Sujungiantis skirtingas medijas

Šios vasaros viduryje „XXI a. neskubėjimo cikle Upė“ susitikome pasikalbėti su menininku, aktyvistu Denisu Kolomyckiu, su kuriuo aptarėme ne vieną šių dienų meno pasauliui itin svarbią temą ir tai, kas kirba kiekvienam iš mūsų. Denisas Kolomyckis – performansų kūrėjas, aktorius, režisierius, choreografas bei šokėjas, šiuo metu studijuoja Vilniaus dailės akademijoje ir yra skulptūros magistratūros studentas. Menininkas dirbo ir kūrė užsienyje, bendradarbiavo su Jonu Meku ir Šarūnu Bartu, o 2021 m. pelnė geriausio „ArtVilnius ’21“ jaunojo menininko apdovanojimą už savo kūrinį „Transmediacijos“. Šiuo metu dirba su operos „Planeta Deluxe“ kūrėjais ir yra būsimo spektaklio, vieno iš „Operos genomo“ laimėtojų, choreografas.

Nors turbūt joks tekstas ar pokalbis nebūtų įmanomas be tam tikro menininko, kūrėjo ar žmogaus, su kuriuo bendraujama, apibūdinimo, vis dėlto atsiranda ir tam tikras etikečių lipdymas bei kalbančiojo, jo asmenybės įrėminimas. Mano pirmasis klausimas Denisui ir buvo būtent apie tai: koks jo paties požiūris į etikečių ir visuomenės stigmų ryšį. Sulaukiau paprasto ir nuoširdaus atsakymo, kuris suponavo, jog su etiketėmis nėra nieko blogo. Kolomyckis pabrėžė, jog viskas priklauso nuo požiūrio taško, ar etiketė taps tam tikru štampu, ar ne, kokia ji bus kalbančiojo atžvilgiu. Etiketės yra neišvengiamas dalykas šių dienų visuomenėje, vien norėdami kažką pristatyti ar apibūdinti turime lipdyti žmogui etiketę.

Denisui Kolomyckiui jau ne kartą teko kalbėti ir apie Joną Meką, bet šio jo gyvenimo aspekto negalėjome nepaliesti, nes be šio kūrėjo sunku įsivaizduoti Lietuvos kultūrinį pasaulį apskritai. Jaunam menininkui teko dirbti su Jonu Meku, simboliška, jog pirmąją parodą jam irgi teko ruošti būtent Jono Meko vizualiųjų menų centre dar 2012 metais. Tuo metu tarpdisciplininio meno projekte „PRO“ Denisas pristatė tris savo performansus „Transgresinis šokis“, „Muilo opera“ ir „This is a political dance“. Per mūsų pokalbį menininkas pabrėžė, kad Mekas jo atmintyje išliko kaip labai šviesus žmogus, su kuriuo dirbti buvo ir garbė, ir džiaugsmas. Jis prisimena šį menininką kaip kūrėją, kuris bet kuriuo momentu gali išsitraukti kamerą ir pradėti filmuoti, įrašinėti jį supančias akimirkas. Su Jonu Meku jie susitiko, kai šis apsilankė Deniso Kolomyckio kurtame performanse ir jį nufilmavo, o vėliau apie patį projektą atsiliepė itin pozityviai ir atrodė labai juo susidomėjęs. Mano pašnekovas ne kartą pabrėžė, jog jautė didelį Meko palaikymą ir prisimena jį kaip žmogų, kuris dažnai išreikšdavo palaikymą jauniems, karjerą pradedantiems menininkams. Kiek vėliau šie du autoriai pradėjo bendradarbiauti, Denisui ne kartą teko vykti į Niujorką, dažnai tekdavo ir kartu padirbėti. Tokio žmogaus kaip Mekas jam sutikti anksčiau neteko, jis buvo unikalus tiesiog būdamas savimi.

Denisą Kolomyckį kaip menininką sunku apibrėžti, nes šiam žmogui teko dirbti su skirtingomis medijomis ir meno sritimis, save jis išmėgino praktiškai visur. Šoko, kūrė skirtingus vaidmenis tiek kine, tiek teatre, ne kartą pristatė ir iki šiol kuria choreografiją skirtingiems projektams, o šiuo metu studijuoja skulptūros magistratūroje VDA. Išties pasidaro įdomu, kaip skirtingos meno šakos, su kuriomis jam teko dirbti anksčiau, persipina jo kūryboje. Kolomyckis sako, kad būtent jo atveju skirtingos meno šakos, su kuriomis dirbo ir dirba iki šiol, papildo viena kitą, duoda įkvėpimo viena kitai. Pavyzdžiui, skulptūra nebėra tai, ką vis dar esame linkę įsivaizduoti. Atsiranda vis įvairesnių būdų ją realizuoti, pasitelkiant šiuolaikines technologijas. Tai toli gražu nebėra statiška forma iš akmens, marmuro ar molio, atsiranda naujų skulptūros realizavimo būdų, pasitelkiant skirtingas medijas. Choreografiją įkvepia skulptūra, kaip ir skulptūra gali įkvėpti choreografiją. Tokius pačius pokyčius galima pastebėti ir su kitomis meno šakomis. Iš tiesų, viskas meno pasaulyje yra susipynę ir persipynę, todėl šiais laikais pasidaro net sunku įsivaizduoti vieną meno šaką be kitos ir atskirtis tarp jų yra sumažėjusi iki minimalios.

Vis dėlto dabartinėje situacijoje turbūt neįmanoma įsivaizduoti jokio pokalbio nepaliečiant šių dienų aktualijų. Pasaulis itin sunerimęs, mūsų realybė prisipildžiusi jautrių ir skaudžių temų, o dabartinė situacija kelia daug rūpesčių ir skausmo. Klimato krizė, Black lives matter, #MeToo judėjimas, suvaržytos moterų teisės JAV bei Lenkijoje, vis dar nesuteikiamos lygiavertės sąlygos LGBTQ+ bendruomenės nariams, daug neapykantos kalbos socialinėse medijose, Ukrainos teritorijų okupacija ir karas su Rusija. Kyla klausimas, ar menas yra pajėgus keisti susiklosčiusią realybę. Ši diskusija sena ir gali nuskambėti kaip itin banali, tačiau šiuo metu išlieka aktuali, todėl nepraleidau progos šiuo klausimu padiskutuoti ir su Denisu. Jo atsakymas buvo gana paprastas: menas nėra pajėgus keisti realybę, nes iš esmės pats menas nieko nenusprendžia. Negalime tikėtis meno poveikio, kai nėra klausytojo, stebėtojo ar žiūrovo. Menininkas nėra pajėgus pakeisti pasaulį, tačiau pats jo kuriamas turinys, meno kūriniai gali priversti susimąstyti, būdai, pasirinkti juos parodyti, gali padėti priimti sprendimus, kas ir inicijuoja tam tikrą pokytį. Menas skatina kritinį mąstymą, vienintelį, kurį pasitelkę galime tikėtis kokio nors pokyčio susiklosčiusioje situacijoje.

Čia aptariu tik keletą aspektų, kuriuos teko paliesti pokalbyje, tačiau Denisas Kolomyckis yra mūsų kultūros dalis, besidalijanti meno ir politiškumo sąsajų svarba. Iki šiol gyva diskusija apie formų pokyčius šiuolaikinio meno lauke, kuriame jis dalyvauja ir puikiai savo kūriniais perteikia šiuolaikinio meno tendenciją pereiti iš vienos medijos į kitą ir grįžti nuo vienos prie kitos atgal, buvo neatsiejama ir nuo mūsų pokalbio. Šis kūrėjas sujungia skirtingas medijas, kaip ir skirtingas aktualijas, o tai šiuolaikiniame kontekste turbūt svarbiausia.