Tarp disciplinų
Lijana Šatavičiūtė
Koks puikus gali būti molis
Paroda „Lutum magnum“ Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje
Lietuvos keramika pastaruoju metu nestokoja dėmesio. Kauno meno mokyklos Keramikos katedros 90-mečiui skirtas parodų maratonas, prasidėjęs 2021 m. ir aktualizavęs tradicijos ir novatoriškumo aspektus, tęsiasi. Nuo liepos 8 d. Marko Rothko meno centre Daugpilyje (Latvija) veikia mūsų keramikos paroda „Sakmių kambariai. XXI a. Lietuvos keramika“ (kuratorės Rita Mikučionytė, Agnė Šemberaitė), kaskart iš įvairių pasaulio kampelių pasiekia žinios apie lietuvių keramikų pelnytus tarptautinius laurus.
Natalija Arlauskaitė
„Viskas didinga“: žiūrėti ir matyti
Paroda „Dalia Grinkevičiūtė (1927–1987). Kambariai / Įveikti atstumai“ Maironio lietuvių literatūros muziejuje
Dalios Grinkevičiūtės „Atsiminimai“, rašyti tada, kai tremties pasakojimų modelis iš esmės dar neegzistavo, yra atidaus žvilgsnio dokumentas. Žvilgsnio, kurį kreipia nuosavas pastabumas ir jautrumas ir mažai veikia kultūriškai išmokti būdai reguliuoti jo stambumą, trukmę, objektus. Šis žvilgsnis nuolat keičia mastelį: tai itin priartėja prie aprašomų daiktų, paviršių, kūnų ir pačių nemaloniausių substancijų, tai atsitraukia nuo jų taip, kad žmogus dingsta, o lieka tik didingas Arkties ledynų peizažas. Arkties didingumą, romantizmo žodyno, būdingo pasakojimams apie šalčio ir ledynų užkariavimą, nuotrupą, visuomet lydi žmogaus menkumas – ne todėl, kad jis menkas apskritai, veikiau priešingai, o todėl, kad priverstinai tapęs „ne šio pasaulio padaru“:
Linartas Tuomas
Prekybcentrio erdvėlaikis
Nostalgija, utopija, ekonomija
Parduotuvės, dekoracijos, eskalatoriai. Popmuzika, apšvietimas, klegesys. Komercija ir kičas. Šlamštas ir blizgučiai. Prekybos centras dažniausiai nėra patraukli erdvė apsilankymui, bet puikus objektas apmąstymui. Visuomeninės nuotaikos, laiko dvasia, vyraujantys geismai – visa tai randa savo vietą tarp dirbtinių palmių, sodrių kvapų ir estetinio sterilumo. Prekybcentrį dera suvokti ne tik kaip erdvę, bet ir kaip laiką: tik taip jame įmanoma įžvelgti įdomius reiškinius, susijusius su nostalgija, utopija, eskapizmu, nevietomis, dekolorizacija, optimizacija, šlamšto architektūra, istorine kaita, ekonominiais procesais ir mirusiomis zonomis.
Vilniaus miesto muziejus
Istorikas Povilas Andrius Stepavičius: laikui bėgant visi miestai neišvengiamai „suvalgo“ aplink esančius kaimus
Pokalbis su parodos „Kas į Viršulus?“ kuratoriumi
Kodėl Viršuliškės tokios žalios? Ką bendro turi Vilnius ir Kyjivas? Nuo kokio projekto prieš keliasdešimt metų Viršuliškes išgelbėjo rajono bendruomenė? Įpusėjus Vilniaus muziejaus parodai „Kas į Viršulus?“ savo mintimis apie miestų plėtrą, rajonų bendruomenes ir istoriko darbą tiriant savo aplinką dalinasi parodos kuratorius, turbūt geriausiai Viršuliškių istoriją išmanantis žmogus visoje Lietuvoje, o gal ir visame pasaulyje, istorikas Povilas Andrius Stepavičius.
Viktorija Mištautaitė
Įsivaizduokite
Įvietinta paroda „Lilith“ buvusiame „Lelijos“ siuvimo fabrike
„Įsivaizduokite, kad jis stovi po kaštonu ir pasakoja apie sėklas, koks jausmas būti šaknimi ir kaip svarbu plaukti pasroviui“, – nurašau sakinį, rastą išnašoje atmintinės, skirtos pastatų ir instaliacijos lankytojui. Sakinys iš pažiūros atrodo niekaip nesusijęs su menininkės Biancos Bondi, gyvenančios ir kuriančios Paryžiuje, kartu su „Rupert“ pristatyta įvietinto meno paroda buvusioje siuvykloje „Lelija“ (angl. Lilith). 8–10 kvadratinių metrų plote (jį nustatau iš akies erdvės pojūčiui sukurti) fabriko buvusiame medicinos kabinete sukurta instaliacija atidengia papildomą (dažų) sluoksnį. Ne tokį, kaip atvertume Romoje, bet autentišką mūsų kultūrai.
Agnė Narušytė
Nenorime į praeitį
Trijų Baltijos šalių, Ukrainos, Lenkijos, Suomijos ir Nyderlandų menininkų paroda Nacionalinėje dailės galerijoje
Paroda „Sudėtingos praeitys. Susiję pasauliai“ pirmiausia buvo atidaryta Latvijos nacionaliniame dailės muziejuje 2020 m. lapkritį. Tada pasaulis ruošėsi nykiai karantininei žiemai. Menininkų buvo mažiau – 9, o kuratorės tik dvi – Ieva Astahovska ir Margaret Tali. Dabar Nacionalinėje dailės galerijoje veikiančioje parodoje menininkų daugiau – 14, ir prisidėjo kuratorė Eglė Mikalajūnė. Kodėl pasakoju mažai kam įdomią priešistorę? Nes ji – į temą. Ne tik dėl parodos pavadinime įrašytų praeičių. Bet ir dėl to, kad dabar, 2022-aisiais, ji atrodo ir kaip atsakas į Rusijos karą Ukrainoje, ir kaip pernykštės Baltijos trienalės „Nesibaigiančios kovos“ Šiuolaikinio meno centre (kuratoriai Valentinas Klimašauskas ir João Laia) tęsinys. Parodos priešistorė paneigia abu įspūdžius. Ir kartu užaštrina jos aktualumą: apie praeities peršamas kovas buvo galvojama dar prieš prasidedant dabartiniam karui, ir galvojama keliose vietose vienu metu.
Viktorija Mištautaitė
Prašau, neužmirškime
Ukrainiečių tapybos magistrantų Darios Antyp ir Antono Pedoso paroda galerijoje „Vartai“
Jau trečią savaitę su studijų kolegėmis lankome Vilniaus dailės akademijos magistrantų baigiamuosius darbus-parodas. Birželio 17 d. galerijoje „Vartai“ tapybos magistro laipsnį gynėsi bei meno projektus pristatė ukrainiečiai Daria Antyp ir Antonas Pedos. Abejingų, kaip galima suprasti, nebuvo. O aš, baimindamasi, kad mano gerklėje esantis gumulas nepradėtų rėkti erdvėje, nesąmoningai pasirinkau viską užsirašyti.
Aleksandra Fominaitė
Prašmatnus, žavus ir ilgalaikis*
9-ojo dešimtmečio Rytų Vokietijos fotografijos menas
„Nematau didelio skirtumo nuo mūsų“, – tarstelėjo kartu pakviesta draugė, pradėjus apžiūrinėti parodą Nacionalinėje dailės galerijoje „Neramūs kūnai“. Vis dėlto skirtumus netrukau pastebėti priėjusi Manfredo Paulo nuotraukų ciklą, kur jis fiksuoja gimdančią žmoną. Žinia, Lietuvos vyrams sovietmečiu buvo uždrausta dalyvauti gimdant. Skerdyklos procesus ar mirusiuosius morge taip pat vargu ar kas galėjo fotografuoti.
Aistė Kisarauskaitė
Romo Kalantos protesto teritorija
Paroda „1972. Pramušti sieną“ Kauno centriniame pašte
Tais 1972-aisiais greičiausiai buvo toks pat vaiskus pavasaris, kaip dabar, kai jaunas žmogus Romas Kalanta, užrašų knygelėje palikęs įrašą „Dėl mano mirties kalta tik santvarka“, baigė savo gyvenimą, apsipildamas benzinu ir virsdamas fakelu. Šio įvykio datai pažymėti Kauno centriniame pašte gegužės 14 d. atidaryta paroda „1972. Pramušti sieną“, sumanymą kuravo menotyrininkė Rasa Žukienė.
Marija Martinaitytė
Nusivilkti kūną
Žygimanto Kudirkos instaliacija „Totalus svetimumas“
Kur besisuksi, ten nepasitenkinimas. Savimi, išvaizda, kūnu. O kas nutiktų, jei kūno neliktų? Būtent to paklausia menininkas Žygimantas Kudirka savo instaliacija „Totalus svetimumas“ (angl. Total Alienation), kur bendram naudojimui licencijuojamos standartinės nuotraukos (angl. Stock images) bei įvairūs vaizdo įrašai aproprijuojami ir, papildyti garso įrašais, susijungia į mokumentiką, anonsuojančią spekuliatyvią ateitį, kuri galbūt mūsų laukia.
