją ir kelionę į Kuršėnus vyniotinio („Besąlygiška meilė“, 2021). Kausto lėta eiga besikeičiantys kadrai, žvilgsnių ir judesių kalba, kai mechaniškai tariamas tekstas pakimba ore ir nieko nepasako. Glostyti neprisiliečiant, jausti per ekraną – keista ir jautru, gal net kiek trikdo. Nenoriu nieko daugiau apie tai žinoti, skaityti protingų įžvalgų, tiesiog turiu būti toje įtraukiančioje erdvėje, kristi, užsimerkti... sunku iškart susivokti, gal čia grįšiu.

Noras dar kartą sugrįžti taip pat kyla ir aplankius parodą „Nejauka“ VRM Vilniaus kultūros, pramogų ir sporto rūmuose. Per Vilniaus galerijų savaitgalio ekskursiją turėjau nuostabią progą pasivaikščioti po pastato erdves ir ekspoziciją kartu su parodos kuratoriais Monika Kornilova, Artūru Mitinu ir Dariumi Jaruševičiumi. Susidarė įspūdis, kad „Nejauka“ – labai gerai organizuotas renginys (pažiūrėsim, kaip viskas veiks iki rugsėjo pabaigos), pradedant sumanymu ir baigiant kūrinių katalogu.

Visų pirma, intriguoja rūmų erdvė – buvau čia turbūt prieš tris dešimtmečius, gal dar seniau. Pamenu, kad čia buvo organizuojami koncertai, vykdavo VRM darbuotojams skirti renginiai, vaikų šokių būreliai. Po to viskas apmirė, kažkas kažką žadėjo, neva bus skirta visų mūsų reikmėms. Iš tikrųjų aktualu, koks šio pastato tolesnis likimas. Kaip Vilniaus sporto rūmų?

„Nejauka“ man pirmiausia apie erdvę. Juolab tai vėlyvojo modernizmo architektūros pavyzdys, 1982 m. duris atvėręs pastatas, kurį suprojektavo garsus lietuvių architektas Algimantas Mačiulis. Iki šiol išlikę sovietmetį menantys interjerai (vienoje salių buvo filmuojama 2019 m. pasirodžiusio serialo „Černobylis“ scena), juos puošia Kazimiero Simanonio sietynas (1982), Algimanto Mizgirio metalo kompozicija (1984), Kornelijaus Stoškos freska (1987). Besidomintys architektūra su pastato erdvėmis detaliau galėjo susipažinti per pastaraisiais metais rengtas „Open House“ ekskursijas.

Parodos idėją pasitelkiant nejaukos sampratą su visomis psichoanalitinėmis potekstėmis šįkart paliksiu kuratorių dispozicijoje. Man rūpi kūrinių instaliavimas konkrečiose interjero vietose ir vizualus emocinis santykis. Galiu drąsiai paliudyti, jog kuratorių trio puikiai pasidarbavo tiek pakviesdami jiems svarbius menininkus, tiek apgalvodami konkrečių kūrinių eksponavimo vietas, tiek nusakydami esminius kūrinių bruožus (rekomenduoju parodos katalogą).

Interjero ir kūrinių koreliavimo atžvilgiu išskirčiau tris „Nejauka“ kūrinių grupes. Buvusius bei esamus vidaus erdvių skaidrumo ir atvirumo momentus, mano manymu, labiausiai atliepia Lauros Gozlan, Artūro Mitino, Deniso Kolomyckio, Julijos Pociūtės, Vytenio Buroko darbai; paslapties ir uždarumo – Jan Damerell, Monikos Kornilovos, Adomo Danusevičiaus, Auksės Miliukaitės, Tauro Kensmino kūriniai; didybės ir reprezentacijos – SetP Stanikas, „Polyrabbit Duplicate“, Aurelijos Bulaukaitės, Ievos Tarejevos, Almos Heikkilos meniniai objektai ir instaliacijos.

Manau, „Nejauka“ galėtų sudominti daugelį – ir parodoje dalyvaujančių menininkų kūrybos gerbėjus, ir netikėtumų bei staigmenų ieškotojus (kai kurių kūrinių teks paieškoti pasiėmus ekspozicijos planą), ir istorinio paveldo puoselėtojus.

Instituciniu požiūriu svarbus dar vienas rugsėjo mėnesį prasidėjęs įvykis. Tai buvusioje Šv. Jono gatvės galerijoje pradedanti veikti nauja LDS meno erdvė „Medūza“. Jos direktoriaus ir kuratoriaus Audriaus Pociaus iniciatyva čia atidaryta Augusto Serapino paroda „Prieangis“. Tai pirmoji šio menininko personalinė paroda Lietuvoje, tačiau pavienius jo projektus pastaraisiais metais galima buvo matyti grupinėse Šiuolaikinio meno centro parodose (2018, 2020), Kauno bienalėje (2021). Daugelis turbūt prisimena Serapino darbus 58-ojoje Venecijos bienalėje („Vykintas, Kirilas ir Semionovas“, 2018; „Prižiūrėtojo kėdės“, 2019).

Instaliacija „Prieangis“ – tai dialogui skirta erdvė, t.y. specialiai sukonstruota pirtis (jos pamatams panaudoti akmenys iš galerijos vidinės sienos, o baldams – plokštės, dengusios radiatorius). Tokioje pirtyje „kaitinasi“ ne žmonės, o kūriniai, kuriais „dalinasi“ skirtingoms institucijoms – Lietuvos dailininkų sąjungai ir Tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungai – atstovaujantys menininkai: Eglė Ganda Bogdanienė, Danutė Gambickaitė, Linas Liandzbergis, Laisvydė Šalčiūtė, Aistė Marija Stankevičiūtė, Laima Kreivytė, Gailė Griciūtė, Eglė Ridikaitė, Paulius Petraitis, Jurga Barilaitė... Instaliacijos sudėtis rodymo laikotarpiu dar ir keisis.

Pasak Pociaus, ši paroda – tai „mėginimas pažvelgti į Lietuvos meno lauką kaip į paradoksalią bendruomenę, sudarytą iš skirtingų asmenybių ir jų visų sąlygotą; bendruomenę, ypatingai glaudžiai susaistytą tarpusavio priklausomybės ryšiais ir sykiu neturinčią vieno bendro vardiklio“.

„Tikimės naujų produktyvių dialogų“, – sako ponia iš auditorijos.

Parodų apžvalgų ciklą finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė