Kalėjime

– Kaip tu?

– Taigi kalėjime sėdžiu.

Taip vasarą prasidėdavo mudviejų su Egle Ridikaite pokalbiai telefonu. Kuratorė Algė Gudaitytė (padedama Aistės Kisarauskaitės ir Kotrynos Žukauskaitės) vėl pakvietė septynias moteris kurti įvietintą meną, tik šįkart – ne į dominikonų vienuolyną, o į nebeveikiantį Lukiškių kalėjimą. Tad visoms teko ten „pasėdėti“. Liesti pliką plytų mūrą, tūnoti pasivaikščiojimo kiemelių „šulinyje“, kur vienintelis langas – į dangų. Pajusti čia įsigėrusį vyrų prakaitą, šlapimą, kraują, depresiją, pyktį, savigailą. Ir mąstyti apie išlikimą, tiesa, plačiau nei perša turistiniu objektu tapęs kalėjimas.

Bent iš pradžių parodos intrigą nustelbia ekskursija po šias disciplinuojančias erdves – ėjimas palei išorinę sieną taku, nuo kurio nukrypti tebetrukdo spygliuota viela – žymioji koncertina. Beje, pirmas įspūdis – kad kalėjimas beveik jaukus, lyginant jį su baltojo kubo erdvėmis. Pasivaikščiojimų kiemeliai iš centrinio vestibiulio sklinda kaip spinduliai, tad suteikia kiekvienai menininkei ir jos kūriniui išskirtinumo. Landžiojant į vieną po kito pešasi jausmai: užuojauta prievarta uždarytiems dėl nesibaigiančio karantino, dėl karo (kaip siūloma anotacijoje) ir žinojimas, kokie žmonės čia „gyveno“ dar neseniai: žudikai (o jiems ir linkime tokio likimo). Tiesa, įvairiais laikais čia galėjai būti įkalintas ir už politinius įsitikinimus, už priešinimąsi agresoriui, tiesiog už tai, kad esi netinkamos tautybės. Gailės Griciūtės garso instaliacija (įrašyti kalėjimo erdvių virpesiai, smičiumi išvibruotas daiktų metalas) sutvirtina kalėjimo sienas atšiauriais ūžavimais, persmelkiančiais kitų menininkių kūrinius. Kokius išlikimo aspektus atrado jos būdamos čia?

Jau prie įėjimo pasitinka Aušros Griškonytės-Volungės fotografuoti vyrai, vilkintys moteriškais drabužiais ar bent jau apsiavę aukštakulniais. Jų spalvingi papuošalai, rausvi apsinuoginę kūnai iš pradžių atrodo svetimi šiai nejaukiai erdvei. Tačiau beveik iškart pastebi analogiją – juk įmantriomis tatuiruotėmis išpuoštas kūnas dar neseniai buvo kalinio atpažinimo ženklas. Tatuiruotė ne tik iliustruoja įsitikinimus, jausmus, kalinio rangą nusikaltėlių bendruomenėje, bet ir išreiškia nelaisvės nykulį, kai uždarytam vien su savimi nieko kito nebelieka – tik sava oda kaip saviraiškos drobė. Tačiau ši asociacija – tik paviršutiniška. Tik siūlanti apeiti nepatogų klausimą. Kaip man neįdomu galvoti apie kalinius, taip kitų pažiūrų publikai neatrodo, kad reikia atjausti taip „išsidirbinėjančius“ vyrus, nes tai – „prieš gamtą, šeimą ir Dievą“. Dažnai nuskambantis „draugiškas“ pasiūlymas neišsišokti – slėpti savo tapatybę – įkalina. Kalėjimo pasivaikščiojimo kiemas net iškreiptai tinka tokių vyrų paradui – jie čia iš tiesų saugiai uždaryti nuo viešumos. „Jiems čia ir vieta“, spėju, šmėkštelės ne vieno tradicijas per daug gerbiančio žiūrovo galvoje. O menininkė jiems atsako pabrėždama ryšį su gamta. Ji pastebi pro mūrą ir betoną prasibrovusius augalus, tad siūlo vyrams augalinius papuošalus, simbolizuojančius jų androginiškos tapatybės trapumą ir kartu gebėjimą išlikti net nepalankiomis sąlygomis.

Augalus pastebėjo visos menininkės – jų milijonus metų mutacijomis kurtas grožis įstabiai grakštus pliko mūro fone. Juos itin akivaizdžiai pagerbia Dovilė Dagienė-DoDa instaliacijoje „Perimetro herbariumas“. Mato juos kaip iki kalėjimo atsiradimo šioje miesto vietoje gyvenusios totorių bendruomenės liudytojus – apie tai primena ir netoliese esanti Mečetės gatvė – „gatvė, kurioje šiandien nėra mečetės“. Mintimis nubraukdama šimtametį plytų pastatą menininkė ieško totoriškų Lukiškių: „Perimetro dirvožemyje pasilikusios augalų sėklos buvusio gyvenimo priminimui kasmet išleidžia naujus daigus. Suradę plyšį cemento plokštėje, plytos įtrūkime, augalai skverbiasi į šviesą. Augalą, kaip šviesos pėdsaką, atsispaudžiu sidabro želatinos popieriuje. Paradoksalu, jog popieriniame atspaude liekantis kontūras baltuoja kaip neužpildyta vieta ar iš herbaro išimtas augalas.“ Cituoju tiek daug, nes tekstas – instaliacijos dalis. Be jo matytume tik blyškius augalų portretus, atkreipiančius dėmesį į augalų trūkumą kalėjime, kurio sienos apriboja net laisvę matyti medžius. Teksto padedami augalai ne šiaip išdygsta priešindamiesi statytojų planams – jie įsišaknija istorijoje.

Marijos Šnipaitės instaliacijoje „Valandai“ jie ima atstovauti vienuolyno sodui, nes ji subtiliomis užuominomis pasivaikščiojimo kieme piešia vienuolyno vidinį kiemą. Tarp augalų pūpsantys gipsiniai balandžiai „per liūdni“ ir „per sunkūs“, kad mintis išskraidintų į laisvę. Ant prisitraukimams skirto skersinio kabo dvi metalinės vienuolių atsiskyrėlių lazdos, o gal – nusikaltimo įrankiai, kūrinį pristatančiame tekste lyginami su fontano čiurkšlėmis, „nulaužtomis“ ir „gyvybės netekusiomis“, priešingai nei šiame kiemelyje klestintys augalai. Aistės Kisarauskaitės kiemelyje tobulai simetriškos laukinių gėlių formos kontrastuoja su tuo, apie ką pasakoja piešiniai spalvotais pieštukais – su kūną ėdančio vėžio antiestetika, antisimetrija, antigyvybe. Kita vertus, žaluma primena, kad atėjus šalčiams augalai paprasčiausiai mirs ir niekas jų negelbės operacijomis bei chemoterapijomis.

Prie Kisarauskaitės kūrinio stabteliu ilgiau. Gal ir dėl to, kad dideli lakštai su piešiniais ir „mesendžerio“ žinutėmis iškabinti kaip stacijos – ligos stadijos, kai ją vis dar mėginama įveikti, nors nežinia, ar pavyks, nes žinučių seka paprasčiausiai nutrūksta. Kruopščiai iš nuotraukų perpiešti chemoterapijos švirkštai, pačios ligonės asmenukė gavus „siutimą į kompiuterinę tomografiją“, tuščia raudona kėdė – tai gerai pažįstamos užuominos į be galo ilgą gydymą, kurį norisi nutylėti ir pamiršti. Piešiniai sterilūs kaip pati medicinos procedūrų aplinka, kurioje į kūną leidžiami nuodai, kad sveikosios jo ląstelės išliktų. Jie sterilūs ir kaip visi šiuolaikinėmis technologijomis skleidžiami ekraniniai pasakojimai – nesvarbu, ar apie karą, ar apie artimojo mirtį – perskaitomi ir čia pat pakeičiami kuo nors kitu, kad skausmas nespėtų įsijungti. Ir vis dėlto vėžiu serganti draugė siunčia žinutes į šį emocijų perpildytą bejausmį eterį, ligos atribota nuo sveikųjų mėgavimosi gyvenimu, įkalinta ligoninėse, uždaryta savo mintyse apie būsimą seansą, laukdama jo, laukdama pabaigos, net jei nežino, ar tai bus tik gydymo, ar gyvenimo pabaiga. Nė akimirkai nesitraukiančios mintys apie kūną iš vidaus pūdančias ląsteles yra viena žiauriausių ir kartu itin kasdieniška (nes gresia trečdaliui mūsų) įkalinimo forma, kai net mintimis neįmanoma pabėgti iš įkalinimo vietos.

Skaudžiai mėlyni Ievos Mediodios paveikslai siūlo pabėgti į tikėjimą. Kaip ji pati pabėgo iš slegiančios kalėjimo erdvės į Kauno arkikatedrą – ten pamatė, „kaip surenkamos šventintos ir jau sudegusios žvakės, kurias žmonės uždegė išėjusiųjų atminimui“. Ji degina žvakes ant tapomų paveikslų, ir jų paviršiuje lieka apskriti šviesuliai – metalinių žvakidžių buvimo pėdsakai. Tokie likdavo ant vaikų nugarų po bronchitą turėjusių ištraukti taurių, iš kurių prieš tai ugnimi būdavo pašalinamas oras. Šį neva gydantį kankinimo ritualą man priminė dėmėtos paveikslų „nugaros“. O skaudus mėlis – mėginimus bent mintimis pabėgti iš to buitinio kalėjimo, kaip šie paveikslai galbūt pajėgtų „ištraukti“ čia kalinčiojo sąmonę iš smurtinių instinktų liūno. Nežinau, ar tikrai, bet Mediodia iš dažų ir žvakių sukūrė dvasinės terapijos erdvę.

Panašiai veikia Šnipaitės instaliacijoje įkurdinto šulinio dugne atsispindintis dangaus mėlis (mano apsilankymo diena buvo giedra). Pats šulinys apklijuotas tarsi nuo kalėjimo tualeto sienų nuluptomis „sovietinėmis“ plytelėmis, todėl prie jo artėdama nieko ypatingo nesitiki. Ir staiga atsiveria ne tiek gelmė, kiek kanalas į kitą matavimą. Tad instaliacijos pasakojimą apie čia vaikštinėjusius kalinius, o gal vienuolius pradangina dangaus skylė. Jei mėginsi į ją žvilgtelėti, pamatysi savo atspindį. Ir pamažu mirsi Narcizo karantine.

Eglės Ridikaitės kūrinį „5“ pasilikau pabaigai, nes ji tiksliai išreiškia bet kokių aplinkybių kalinio laiko patirtį. Ir taip siaurą pasivaikščiojimų kiemą užtveria plytų siena – ne tikrų, bet išpurkštų ant drobės aerozoliniais dažais. Tiksliai tų plytų, kurias menininkė pirmiausia nubraižė ant polietileno plėvių. Ankstesnieji jos paveikslų ciklai „Kultūringos grindys“ ar „Palikimas (babutas skarialas)“ atkuria nykstantį ar užmirštą grožį, o šiuo atveju grožio išlikimas nėra svarbiausias tikslas. Ant polietileno plėvių, dengiančių sienas, plytelės sunumeruotos – galbūt tam, kad būtų lengviau rasti jų vietas paveiksle. Bet kartu tai – būdas žymėti įkalinimo dienas, kad laikas nevirstų neartikuliuota mase. Viena diena – viena plyta. Plėvės dengia 5330 plytų – arba 14 metų. Kalint ilgiau, skaičiavimą tektų kartoti. Bet man tie skaičiai dar liudija ir paveikslo kūrimo laiką, ilgą išlikimą prie to paties paveikslo atsiribojus nuo viso to, kuo tuo metu užsiima „normalūs“ žmonės. „Aš kalėjime“, – sako Eglė, o aš nujaučiu, kad menininko užsidarymas reiškia ne tik ištvertą laiką, bet ir sukurtą ženklą, išliekantį ateičiai.

Paroda veikia iki rugsėjo 30 d.