Darbštusis žiūrovas

„Vangi vaizduotė ir tingios akys – štai kas būdinga dabartinei dailės publikai; ją reikia vedžioti už rankelės“, – rašo vienas talentingiausių praėjusio šimtmečio menotyrininkų Mikalojus Vorobjovas. Rašoma apie pirmųjų lietuviškų parodų lankytojus, kuriems Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, pasipiktinęs rengėjų prašymu parašyti kūrinių paaiškinimus, eksponavo darbus be jokių prierašų. (Mikalojus Vorobjovas, M.K. Čiurlionis. Lietuvių tapytojas ir muzikas, Vilnius, Aidai, 2012, p. 98). Na o dabar koks tas žiūrovas? Koks mūsų požiūris į raštelius parodose? Kokie mūsų gebėjimai priimti vizualinę ir tekstinę informaciją dabar, kai kasdien skalaujame savo smegenis neaprėpiamais srautais iš socialinių tinklų, paieškos sistemų, jau net nežinia į ką reaguodami, nuolat jausdami, kad greičiausiai ką nors (oi, daug ką) praleidome.

Vieno atsakymo, žinoma, nebus, tai labiau siūlymas svarstyti. Tačiau iš pradžių galime šiek tiek pasitreniruoti, apžvelgdami Vilniuje veikiančias didelės apimties parodas, o jų apstu! Kuratoriai, dėliodami nemažus kiekius eksponatų, elgiasi irgi labai įvairiai: vienur justi noras kuo labiau atverti temą, kitur – kryptingai telkti žvilgsnius ir vystyti pasakojimą, dar kitur paprovokuoti, nuomonę paformuoti ir t.t. Nelygu kaip supranta tą gerą parodą, žiūrovui padedančius įrankius ir kt.

Nors Nacionalinėje dailės galerijoje atsidariusi paroda „Patalai ir purslai. Laisvalaikis XX–XXI a. Lietuvos dailėje“ (kuratorės Goda Aksamitauskaitė, Eglė Juocevičiūtė, Austėja Tavoraitė, paroda veikia iki spalio 2 d.) yra apie poilsio formas, didžioji salė net apstatyta tai bylojančiais šezlongais su skėčiais, regis, čia žiūrovo laukia daugiausia darbo. Net kelios televizoriais apsuptos salelės, didesni ekranai, eksponatai palei sienas ir grupelėmis sukuria atlaidų ar turgaus dienos įspūdį, kur kiekvienas ras įdomesnę vietelę, kur pastoviniuoti, ką patyrinėti. Galima įžiūrėti mažulytes nuotraukėles (sudėtas kaip persmeigti drugeliai), ar stebėtis, kaip keistai pažįstamai atrodo rūgščiai spalvotai apšviesti Igno Maldaus sodininkų nameliai. Dar galima ant siūlo verti gerai žinomus (po parodas jau pakeliavusius) kūrinius ir skaičiuoti proporciją dar mažai ar mažiau matytų (pvz., Lino Jablonskio piešiniai veikia kaip atskira įdomi linija). Dar galima spėlioti, kaip ne meno žmogus čia išmanys meno kūrinių laikotarpius ir kokybę. Pagal temą rengtoje parodoje šedevrai pečiu glaudžiasi su estetikos raumenį skausmingai sutraukiančiais darbais ir darbeliais, kartais ir itin didelio formato. Net pasiūloma uostinėti specialiuose aparatuose saugomus kvapus. Vis neapleido nerimas, kad ką nors (oi, daug ką) praleisi, neįsigilinsi. Skyriuose, kuriuose pristatytas laisvalaikis namuose, mieste, gamtoje, pajūryje, kelionėje, šurmuliuoja artefaktai iš įvairių meno ir gyvenimo formų. Panorama yra panorama – turi būti plati. Tačiau ne viename tos šurmuliuojančios salės kampe jaučiau, kad man ištiestas tik siūlo galas, o visas kamuolys, pilnas potencialo, liko tolumoje, čia tiek netilptų. Kur netrauksi, ten tema. Pliažo potemėje vien kaip suskamba nesusijusio laiko kūno pozos... Penki tomai veiksmo. Man atrodo, kad žiūrovui čia buvo palikta daugokai darbo. Aišku, kai tiek įdomybių, sunku jų atsisakyti, tad tebūnie kiekvieno vizitas parodoje individualus ir nepakartojamas kaleidoskopo vaizdas.

Nemažiau darbo siūlo ir MO muziejuje veikianti paroda „Kaunas–Vilnius: nuversti kalnus“ (idėjos autoriai ir organizatoriai: Kauno miesto muziejus ir MO muziejus; koncepcijos autorius Tomas Vaiseta; kuratoriai: Justina Juodišiūtė, Kotryna Lingienė, Ernestas Parulskis, Miglė Survilaitė, Rasa Žukienė, paroda veikia iki rugpjūčio 28 d. ir yra „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos dalis), kuri siekia pasakoti apie tai, kaip Vilniaus ir Kauno miestams reikia vienas kito, kaip neatskiriamai jie susiję. Parodos aprašymas ir pristatymas labai aiškus, tegali karštai linksėti, visgi ekspozicija yra dar vieni atlaidai, kur vienas per kitą konkuruoja gerų kūrinių, sumanių jų telkinių komandos, diskursai ir medijos. Jei norėta Vilnių ir Kauną sulieti į vieną, kaip Dalios Mikonytės su Adomu Žudžiu instaliacijoje „Kauno–Vilniaus studijos“ (2017–2018), kur lyg sapne dviejų miestų erdvės tampa viena, tarsi Kaune galvotum apie Vilnių, o Vilniuje apie Kauną, tuomet viso ko suaudimas tarsi teisingas, tačiau atbukina dėmesį, virsta margu raštu. Juolab kad man labai patinka miestų vienas kitam buvimas tuo alter ego, kuris ties autostrados viduriu tampa vienas kito šešėliu. Vaikystėje važiuodama pas pusseseres aiškiai jaučiau tai, pusiaukelėje ties kaklu suimtą plaukų uodegą persirišdavau ant viršugalvio, kad kristų sruogos kaip fontano kaskados, kad pritapčiau kieme. Atgal važiuodama pasielgdavau atvirkščiai.

Mano manymu, kitos erdvės ir transformacijos galimybės įtampa tarp miestų yra labai produktyvi. Iš pavadinimo įtarusi, kad ją tarsi bandoma niveliuoti, „sutaikyti“ miestus, jai intuityviai priešinausi. Kai esame dvi skirtingos vieno veidrodžio pusės, yra daug įdomiau. Manau, kad ir šią parodą neišvengiamai daugelis patirs labai individualiai, priklausomai nuo to, kokiais keliais nueis. Ar pro šiltnamį link nupjautų kaštonų, ar per kalnus pas geltonas moteris, o gal pasisukios valgyklose, kavinėse, klausys šlagerių, o tada jau kur mintys nuves. Vaizdas neatrodė sklandus, veikiau masinantis ir ten, ir ten, ir ten, su daug išnašų. Namo grįžusi klausinėjau savo vyrą, ar jis jau vilnietis, ar dar kaunietis. Atsakė gudriai. Spėju, kad Kaune klausiant būtų kiti argumentai. Nes ten jau kita veidrodžio pusė.

Kiekio ir prasmės pusiausvyra tobulai suvaldyta ne ką mažesnėje parodoje „Lutum Magnum“, skirtoje menui, vienaip ar kitaip susijusiam su moliu, Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (kuratorius Rokas Dovydėnas, paroda veikia iki rugsėjo 11 d.). Kūrinių ne per daug, tekstai apskritai tik būtinoji informacinė dalis, be nurodymų kaip matyti, ir tik trys dideli ekranai (dar prieš einant į parodą mintyse suformulavau, kad net uoliausias žiūrovas negali pažiūrėti daugiau trijų filmų, būtinai gerai eksponuotų, o ne televizoriuje, na, kantriausias – keturis), o ekspozicija yra absoliučiai aiški, pati už save kalbanti. Ir bylojanti ne tokius ir paprastus dalykus. Apie ją plačiau rašė kolegė Lijana Šatavičiūtė.

Neprislėgė kiekiu ir neišryškino nežinojimo kompleksų ir paroda „Iš Žemaitijos dvarų kolekcijų. Žemaičių muziejaus „Alka“ rinkinys“ Vilniaus paveikslų galerijoje (kuratorės Aistė Bimbirytė-Mackevičienė, Dalia Tarandaitė, Joana Vitkutė, paroda veikia iki 2023 m. kovo 5 d.), nors pirmas instinktas pamačius ant sienos raštų prie kiekvieno dvaro pristatymo, buvo virkauti, „o ne – ir vėl literatūrinis vakaras“. Tačiau raštas raštui nelygu! Jei negali atitraukti akių ir esi it už skverno įtraukiamas į šiltnamį su žydinčiu geltonų it kanarėlės rožių krūmu, mat jį velniai. Gal nujauti, jei nežinosi visų dvare gyvenusių žmonių, irgi nieko tokio (ne viską skaičius, kaltė ir jausmas, kad oi daug praleidai nekankina), tačiau vertinu, kad ekspozicija nepergrūsta, kūriniai kalbasi vienas su kitu turiniu ir vaizduojamųjų judesiais, vaikštai sau patirdamas humanišką žiūrovo ir turinio santykį, jautiesi gerbiamas ir pakviestas.

Norisi kuratorėms dėkoti ir Bažnytinio paveldo muziejuje, parodoje „Pro Rytų vartus: Orientas Lietuvos liturginėje tekstilėje XVI–XX amžiais“ (parodos kuratorės, leidinio autorės Rita Pauliukevičiūtė ir Gabija Surdokaitė-Vitienė, paroda veikia iki spalio 8 d.) už tai, kad tokios apimties temą pavertė aprėpiamais poskyriais, kur esama šansų sutelkti dėmesį ir į detalę, suprasti ją, paskaičius parodos tekstą pasijusti įkvėptai, nuskrieti į indijas ir pamatyti Rytus akimis žmonių, kurie dar negalėjo visko, ko panorėję, gūglinti. O dar už ryšį su šiuolaikine daile. Vis dėlto labiausiai vertinu parodas, kurios atveria, žadina vaizduotę jos neperkraunant it įtempiantis lankas, ir kažkiek (atliktu darbus, atranka, struktūra, pamatuota ekspozicija) nukreipia, kad lėktum į vaisingas puses.

Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje veikia dar viena įspūdinga paroda, neįprastai žadinanti vaizduotę ir vizualiai ypač paveiki, nors ekspozicijų salės vėsios, tad net atėjęs atsigaivinti iš kaitros turi ribotą laiką iki sušalimo. Tai „Nematomi. Istoriniai baldai iš šiuolaikinio dizaino perspektyvos“ (kuratoriai Vytautas Gečas, Marija Puipaitė ir Monika Lipšic, paroda veikia iki gruodžio 31 d.), kur eksponatų salelės primena baldų parduotuvių realybės imitavimo žanrą, tik toji realybė yra virš realybės: tokia fantastiška, makabriška, pasiutusios ar hiperestetizuotos vaizduotės, istoriškai įdomi ir taip toliau. Nieko įprasto, viskas įspūdinga. Turi giliai kvėpuoti, nes, be to, dar kaip ir daugelis mažai teišmanai apie dizainą (tai reali edukacinė spraga), bet akivaizdu, jog čia yra kažkas tokio! Sunku suprasti tik vieną dalyką, kaip tie sumanieji dizaineriai, kurie taip efektingai viską išeksponavo, sugalvojo padaryti tokio nepatogumo informacinius skydus (šriftas mažulytis, paviršius blizga, dalį teksto gali perskaityti tik atsitūpusi arba klūpėdama... imi manyti, kad tai kokia ironija arba paslapties saugojimo strategijos).

Visas šias parodas karštai rekomenduoju aplankyti, galite ir nesutikti su mano mintimis, tačiau bet kuriuo atveju būsite daug pešę. Tiesą sakant, visos jos galėtų tapti ne viena disertacija, tad kodėl jas visas kišau į vieną tekstą?! O, tai kaip tik ir buvo mano tema – neaprėpties patirtis ir laimė, kai gali aprėpti, patirti ir dar ramiai pasikalbėti apie mažiau ir giliau.

Parodų apžvalgų ciklą finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė