„Jeigu niekas neužpyks, ? – Lietuvos širdis“

MO muziejuje veikianti paroda „Kaunas–Vilnius: nuversti kalnus“ (idėjos autoriai ir organizatoriai: Kauno miesto muziejus ir MO muziejus; koncepcijos autorius Tomas Vaiseta; kuratoriai: Justina Juodišiūtė, Kotryna Lingienė, Ernestas Parulskis, Miglė Survilaitė, Rasa Žukienė, paroda yra „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos dalis) dėl salės ypatybių paprastai pradedama apžiūrinėti nuo Dalios Mikonytės ir Adomo Žudžio videokūrinio „Kauno–Vilniaus studijos“ (2017–2018). Įvairių urbanistinių objektų gabalai, ore pakibusios šviesoforų dalys, apkapoti medžiai, nebenaudojamos reklaminės iškabos, apleisti pastatai su vandalizmo pėdsakais čia susilieja į vizualinę „mišrainę“, kuri šiandieniniame karo kontekste instinktyviai kelia kraupoką įspūdį. „Džiovintų gyvūnų“ (paauglystėje taip vadinome mėgstamą Tado Ivanausko muziejų) muziejaus žirafos, stumbrai, smaugliai ir žuvys kartu su lengvai atpažįstamais abiejų miestų (gana turistiniais) vaizdais sluoksniuojasi lyg tortas su lengva sniego „cukraus pudra“, lydimas „kosmiško“ garso: apgailėtiną Gedimino kalno būklę komentuojanti Gailės Griciūtės garso instaliacija skleidžia jį per visą salės galą, nuolatos garsiai ūžauja, lyg per dykumą, primenant ir mitologinės pabaisos alsavimą.

„Kosmoso“ stilistiką paryškina greta eksponuojamos Rimo Sakalausko „Sinchronizacijos“ (2009), kur tarp tamsių debesų sukasi TV bokšto, žaidimų aikštelės ir kitų Vilniaus mikrorajonų viešosios erdvės dalys. Naudojama „paukščio žvilgsnio“ panorama, paryškinanti destrukcijos nuotaikas, kai gigantomaniškos sovietinės konstrukcijos lyg žaislai išardomi ir paleidžiami „į orbitą“. Kartu su „Kauno–Vilniaus studija“ šis ekspozicijos kampelis sukelia būseną, primenančią haliucinaciją arba slogų sapną, kur užliūliuotas veiksmo žiūrovo žvilgsnis pakimba erdvėje, nepajėgdamas ištrūkti.

Aprūdijęs, sunykęs Augustino Serapino „Užupio šiltnamis“ (2021), lengvai „pačiuožęs“ nuo panduso, anot aprašymo, siekia atkreipti dėmesį į „gentrifikaciją, kai senuosius gyventojus iš gyvenamosios erdvės išstumia naujieji, istoriškai su vieta nesusiję žmonės“ (o tokių Vilniuje dauguma, gilias šaknis jame turi nebent kunigaikštis Gediminas, pradėjęs „statybas nuo nulio“). Netoliese iškilusi neįgyvendinta Andriaus Labašausko Lukiškių aikštei skirto objekto replika prisideda prie vertybių nykimo ir suirutės įspūdžio. Jį palaiko ir Povilo Konkulevičiaus išgelbėti nugriautų Kauno Žaliakalnio medinukų langų rėmai (jų rankenėlės atskirai eksponuojamos Kaune), ir kaunietės Auksės Petrulienės „Pyktis ir protestas. Pokytis“ apie iškirstus kaštonus. Karuselė šios erdvės viduryje, kaip ir už sienos girgždant ratus sukantis Evelinos Šimkutės „Objektas“, liudija, kad pilietiškumas, paveldosaugos, vertingumo temos abiejuose didmiesčiuose sukasi ratu, neprieinama konstruktyvių sprendimų, grįstų kompromisais. Deja, tie, kurie niokoja ir griauna senus, širdžiai mielus, architektūriškai vertingus, nors ir aptriušusius objektus, į tokias parodas nevaikšto ir dėl išduotų leidimų naikinti neapgailestauja.

Apskritai eksponatų išdėstymas didžiulėje MO salėje atrodo gana chaotiškas. Pasak meno kritikės Monikos Krikštopaitytės, tai „dar vieni atlaidai, kur vienas per kitą konkuruoja gerų kūrinių, sumanių jų telkinių komandos, diskursai ir medijos“. Dėmesys blaškomas nuo vieno gausių tekstų lydimo objekto prie kito, juos tarsi rūšiuodamas, kol galiausiai skaityti išvedžiojimus apie polius ir dipolius, akropolius ir nekropolius tiesiog pabosta. Žiūrovas skatinamas visą laiką vaikščioti per salę, neprisėsdamas, neatsipūsdamas – ar taip plėtojama judėjimo tarp dviejų miestų tema?

Apsupti ryškių tapybos kūrinių (apie juos galima būtų parašyti atskirą straipsnį), vitražų ir tarpukario knygelių, šios parodos dalies centre atsiduria nykūs, monotonijos įkalinti sovietmečiu statyti mikrorajonai. Ar jie ir įkūnija taip trokštamus rasti dviejų miestų panašumus? Daug keliavusi autostopu po Rytų Europą galiu paliudyti, kad šie rajonai nėra išskirtiniai: su nedidelėmis stilistinėmis paklaidomis, vienodomis „dėžutėmis“ nusėta milžiniška teritorija nuo Bulgarijos iki Estijos. Miegamieji rajonai –  tokie homogeniški, tokie „Be perspektyvos“ (Agnės Gintalaitės kūrinio pavadinimas), kad Gintarės Stašaitytės „DaugiaBūčio“ detales lankytojams, pasak gidės, knieti liesti, perkelti ir perdėlioti, nors instaliacija nėra interaktyvi. Argi tipiniai blokiniai pastatai – viskas, kas bendra tarp Vilniaus ir Kauno? Jie tik kelia melancholiją, kuri, pasak Jurijaus Dobriakovo, „būdama gimininga nuoboduliui, nėra tiesiog nekaltas egzistencinis ilgesys. [...] Melancholija yra abstrakti nostalgija – ne konkrečios vietos ar net laiko, bet paties „buvimo savimi“ ar „buvimo savyje“ ilgesys. Kaip ir namai ar „aukso amžius“, kurių ilgisi klasikinis nostalgikas, „buvimas savimi“ (dažnai įvardijamas skambiu žodžiu „savastis“) kaip gryna forma greičiausiai niekada neegzistavo. Todėl liguistas, fanatiškas „grynumo“, „tikrosios tapatybės“, „savo vietos“ ieškojimas [...] kultūrine prasme trukdo suvokti ir priimti heteroniškumą ir įvairovę, hibridiškumą (tai yra pačią realybę) ne tik aplinkoje, bet ir savyje. Taip lyriška, melancholiška pasaulėjauta demonstruoja savo kovingumą ir patriarchalinį konservatizmą. Nuobodulys yra ideologija par excellence, maskuojanti sąstingį kaip nebylų maištavimą prieš trauminę, nepatogią realybę, o heterogeniškumą ir Kito baimę – kaip idealistinės „tikros tapatybės“ paieškas.“ („Nuobodulio retorika“, artnews.lt, 2011 01 28)

Parodos vis pabrėžiami skirtumai tarp Kauno ir Vilniaus atrodo aktualesni jos rengėjams, užsibrėžusiems žūtbūt juos „išdiskutuoti“, o „alternatyviosios tapatybės“ paieškos perdėm pritemptos, kad ji būtų rimtai svarstoma. „Kaunavilnis“ ar „Vilniakaunis“ skamba taip pat, kaip koks nors „Berlynburgas“ ar „Kopenholmas“ – visai nėra reikalo trinti skirtybių ribas ir nevienodai žavias erdves sulydyti į vieną. Vis dėlto vilniečio ir kauniečio tapatybės, įvaizdžio vienas kito akyse klausimas tautiečiams rūpi nuo pat tarpukario, ir jų neįmanoma perprasti neapsilankius Kauno Laikinojoje M.K. Čiurlionio dailės galerijoje, kur įsikūrusi kita parodos dalis. Vieta, kitaip nei MO muziejus, yra atokiau nuo centro, rami ir erdvi, ekspozicija atrodo stilistiškai švari, neperkrauta informacijos, savotiškai „suaugusi“ su pastatu – Ievos Rojūtės kūrinio žodžiai užrašyti ant jo stoglangių.

Tokioje atmosferoje kūrinių reikšmės ir potekstės atrodo kur kas aiškesnės, išgrynintos. Čia akivaizdu, kad Vilnius, nors realybėje ne mažiau „treninguotas“, mikrorajonų „nusėtas“, kauniečiams labiau siejasi su svajonėmis, pasakomis ir legendomis, yra romantikų apdainuotas. Tikrovėje jis nepaliaujamai greitėja, yra chaotiškas, skatina didesnį savitumų susimaišymą, homogeniškumą. Vilnietis kauniečio akimis – intelektualus, manieringas, daug ir įkvėptai šneka, o pereinant prie konkrečių veiksmų išnyksta svarbesnių reikalų sūkuryje: jis nuolatos kažkur lekia. Vilniuje renginys gali sutraukti n-gubai daugiau žiūrovų nei kitur, tačiau pusė jų spoksos į savo telefono ekraną, planuodami, ką čia dar šįvakar aplankius. Toks ir vilnietiškas valstybingumas: deklaratyvus, labiau parodinis ir paradinis (tai ironiškai liudija Bernadetos Levulės „Wilno nasze“). Kaune jis – labiau „išjaustas“ (ne veltui būtent čia įsisiūbavo Sąjūdis), čia įmanoma net priespaudos laikais susikurti „patriotinę idilę“: tai įrodo Tomo Martišauskio, Antano Dubausko, Donaldo Trainavičiaus ir Dainiaus Liškevičiaus „Prisiminimai“.

Kaunas atrodo jaukesnis: daug nuosavų namukų, galima pigiai ir sočiai pavalgyti (kur – patikslins Jono Palio „Kauno valgyklų vadovas“), gyventojams labiau rūpi gamta – santykiui su upėmis skiriami net 4 kūriniai. Tai – medinės sienų apdailos, odinio interjero dizaino, senoviškų vitražų ir dekoracijų net buitiškiausiuose kontekstuose, kruopščiai saugomų artefaktų, konservatyvios estetikos erdvė, kur viskas „dekoratyvu, higieniška ir amžina“ (iš parodos aprašymo). Kaunietis – palyginus žemiškesnis, ūkiškesnis (anot Kęstučio Navako, kaunietis Valdovų rūmus laiko didele antikvarine parduotuve), praktiškesnis („Kauno pensininkai sunkiu gyvenimu skundžiasi stovėdami prekybos centro eilėje, prisikrovę po 3 vežimėlius prekių“). Jis nebijo atvirai demonstruoti ir ginti savo vertybių, visada yra nuoširdus: „Aš net ir mirti nebijau, kad tik tada rodytų krepšinį“, – kino kronikoje sako senutė, kaunietė Elena. Tikra tiesa, kad Kaune sutiktas naujasis pažįstamas po 10 minučių pokalbio gali pasikviesti pašnekovą į svečius. Bet kartais kaunietis – ir akiplėšiškai drąsus („Kaunietis sugebėtų ir ant velnio perjoti“), ir „atšakus, nemalonus, ambicingas, kiek trenktas. Nemėgsta minios. [...] Kaunietis nieko nebijo“ (Gintaras Patackas, 2015), tad yra ir savotiškas, ir ekscentriškas, ir tuo didžiuojasi. Juk sakome „Kaunas yra Kaunas“ ir beveik niekada „Vilnius yra Vilnius“, o „tikras kaunietis save vadins kauniečiu net ir daug metų gyvendamas Vilniuje“.

Didesnę gyvenimo dalį nugyvenusią Kaune, o mažesnę (bet visai nemažą) – Vilniuje, mane nemaloniai stebina, kai jų skirtumai dirbtinai eskaluojami. Ypač iš Kaune besilankančių „portugalų“ (parodoje pateikta įdomių šios pravardės kilmės teorijų) girdėdavome pašaipius, atlaidžius, neva ironiškus komentarus: čia ir senamiestis kitoks, ir ta Laisvės alėja „per ilga“, ir architektūra „ne tokia“ – palyginus su rausvu Vilniaus baroku, modernizmas ne itin įmantrus, nedvelkia vilniečio akiai įprasta „romantika“.

MO salės ekranėlyje jaunimui suprantamesne kalba aiškinama, kad Vilnius ir Kaunas – kaip „Nike“ ir „Adidas“ (gerai, kad jo nepalygino su „Puma“: šiuos prekių ženklus įkūrė tikri broliai vokiečiai Adolfas ir Rudolfas Dassleriai). Parodoje sužinojau, kad miestai dirbtinai supriešinti daugiausia sovietmečiu: Vilnius aukštintas, o Kaunas smerktas kaip „buržuazinis“. Tad kam dirbtinai, kad ir žaidžiant, palaikyti jau labiau mitologija tapusį jų susipriešinimą? Tai tas pats, kaip klausti vaiko, ar jis labiau myli mamą, ar tėtį. Skirtybėmis galima ir džiaugtis, ir mėgautis. Kauniečiai į sostinę traukia ištroškę kultūros – parodų, koncertų, susitikimų su įžymybėmis. Jaunesni vilniečiai jau kelinti metai savaitgaliais važiuoja į Kauną atsigauti nuo šurmulio, praleisti laiką neskubant, slankiojant per kavines. Kaip ir Krikštopaitytei, pastebėjusiai, kad parodoje svarbu rodyti, jog Vilnius ir Kaunas neatskiriamai susiję, nes jiems nepaprastai reikia vienas kito, man „labai patinka miestų vienas kitam buvimas tuo alter ego, kuris ties autostrados viduriu tampa vienas kito šešėliu“. Juk kaip apibūdina „eziukasVilniuje.lt“ – „smagu ant svieto, kai taip įvairu“.

Paroda veikia iki rugpjūčio 28 d.

Parodų apžvalgų ciklą finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė