7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

„Vilnius amžinai“

Miesto gidų ir atvaizdų dialogas meno pažinimo centre „Tartle“

Giedrė Jankevičiūtė
Nr. 25 (1432), 2022-06-24
Tarp disciplinų Dailė
Parodos „Vilnius amžinai“ fragmentas. A. Stepankevičiaus nuotr.
Parodos „Vilnius amžinai“ fragmentas. A. Stepankevičiaus nuotr.

Meno pažinimo centras „Tartle“ pagrįstai didžiuojasi viena gražiausių Vilniaus panoramų su vaizdu į Bernardinų sodą, senamiesčio stogus ir Gedimino kalną. Sunku įsivaizduoti geresnę vietą parodai apie Vilniaus vaizdinį ir jo kaitą laike. Tokia paroda, be to, dar nušviečianti iki šiol nuosekliai netyrinėtą Vilniaus turizmo istoriją, čia kaip tik ir buvo atidaryta gegužės 25 dieną. Ji siejama su artėjančiu Vilniaus 700-mečiu, tad veiks iki kitų metų vidurio. Parodos pavadinimo dalis ir kartu jos motto „Vilnius amžinai“ – žodžiai iš Julijaus Kłoso, Vilniaus mylėtojo ir žinovo, vieno geriausių mūsų miesto gidų autoriaus, frazės: „Pažinti Vilnių reiškia pamilti jį amžinai.“ Ši frazė išreiškia visų parodos rengėjų, o pirmiausia savo gimtojo miesto atvaizdo ir jo kontekstų tyrimams kelis dešimtmečius skyrusios parodos kuratorės Laimos Laučkaitės meilę ir žavėjimąsi nedylančiu Vilniaus grožiu bei atsparumu visoms jį ištikusioms negandoms.

Parodos pasakojimą kuria dailės kūrinių, tiksliau, grafikos atspaudų, piešinių, tapybos darbų ir vadovų po miestą dialogas, apimantis įtampos ir dramatizmo kupiną Vilniaus modernėjimo šimtmetį tarp XIX a. 5-ojo ir XX a. 6-ojo dešimtmečių. Tai sukilimų, represijų, karų, okupacijų, griovimų ir perstatymų laikas, paženklintas ginkluotos ir neginkluotos kovos dėl miesto, bandymų įsitvirtinti jame, naikinant svetimus ir iškeliant savus simbolius, keičiant toponimus, perstumdant viešojo gyvenimo centrus, eliminuojant ištisas gyventojų grupes, į nužudytųjų ir išvarytųjų vietą atsikviečiant ar atsigabenant atvykėlius. Nors parodos pasakojimas apsiriboja lakonišku dviejų artefaktų grupių pristatymu, pajusti kontekstui ir jį įsivaizduoti to visiškai pakanka: daug pasako jau vien kalba (lenkų, rusų, lietuvių, jidiš), kuria parašytas gidas, ir jo išleidimo metai. Apžiūrinėjant parodą kiek netikėta ir labai įdomu atrasti, kad, nepaisant visų sukrėtimų ir pasikeitimų, miesto vaizdinys išliko stebėtinai stabilus: bet kurios epochos vaikščiotojų vedliai – tiek gidų autoriai, tiek dailininkai – pirmiausiai kreipė žvilgsnius į Gedimino pilį, kreivas senamiesčio gatveles, Aušros vartus, gausias Vilniaus bažnyčias, žavėjosi nuo kalvų atsiveriančiomis miesto panoramomis. Išoriškai Vilnių (turiu omenyje jo istorinį branduolį) bene labiausiai buvo pakeitę posukiliminio laikotarpio pertvarkymai, ilgojo XIX a. pabaigoje pavertę jį tikru Rusijos imperijos pakraščio miestu, o buitiškiausias Vilnius – Pirmojo pasaulinio karo vokiečių dailininkų piešiniuose ir grafikos lakštuose.

Laučkaitė yra nuodugniai susipažinusi su „Tartle“ Vilniaus vaizdų kolekcija: parodos „Topophilia. Vilnius“, vykusios 2017 m. rudenį Nacionalinėje galerijoje, pagrindu ji išleido du Vilniaus vaizdų iš „Tartle“ rinkinio albumus, kuriuose susistemino ir pristatė atskirus dailininkų sukurtus miestovaizdžius ir jų rinkinius, t.y. grafikos atspaudų ciklus. Taigi šįkart dailės istorikei rūpėjo, kaip iš naujo sudominti žiūrovus ir jau paviešintas vertybes pristatyti taip, kad matyti kūriniai atsivertų anksčiau nepastebėtais, netikėtais aspektais. Sprendimas sujungti Vilniaus tekstus su Vilniaus vaizdais ir tokiu būdu priminti, kad „Tartle“ kolekcijoje esama ne tik dailės kūrinių, bet ir spaudinių rinkinio, įdomus, prasmingas, žadina smalsumą, atveria naujas miesto pažinimo kryptis.

Vilniaus vaizdų ir miesto gidų istorijos kiekviena atskirai neblogai ištyrinėtos. Tačiau vaizdų tyrimai žinomi gan plačiai, o tekstų analizės – labiau akademinio lauko savastis, nors ši tema pastaruoju metu traukia vis daugiau autorių. Rašyta apie rusiškus miesto gidus (Pavel Lavrinec), apie lenkiškus, vokiškus ir žydiškus vadovus po miestą (Laimonas Briedis, Giedrė Jankevičiūtė, Cecile E. Kuznitz, Laima Laučkaitė, Lara Lempertienė, Nijolė Lukšionytė ir kt.), o lietuviškas Mikalojaus Vorobjovo architektūrinis vadovas „Vilniaus menas“ (1940) ir jo kontekstai prieš penketą metų net sulaukė atskiros išsamios studijos. Vis dėlto Laučkaitės parengta gidų istorija absoliučiai daugumai parodos lankytojų taps atradimu, juolab kad knygos šiuokart ne tik aprašomos, bet ir parodomos, leidžiant pamatyti jų materialųjį kūną – formatą, popieriaus spalvą, storį, kokybę, viršelį ir vidaus dizainą. Taip paroda pasiūlo susimąstyti, kiek daug informacijos apie laiką, visuomenę, politika, ekonomiką ir, be abejo, kultūrą suteikia vien knygos išvaizda, ką jau ir kalbėti apie teksto siunčiamą žinią.

Vilniaus vaizdinio miesto giduose ir menininkų sukurtuose peizažuose paralelės – turtingas aruodas naujoms įžvalgoms apie mūsų miesto istoriją ir jos refleksiją, apie priežastis ir aplinkybes, kurios lėmė vienokį ar kitokį Vilniaus paveikslą, apie priemones šiam vaizdiniui sukurti, pagaliau – apie tikrovę, kuri koregavo tekstų ir dailės kūrinių peršamą paveikslą. Paroda nedidelė, bet prisodrinta informacijos. Ją suprasti padeda atidi ir kruopšti eksponatų atranka, taupūs, bet tikslūs ir gana išsamūs kuratorės komentarai ir, žinoma, eksponatų pateikimas. Sukurti patrauklų, aiškų, įtraukiantį pasakojimą Laučkaitei padėjo architektų duetas Jurgis Dagelis ir Justinas Dūdėnas, su kuriais ji jau dirbo rengdama topofilijos parodą NDG. Dagelis ir Dūdėnas išradingai atskyrė tris informacinius sluoksnius: knygas, sudėtas į pasieniais išrikiuotas vitrinas, grafikos kūrinius, kuriuos suguldė ant stalų po stiklais, ir vaizdinio autorius, kurių pavardes didelėmis raidėmis kaitaliodami šriftus surašė ant sienų, tokiu būdu aiškiai išskyrę dvi dialogo dalyvių grupes – rašytojus ir dailininkus. Laikantis „Tartle“ deklaruojamo tvarumo principo, instaliacijai pritaikytos kitoms parodoms jau naudotos medžiagos – stiklo lakštai ir medienos plokštės.

Parodoje eksponuojami 26 gidai, per 100 dailės kūrinių ir videovaizdas su planais, iliustruojančiais miesto fizinių ribų augimą ir toponimikos kaitą. Toks derinys puikiai reprezentuoja Vilniaus mentalinio ir vizualinio paveikslo genezę per pasirinktą šimtmečio laikotarpį. Kita vertus, jis atspindi „Tartle“ kolekcijos išteklius, plačiai aprėpiančius vilnistiką. Vos keli artefaktai skolinti iš kitų rinkinių. Iš Vilniaus klubo bibliotekos atkeliavo itin retas lenkų cenzūros konfiskuoto Adomo Juškevičiaus ir Juozo Maceikos vadovo „Vilnius ir jo apylinkės“ 1937-ųjų leidimo egzempliorius, o žydiškųjų eksponatų trūkumą „Tartle“ rinkinyje kompensavo Nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje saugomas Zalmeno Šyko vadovas „Tūkstantis Vilniaus metų“ (1939) ir iš Žydų mokslo instituto YIVO Niujorke atgabenti Lionelio Reisso Vilniaus vaizdai. Reisso kūriniai Lietuvoje rodomi pirmą kartą, o ir Šyko vadovas bus matytas nebent tiems Vilniaus istorijos gerbėjams, kurie lankydamiesi Varšuvoje įdėmiai apžiūrėjo Lenkijos žydų muziejaus POLIN ekspoziciją ir nepraleido kelionėms į žydiškus Lenkijos miestus dedikuoto skyriaus.

Parodos pradžioje, kaip ir priklauso chronologiškai nuosekliam pasakojimui, pristatomi keliavimo po Lenkiją, Rusiją ir Lietuvą aušrą liudijantys Adomo Honorijaus Kirkoro „pasivaikščiojimai“ po Vilnių ir jo apylinkes, išėję 1856 m. lenkiškai. Tai pirmasis vadovas po Vilnių, pasirodęs, kai gyvenimo būdo pokyčiai ir transporto progresas pavertė keliones dažno aukštesniojo sluoksnio atstovo laisvalaikio forma, kuri po Pirmojo pasaulinio karo virto taip pat ir vidurinio sluoksnio kasdienybės dalimi, taip paskatindama kelionių vadovų leidybą ir jų įvairovę. Antrąjį vadovą („Vadovas: Vilnius ir geležinkelis iš Vilniaus į Peterburgą, Rygą ir iki sienos Kauno ir Varšuvos kryptimi“) tas pats autorius išleido 1862 m., kai Vilnių pasiekęs Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelis įtraukė jį į naująja transporto priemone besinaudojančių keliautojų maršrutus. Apibūdindama Kirkoro gidus Laučkaitė lygina juos su pasauline kelionių knygų klasika – vokiečio Karlo Baedekerio vadovais, kurių populiarumas lėmė šio žanro knygų bendrinį pavadinimą – bedekeris, – ir atkreipia dėmesį, kad Lietuva šiuo požiūriu neatsiliko nuo Europos: Kirkoro ir pirmieji Karlo Baedekerio vadovai buvo beveik vienalaikiai. Ši pastaba smalsesnį parodos žiūrovą galėtų paskatinti pasidomėti, kaip Vilnius buvo pristatomas bedekeriuose arba britiškame jų analoge Bradshaw, ką Rusijos imperijos Šiaurės Vakarų krašto mieste siūlė savo skaitytojams apžiūrėti šių knygų autoriai, kur rekomendavo apsistoti, ką ir kur valgyti, kiek laiko skirti įžymybių apžiūrai, kokia tvarka jas lankyti.

Chronologinė dėlionė padėjo parodos autorei išryškinti ir specifinio kelionių vadovų žanro evoliuciją (regimus pokyčius perteikia leidinių dizainas ir iliustracijos – iš pradžių piešiniai, o pradedant nuo Władysławo Zahorskio gido – fotografijos; beje, viršeliui nuotrauka pritaikyta tik 1935-aisiais, 5-ajam Zahorskio gido leidimui), ir skirtingus miesto kolonizavimo etapus. Rusiškas ir sovietinis pasakojimai itin selektyvūs ir agresyvūs, vokiškasis išskirtinai intelektualus, praturtintas asmeninėmis įžvalgomis ir kultūrinėmis digresijomis, o lenkiškojo įvairovei atskleisti šiek tiek pritrūko išsamesnio komentaro apie didžiosios Lenkijos turistams skirtą Jerzy Remerio ir kitakalbiams keliautojams taikytą grafo Rajnoldo Przezdzieckio vadovus (pastarojo parodoje apskritai atsisakyta).

Krokuvos ir Paryžiaus dailės istorijos bei paveldosaugos mokyklų suformuotas Remeris kurį laiką gyveno Vilniuje: 1922–1928 m. jis ėjo Vilniaus vaivadijos vyriausiojo paminklų konservatoriaus pareigas, dėstė dailės istoriją ir paveldosaugą Stepono Batoro universiteto Dailės fakultete. Paskiau išvyko į Varšuvą ir į Vilnių sugrįžo apie 1930 m. – šį kartą tik vaizduotėje. Tais metais Poznanės leidėjo Rudolfo Wegnerio užsakymu Remeris pradėjo rašyti Vilniaus pristatymą dvidešimties tomų „Cuda Polski“ („Lenkijos stebuklų“) serijai. Nuo 1928 m. iki karo spėta išleisti keturiolika šios serijos knygų, Vilniaus tomas – septintasis. Serijos prototipu laikoma Grenoblio leidėjo Benjamino Arthaud XX a. 3-iajame dešimtmetyje pradėta leisti serija „Collection les Beaux Pays“ („Gražiųjų vietovių rinkinys“). Wegnerio knygos primena Arthaud serijos knygas net išvaizda: jos gausiai iliustruotos kokybiškomis heliografijos technika atspausdintomis fotografijomis, svarbi puošmena bei akcentas yra viršelio aplankas su peizažo reprodukcija: tokį lenkiškos knygų serijos dizainą sukūrė Vilniaus vaizdinio genijus Janas Bułhakas ir dailininkas Ernestas Czerperis. Knygos meno požiūriu tai vienas gražiausių vadovų po Vilnių – svarbus faktas, reflektuojant miesto vaizdinio raidą ir jo sklaidą. Serijos leidinių turinį, kuriuo per pažintį su Lenkijos gamtos ir kultūros grožybėmis siekta kelti piliečių pasididžiavimą savo šalimi, didinti jų savivertės jausmą ir nacionalinį orumą, perteikia serijos motto – Aleksandro Fredro eilėraščio „Mūsų tėvynė“ strofa „To Polska – to ojczyzna nasza“ („Tai Lenkija – tai mūsų tėvynė“). Visos serijos knygos – atvirai propagandinės, primygtinai akcentuojančios lenkišką nacionalizmą kurstančius motyvus. Vilniaus tomas buvo išleistas „Vilniaus atgavimo 15-ųjų metinių proga“ ir dedikuotas maršalui Józefui Piłsudskiui. Trys tomai – „Warszawa“, „Gdańsk“ ir „Śląsk“ – išversti į anglų kalbą ir pritaikyti šalies reprezentacijai užsienyje.

Diplomatas, istorikas grafas Rajnoldas Przezdzieckis savąjį Vilniaus gidą skyrė užsieniečiams. Jo knyga apie Vilnių išėjo 1938 m. Varšuvoje kaip serijos „Biblioteka Polska“ tomas. Manoma, kad Przezdzieckį įkvėpė vokiečių meno istoriko Paulio Weberio pavyzdys: jo knygą „Wilna, eine vergessene Kunstätte“ (1917) Przezdzieckis vertino kaip užsieniečių susidomėjimo Vilniaus architektūros paminklais įrodymą, o pats pasirinko rašyti prancūziškai – tuometine jam geriausiai pažįstamo tarptautinio diplomatinio pasaulio kalba.

Lietuviško pasakojimo įvairovę būtų padėję atskleisti amžininkų pamėgti aistringi propagandiniai tekstai: kunigo Nikodemo Švogžlio-Milžino Vilniaus bažnyčių apžvalga „O, šventasis Vilniau!..“ (1940) ir Adolfo Zabičio-Nezabitauskio leidinys „Vilniaus bažnyčios – mūsų tautos šventovė“ (1940). Šios knygos buvo itin populiarios tarp istorinę sostinę tik ką atgavusių lietuvių, nes glostė tautinę savimeilę, audrino mintis ir jausmus, kaitino kraują, kurstė lietuvybės dvasia persmelktą maldingumą. Tačiau kuratorė, nutarusi neaštrinti simbolinės kovos dėl miesto temos, kurią, beje, būtų ne taip paprasta įterpti į jos pasirinkto tekstų ir vaizdų dialogo formą, apsiribojo lietuviškų Vilniaus gidų klasika. Taigi lietuvišką žvilgsnį į Vilnių parodoje pristato Jono Vytauto Narbuto „Vadovas po Vilnių“ (1938; 2-asis leidimas 1939) su Balio Macutkevičiaus nupieštu miesto planu, Adomo Juškevičiaus ir Juozo Maceikos knyga „Vilnius ir jo apylinkės“ (1937; 1940), na ir, žinoma, Jono Griniaus „Vilniaus meno paminklai“ (1940) bei Mikalojaus Vorobjovo „Vilniaus menas“ (1940).

Paskutinė parodos dalis – sovietiniai Vilniaus gidai, kuriuos lydi dvi – oficialiąją ir neoficialiąją – miesto vizijas reprezentuojantys grafikos ciklų fragmentai. Neoficialusis Vilnius – skausmingo grožio nykstančio miesto vaizdai, įamžinti Petro Repšio ofortuose. Sovietinio oficiozo reikalavimus atitikę Jono Kuzminskio raižiniai, žvelgiant šiandienos akimis, įgyja naujų verčių: vieni įdomūs tuo, kad užfiksavo istorinių Vilniaus vietų, pavyzdžiui, universiteto, susovietinimo veiksmus, kiti – didingos miesto panoramos, – giminingumu bulhakiškam Vilniaus vaizdiniui. Tai dar vienas patvirtinimas, kad net labai baisiais miestui ir jo gyventojams laikais kurtas miesto vaizdinys teigė tą patį, ką mums šiandien viltingai primena taiklus ir prasmingas parodos motto: „Vilnius amžinai“.

 

Parodų apžvalgų ciklą finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė

Parodos „Vilnius amžinai“ fragmentas. A. Stepankevičiaus nuotr.
Parodos „Vilnius amžinai“ fragmentas. A. Stepankevičiaus nuotr.
Parodos „Vilnius amžinai“ fragmentas. A. Stepankevičiaus nuotr.
Parodos „Vilnius amžinai“ fragmentas. A. Stepankevičiaus nuotr.
Parodos „Vilnius amžinai“ fragmentas. A. Stepankevičiaus nuotr.
Parodos „Vilnius amžinai“ fragmentas. A. Stepankevičiaus nuotr.
Parodos „Vilnius amžinai“ fragmentas. A. Stepankevičiaus nuotr.
Parodos „Vilnius amžinai“ fragmentas. A. Stepankevičiaus nuotr.
Parodos „Vilnius amžinai“ fragmentas. A. Stepankevičiaus nuotr.
Parodos „Vilnius amžinai“ fragmentas. A. Stepankevičiaus nuotr.
Parodos „Vilnius amžinai“ fragmentas. A. Stepankevičiaus nuotr.
Parodos „Vilnius amžinai“ fragmentas. A. Stepankevičiaus nuotr.
Parodos „Vilnius amžinai“ fragmentas. A. Stepankevičiaus nuotr.
Parodos „Vilnius amžinai“ fragmentas. A. Stepankevičiaus nuotr.