Laisvas, veržlus, trikdantis menas

Dažniausiai mintis apie parodą užsirašau iškart po apsilankymo joje, vėliau įdomu sugrįžti prie sukeltų jausmų. Po Carolee Schneemann (1939–2019) retrospektyvinės parodos Barbikano meno centre neužsirašiau nieko. Jaučiausi sutrikusi, sunkiai gebėjau įžodinti tai, ką mačiau, jaučiau, galvojau. Labai įdomu matyti tokią stiprią, kūrybingą, drąsią asmenybę visą save atidavusią menui. Sunku aprėpti jos talentą – dar nuo 6-ojo dešimtmečio Schneemann kaip viesulas trikdo, stulbina, intriguoja ir žavi meno pasaulį.

Menininkė užima ypatingą vietą 7-ojo ir 8-ojo dešimtmečių mene ir yra laikoma feministinio performanso meno pradininke. Visas jos gyvenimas įspaustas kūryboje: kūriniuose matome jos ilgametį partnerį, mylimas kates, jai rūpimas politines bei socialines temas. Paroda tokia didelė, gausi, kontekstuali, kad išėjusi nebežinau, ar daugiau laiko praleidau skaitydama aprašus šalia, ar žiūrėdama į pačius kūrinius. Vis dėlto kuratorė Lotte Johnson sugebėjo aprėpti menininkės esybę ir puikiai nupiešti jos kūrybos žemėlapį.

Šiandien Schneemann žinoma dėl itin kontroversiškų performanso darbų, tačiau visą gyvenimą menininkė save visų pirma vadino tapytoja. Dar būdama studentė Schneemann buvo išprašyta iš Bardo universiteto, kuriame studijavo tapybą, mat pristatė autoportretą su plačiai išskėstomis kojomis. Tai buvo 1954 metai. Bet studentė ji buvo gera, be galo talentinga, todėl gavo leidimą sugrįžti ir baigti studijas. Jos ankstyvieji darbai, tapytos abstrakcijos, – netikėtai brandžios, puikiai apgalvotos, ekspresyvios. Būtent jomis ir pradedama paroda. Tai visai kitokia Schneemann, nei mes įpratę matyti! Vis dėlto tapybos rėmuose ji ilgai neišsiteko, darbai po truputį peraugo į asambliažus, keisčiausius skulptūriškus objektus.

Kad tapybos sritis Schneemann per ankšta, žymi jos darbas „Akies kūnas: 36 transformatyvūs veiksmai kamerai“ (Eye Body: 36 Transformative Actions for Camera, 1963), nuo šios akimirkos menininkė tampa ne tik kūrėja, bet ir savo kūrybos objektu. Eye Body – nespalvotų fotografijų serija, fiksuojanti vieną pirmųjų menininkės performansų, atliktų jos pačios studijoje. Serija labai dramatiška, teatrališka, Schneemann čia it pragaro deivė įdėmiai žvelgia į besikeičiančius lankytojus.

Regis, viskas, ką ji darė, kūrė, buvo siekis provokuoti, mesti iššūkį, trikdyti, sunepatoginti. Nuogas kūnas – vyraujantis Schneemann performansų elementas. Būtų sunkiau rasti kūrinių, kuriuose Schneemann su drabužiais, nei be jų. Dar jaunystėje ji nusprendė nenorinti vaikų, gyvenimą paskirianti menui, o savo kūną naudojo kaip medžiagą, įrankį lyties, seksualumo, moters vietos visuomenėje tyrimams. Vienas žymiausių jos performansų „Mėsos džiaugsmas“ (Meat Joy, 1964) daugeliui lankytojų jokio džiugesio nekelia. Pusnuogiai vyrai ir moterys (tarp jų ir menininkė) čia juda, šoka, gulasi, ritasi vieni per kitus kurdami intymią orgiją primenančią sceną, o kambarine aprengta moteris ant jų mėto žalią žuvį bei mėsą. Grupė žmonių voliojasi tarp žalių mėsgalių, dažų, klijų, kai kada sinchroniškai kartodami šokio judesius.

Pirmą kartą Paryžiuje rodytas performansas taip papiktino publiką, kad vienas iš žiūrovų menininkę bandė pasmaugti, o gyvai viską stebėjęs Marcelis Duchamp’as kūrinį pavadino vienu bjauriausių kada nors Prancūzijoje rodytų darbų. Performanso videovaizdas sukarpytas iš nufilmuotų originalų, rodytų Paryžiuje ir Niujorke, o garso takeliui Schneemann parinko popmuziką. Anuomet įžeidus, šlykštus, nepatogus kūrinys šiandien virsta absurdo komedija.

Savo menu ji tebetrikdo žiūrovą, visiškai išstumdama jį iš komforto zonos. Koks gali būti komfortas sėdint tarp nepažįstamų žmonių stebėti ją besimylinčią su savo partneriu? Į tokią situaciją ji 1969 m. pastatė Kanų festivalio žiūrovus, pristatydama savo darbą „Saugikliai“ (Fuses, 1964–1967). Juostoje, kurioje menininkė įamžino savo ir mylimojo Tenney seksualinius santykius, norėta parodyti meilės aktą iš moters perspektyvos, menininkės žvilgsnį į seksą – gaivališką atrakciją, malonumą, Nuodėmę iš didžiosios raidės.

Suprantu, kodėl Kanų festivalyje žiūrovai sales paliko trankydami kėdes, net ir šioje parodoje mačiau ne vieną greit lekiantį lauk iš šio pornografiniu vadinamo filmo. Filmą žiūrėti išties sunku, keista, nepatogu. Kyla mintis, kad kai kuriais dalykais dalintis galbūt ir nereikėtų. Padeda tik tai, kad juosta buvo sukarpyta, užtapyta, palikta lietuje bei saulėje, netgi pašauta orkaitėn! Kadrai čia trumpi, dažnai besikeičiantys, pasikartojantys, daug baltos spalvos, sukuriančios pauzes tarp intensyvaus dviejų žmonių akto, kuris galiausi virsta tolimu sapnu.

Schneemann visuomet buvo keistesnė, įdomesnė, kūrybingesnė bei labiau šokiruojanti nei ją supanti aplinka. Tikiu, kad dalis kontroversiškumo, vaikščiojimo paribiais, noro peržengti visas įmanomas ribas, o gal tiesiog jų atsisakymas ateina ir iš nusivylimo bei pasipiktinimo dėl negauto nusipelnyto pripažinimo, kurio taip lengvai sulaukdavo jos vyriškos lyties kolegos. Viename performansų Schneemann, savo nuogą kūną apkontūravusi juodais dažais, stovėdama prieš publiką iš makšties išsitraukė ritinėlį ir lėtai ėmė skaityti: „...Jie žiūrės į tave iš aukšto / paklus tavo norams / sieks permiegoti su tavimi / Norės, kad pakeistum juos savo energija / jie išpeiks tavo energiją...“ Šis performansas – menininkės kova prieš patriarchalinės visuomenės visuomet nuvertinamą moters kūną bei intelektą.

Parodoje darbai dėstomi chronologiškai, o vėlyvieji menininkės kūriniai itin stipriai paveikti politinių įvykių pasaulyje. Čia kalbama apie Vietnamo, Bosnijos karus, Libano pilietinį karą, teroristinį Rugsėjo 11-osios išpuolį. Neabejoju, kad šiandien ji drąsiai ir garsiai pasisakytų ir apie Irane vykstančius protestus, prasidėjusius po Mahsos Amini nužudymo, bei Ukrainoje vykstantį karą.

Visą laiką parodoje per sales aidi dūžiai. Iš pradžių slopūs, it netikri, bet vis garsėjantys, intensyvėjantys, lyg parodos pabaigoje lauktų pati menininkė, lyg girdėtume jos širdies dūžius. Tokią įtampą kelia vienas paskutinių eksponatų, ir tai jokie širdies dūžiai, priešingai, čia šluota monotoniškai krinta ant televizoriaus. Krinta ir vėl kyla it užsuktas laikrodis. Darbe „Karo šluota“ (War mop, 1983) ekrane rodomas Beiruitas po bombardavimo. Monotoniškai ant vaizdų besileidžianti šluota nesėkmingai bando išvalyti karo padarinius.

Be kita ko, parodoje daug archyvinės medžiagos – fotodokumentacijos, iš jos kurtų, statytų spektaklių, performansų, kasdienio gyvenimo realijų, ranka rašytų ir spausdintų manifestų. Eksponuojami keli nuotraukų albumai, kuriuose daugiausia vyrauja Schneemann katės. Už vitrinos atkurta ir autorės privati biblioteka, kurios knygų lentynoje, beje, ir Marijos Gimbutas knyga „The Goddesses and Gods of Old Europe. Myths and Cult Images“ (Senosios Europos deivės ir dievai. Mitai ir kulto vaizdai).

Įdomu sekti reakcijas į parodą, pritarimo Schneemann menui yra tiek pat, kiek ir nepritarimo, o tai tikrų tikriausias laimėjimas – menininkė visuomet siekė provokuoti, kelti klausimus. Jos kūryba, drąsa, laisvė ir vieši pareiškimai praskynė kelią ne vienai menininkei ir įkvėpė daugybę kūrėjų. Schneemann prisidėjo prie meno istorijos perrašymo, o 2017 m. sulaukė pelnyto pripažinimo ir Venecijos bienalėje – už gyvenimo nuopelnus buvo apdovanota „Auksiniu liūtu“.

Paroda veikia iki 2023 m. sausio 8 d.

Muziejaus inf.: https://www.barbican.org.uk/whats-on/2022/event/carolee-schneemann-body-politics