7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Tik dienoraštis

Tarptautinis fotografų simpoziumas „Nida. Sutikti fotografiją“

Agnė Narušytė
Nr. 29 (1436), 2022-09-23
Tarp disciplinų Fotografija
Oleksandr Glyadelov, „Prekybos ir pramogų centras „Retrovilis“ po apšaudymo. Kyjivas“. 2022 m.
Oleksandr Glyadelov, „Prekybos ir pramogų centras „Retrovilis“ po apšaudymo. Kyjivas“. 2022 m.

Antradienis

Atvažiuojam į Nidą jau pavakary, bet dar šviesu. Marios siautėja. Jūra – kaip ežeras.

– Vėjas pietryčių, – sako Erika.

Ji nori vakarų, kad švariai išpustytų galvą. Tik toks esą veikia. O miške – jokio vėjo, niekas nejuda. Tik mes einam į vilą „Jelita“. Neužsukam į Adamo Broombergo „performatyvią atidarymo paskaitą“, nes turim susikaupti – rytoj turėsim pačios kalbėti. Kaupiamės. Paskui išgirsime, kad Broombergo paskaita buvo nuostabi, kad po jo nieko ryškesnio nebepakviesi – nesumušamas rekordas.

Trečiadienis

Rytinė sesija skirta karui Ukrainoje. Rodau Oleksandro Glyadelovo fotografijas iš sugriautų miestų. Šią greitą destrukciją lyginu su lėtąja Mažojoje Lietuvoje, kurią 1991–1992 m. fotografavo Raimundas Urbonas. Skirtingų laikotarpių ir stilistikos vaizdai liudija tos pačios valstybės nepamaitinamą agresiją ir absurdišką siekį sugrąžinti pasaulį į praeitį. Paskui Erika Grigoravičienė pasakoja apie karo „naująjį bestiarijų“ – rodo ne tik garsųjį šunį Patroną, bet ir į slėptuves tempiamus augintinius, Gyvačių saloje išgyvenusį katiną, kariams padedančius ežius ir daugybę kitų žvėrių. Kai kurie tampa memais, o jų gebėjimą mutuoti ir plisti pasitelkia performatyvi karyba – apie tai jau pasakoja Arvydas Grišinas.

Pietaujame Nidos centre. Marios lygutėlės.

– Vėjas pietvakarių, – sako Erika.

– Tu taip ir rašyk, – man sako Laima, – vėjų dienoraštį.

Taip ir rašysiu.

Vakare tradiciškai – menininkų prisistatymai. Pirmasis turėjo kalbėti Vladyslavas Krasnoshchokas, nuotoliniu būdu iš Ukrainos. Štai jo anonso pradžia: „Automobilis su mėlynais kaspinais sustojo toli už patikros punkto. Dešinėje matyti apdegę automobiliai, vienas jų apverstas aukštyn ratais. Priešais yra nedidelis tiltelis ir 5 x 5 m tvenkinys. Už jo – nespalvotas daugiaaukštis. Nusiimu kaukę. Šūvis. Kitas. Bėgu į mašiną. Einame pasilenkę. Darbo didvyriai – kairėje. Adrenalinas. Važiavome tai ten, tai ten. Išlipam iš mašinos. Du smūgiai už mūsų. Nusprendžiu šiandien daugiau nebefotografuoti.“ Krasnoshchoko fotografijas belieka įsivaizduoti, nes jis neprisijungė – nubėgo fotografuoti „miesto išvadavimo“. Gal Iziumo, nes kaip tik jį vadavo tomis dienomis. Vietoje jo pirmasis kalba menininku tapęs menotyrininkas Virgilijus Kinčinaitis. Rodo savo fotografijas, kurias publikuoja instagrame. Ten būtina nustebinti, patraukti dėmesį ir jį išlaikyti. Tad fotografijos traukia ryškiomis spalvomis, paverčiančiomis pastatus siurrealiais modernizmo plakatais – tuose miestuose jau seniai, regis, niekas negyvena, tik plaikstosi vėjai ir laikas. Po Kinčinaičio kalbėjusi Jessica Backhaus (jos paroda veikia „Prospekto“ galerijoje) taip pat mėgsta ryškias spalvas ir belaikiškumą. Tik savo vizijas ji konstruoja pati, iš popierėlių, nors anksčiau išgaudavo aštrius šviesos raižinius fotografuodama kasdienes erdves. Sakė: „Sulaukusi penkiasdešimties supratau štai ką: atlaikiau pusę amžiaus ir aš vis dar čia! Jau tikrai galiu daryti ką noriu.“ Norėjo kurti vien iš spalvų ir kuria.

Ketvirtadienis

Pūtė turbūt vakarų ir pietvakarių vėjas – gūsiais, kurie siekė 15–17 metrų per sekundę, kartais debesyse prablaškydami kelią saulei. Ją pastebėjau akies krašteliu viešbučio kambaryje nuotoliu posėdžiaudama ir skaitydama paskaitas. Negirdėjau man gerai pažįstamo lenkų menotyrininko Adamo Mazuro paskaitos apie XXI a. fotografinės knygos fenomeną, man nepažįstamos Aušros Kundrotaitės pasakojimo apie fotografijos kaip ikoninio ženklo kontekstualumą ir taip pat nepažįstamos Rūtos Statulevičiūtės-Kaučikienės minčių apie fotografijos ryšį su Holokaustu. Fotografės ir leidyklos „Replika Publishing“ vadovės iš Izraelio ir Vokietijos Youvalle Levy taip pat nemačiau, negirdėjau ir ką SetP Stanikas pasakojo apie „nefotografų fotografiją kaip nefotografiją“ ar Mindaugas Kavaliauskas – apie „A-tašką“. Per pandemiją įvaldytos technologijos išlaisvina nuo būtinybės visada būti „vietoje“, bet tuomet buvimas kitoje vietoje tampa beprasmis. Tą dieną nekenčiau ir technologijų, ir mokslo metų, ir įsitikinimo, kad tik paskaita reiškia studijas. Bet viskas praeina. Jau temstant spėju nueiti prie jūros. Bangos blaškosi, niekaip neapsispręsdamos, ar geriau lėkti iš vakarų, ar iš pietų. Susimėto ir susidaužia paleisdamos į dangų purslų fejerverką. Ir taip visoje jūroje – horizonto linija virsta kardiograma. Grįždama vos įžiūrimu takeliu jau laukiu rytojaus, kai galėsiu paprasčiausiai klausytis paskaitų.

Penktadienis

– Vėjas pietvakarių, – užtikrintai praneša Erika.

Stiprus. Vis atneša lietaus debesis, o jūra jau girdisi net prie marių. Sako, kai būni pliaže, brūžina veidą lyg švitriniu popieriumi. Užrašau, ką kiti pasakoja, nes tą dieną prie jūros taip ir nenuėjau.

Penktadienis prasidėjo žvalia Jelenos Šalaj paskaita apie savo šeimos nuotraukas, darytas jos pačios, bet ne banaliai – ji pasimokė fotografuoti pas meistrus ir matau, kad kreipia dėmesį į šviesą ir kompoziciją. Nors vyras ir keturi vaikai pozuoja, jų kūnai ir veidai pilni ženklų, išduodančių santykius, charakterius, nuotaikas. Tas nuotraukas Šalaj analizavo „prieš plauką“ – įvardijo, ko jose nėra. Labiausiai – jos pačios. Todėl įsiminė autoportretas, turbūt fotografuotas sėdint vonioje prieš veidrodį su rėkiančiu kūdikiu po pažastim – tokį pasipriešinimą nuolat tenka įveikti mamai, norinčiai padaryti ką nors svarbaus sau. Paskui Tomo Pabedinsko paskaita apie XX a. 9-ojo dešimtmečio roko maršų fotografijas atrodė nutolusi ne tik laike, bet ir konceptualiai – tuose masiniuose siautėjimuose nėra vietos vaikams, nors jie netikėtai pasirodo iškelti virš minios su trispalve rankose. Visa tai fiksavęs Virgilijus Usinavičius-Augulis siekė pagauti kylančią pasipriešinimo okupacijai bangą, paskui išaugusią į Sąjūdžio mitingus. Tik tiek, kad tų roko provaizdžių miniai vadovavo ne oratoriai, bet metalu odinius švarkus apsisagstę ilgaplaukiai muzikantai.

Į sceną išėjus olandų kino režisieriui ir rašytojui Peteriui Delpeutui, atmosfera pastebimai įkaito. Gal ir todėl, kad auditorijoje žmonės jau nebetilpo. Traukė ne tik kalbėtojas, bet ir tema – Jonas Mekas ir jo skandalas. „Nuo studijų laikų labai žaviuosi Jonu Meku (1922–2019), – pradeda Peteris, – todėl buvau labai sukrėstas, kai 2018-ųjų birželį istorikas Michaelas Casperis žurnale „The New York Review of Books“ pareiškė, kad Mekas sąmoningai pamiršo arba neteisingai pateikė informaciją apie 2400 žydų nužudymą 1941-ųjų rugpjūčio 8 d. jo gimtuosiuose Biržuose. Casperis nerado jokių įrodymų, kad Mekas būtų dalyvavęs šiose žudynėse. Jis ragino atsakyti ne tiek dėl jo veiksmų, kiek dėl savo atminimo: Mekas „pamiršo“ tai, ko neturėjo pamiršti.“ Peteriui – kaip ir daugeliui Meko gerbėjų – iškilo dilema: pasmerkti ar išteisinti? Jis ėmėsi tyrimo. Nuvyko į Biržus, į aplinkinius kaimus ir patyrė vakariečiams neįprastas tuščias erdves tarp gyvenviečių. Perskaitė Meko tekstus ir rado užuominą į Astravo kaimą, kuriame ir įvyko žudynės. Mekas rašė negalįs galvoti apie ten glūdinčias juodumas. Kaltas ar ne? Rusijos pradėtas karas Ukrainoje klausimą užaštrina, nes mes jau nebenorime net matyti režimo nepasmerkusių Rusijos piliečių. Bet Lietuva anuomet buvo okupuota, Mekas kalbėjo trūkčiojančia kino kalba kitame laikmetyje, kai postmodernizmo filosofas François Lyotardʼas įrodinėjo, kad yra dalykų, apie kuriuos neįmanoma kalbėti, nebent pertrūkiais, pabrėžiančiais tą neįmanomybę. Žinoma, filosofas turėjo omenyje Holokaustą, kurį tuomet atrodė šventvagiška aprašinėti ne žydui. Visa tai „primąsčiau“ aš, nes panašiai jaučiausi kalbėdama savo paskaitoje apie karą Ukrainoje – kalbėti būtina, bet jauti, kad devalvuoji tikrąjį siaubą įvilkdama jo atvaizdus į filosofines sąvokas.

Po paskaitos prasidėjo diskusija, kurią Peteris ir norėjo išprovokuoti. Ji tęsėsi ir kavinėje, ir einant atgal į Nidos meno koloniją, iki pat vakarinių menininkų pasisakymų. Mačiau, kad jauniems sunku priimti tokį Meką, lengviau jį tiesiog praleisti.

Vakare apie savo kūrybą pasakojo net keturios menininkės. Belaukdami link Nidos dar tebevažiuojančios Agnės Jonkutės stebėjome tyliai šaudančius fejerverkus, Brigitos Kasperaitės nufilmuotus dronu kažkuriame Vokietijos mieste. Dronai, šūviai, ugnies pliūpsniai tamsoje – analogijų su karu net neminėsiu, juolab kad menininkė pati karui prasidėjus papildė savo instaliaciją nepastebimai nerimą virpinančiomis sienomis. Paskui škotė Alishia Farnan iš Didžiosios Britanijos rodė „tradicinių socialinių erdvių“ fotografijas – daugiausia iš Škotijos, bet taip pat iš kitų Europos šalių. Tradicija jai – 8-ojo ir 9-ojo dešimtmečių dizainas, išlikęs iš tų laikų, kai darbininkų profsąjungos dar buvo reikšminga jėga ir savo susibūrimams turėjo specialias erdves. Tokią stilistiką Alishia rado ir Nidoje – nufotografavo „Nerijos“ viešbučio antro aukšto vestibiulį su jo foteliais, kilimais ir paveikslais. Serena Dzenis – australė, ištekėjusi už latvio ir gyvenanti Islandijoje, – buvo pakviesta todėl, kad laimėjo fotografijų konkursą. Jos užaštrintų spalvų industrinės konstrukcijos žydro dangaus fone turėjo „perkelti žiūrovo vaizduotę į kitą pasaulį, egzistuojantį už laiko ribų“, ir šiek tiek perkėlė. Pagaliau atvykusi Agnė Jonkutė sugrąžino mūsų vaizduotę į šį laiką, nes parodė, kaip visur, kur keliauja, į smėlį pakasa popieriaus lakštus, kad juos pageltonintų šviesa, taip nupiešdama laiko peizažus. Tų piešinių sėmimas iš žemės taip pat susijęs su karu ir represijomis, nes jos šeima buvo prievarta išvežta į Sibiro žemę, kur senelis taip ir pasiliko.

Nerimastingas diskusijas ir neatsitraukiančias mintis apie karą apibendrino projekcijų vakaras. Tai – konkurso „Tyla prieš audrą, arba lyg būtum uragano akyje“ finalistų darbai. „Tyla prieš audrą“ yra mūsų pripratimo prie baisių žinių būsena, laukiant kažko dar baisesnio. Tiksliausiai tai išreiškė ne tik Serenos Dzenis, bet ir Agnės Gintalaitės fotografijos, pagamintos „bendradarbiaujant su kompiuteriu“, kurio siurrealistines vizijas norėjosi žiūrėti ilgiau, nei leido projekcijos laikas.  

Šeštadienis

Naktį pajūryje pietvakarių, vakarų vėjo gūsiai siekė 15–17 metrų per sekundę. Atnešė daug lietaus, viešbučio kieme sukūrusio ežerą.

Prancūzė Luce Lebart negalėjo atvykti, tad „Pasaulinę moterų fotografijos istoriją“ (Thames and Hudson, 2022), parengtą kartu su Marie Robert, pristatė nuotoliu. Smagu, kad tarp 300 fotografių iš viso pasaulio atsirado vietos ir Veronikai Šleivytei bei latvei Intai Rukai. Semiotikas Paulius Jevsejevas analizavo „gyvūno veido selfius“, kurių, tiesa, patys gyvūnai nefotografuoja – tai juos fotografuojantys žmonės išgauna tarsi žmogiškas gyvūnų veido išraiškas, o patys šiek tiek sužvėrėja. Tačiau ryto „vinis“ buvo Natalijos Arlauskaitės paskaita apie Rytų Europos slaptųjų tarnybų mokomąją ir tarnybinę fotografiją. Fotografijos, demonstruojančios, „kaip tapti gerais agentais“, vakariečiams yra egzotika, smalsiai suvartojama perkant iš jų sudarytus albumus ar žiūrint filmus. O man darėsi bloga matant polaroidus, „Stasi“ darbuotojų darytus vokiečių butuose prieš slaptą kratą, ar nuotraukas vakarėlių, kuriuose agentai persirengdavo savo stebimų sportininkų drabužiais. Arlauskaitė kvestionuoja tokių publikacijų etiką kartu klausdama: „Kaip prasminga kalbėti apie slaptosios policijos estetiką?“ Galbūt dera atsiversti pačius albumus, kuriuose tiksliai nurodytos tokių nuotraukų funkcijos – pavyzdžiui, fotografija turi padėti agentui tarsi apsivilkti situacijai tinkamo socialinio vaidmens uniformą, tarkim, tapti „dailininku“, kad jo ilgo buvimo gatvėje su molbertu niekas „nepastebėtų“.

Ką veikiu dieną, jau nebefiksuoju. Dieniniai pasivaikščiojimai po mišką ar prie jūros susilieja į vieną atotrūkį nuo tikrovės. Vakare vėl klausomės menininkų. Alvydas Lukys rodo savo ilgosios, ant 7 metrų drobės juostos atspausdintos fotografijos fragmentą. Ten – keleto fotografų pasibuvimas prie jūros 1991-aisiais, regis, netrukus po pučo, „kai dar buvo niekas neaišku, o Kaliningradas juk čia pat, kaip ir karinės bazės“. Todėl mažai kas atvažiavo, paplūdimyje buvo pastebimai tuščia. Chia-Yun Wu iš Taivano atvyko į Nidos rezidenciją jau šiemet, laimėjusi konkursą. Čia ji irgi stebėjo tas pačias tuštumas – jūros, kopų, Kuršių marių stiklišką paviršių, kurį virpino tik plaukiojančios gulbės ir žuvėdros. Jai prigrasino neiti į Rusijos pusę. Galima tik akimis nulydėti paukščius, kurių ji ėmė klausinėti apie tas nematomas sienas ir ribas – naivokai, nes siena, atskirianti nuo Rusijos, dabar kaip tik labai reikalinga. Na, o Cooltūristės – Laima Kreivytė ir Ineta Armanavičiūtė – atkreipė publikos dėmesį į socialinius Nidos pakraščius. Rodė 2013 ir 2022 m. fotografuotus „skladukus“, į kuriuos vietiniai persikrausto, kad užleistų savo namus poilsiautojams. Devyneri metai juos jau pastebimai pakeitė – kai kurie netgi tapo poilsiautojų vertais viešbutukais, nors kai kur vis dar liko spragos – ant garažų stogų nepastatyti „antrieji namai“.

Paskui Vilius Dranseika pakalbėjo apie fotografų etiką, visi paplojo organizatoriams – Lietuvos fotomenininkų sąjungos pirmininkui Gyčiui Skudžinskui, Vilmai Samulionytei ir būriui savanorių. O sutemus „Zuikio darže“ mums grojo „Sheep Got Waxed“, kurių elektriniai virpesiai tiko stebėti žvaigždėms užsakytų picų belaukiant.

Sekmadienis

Orų prognozė žadėjo, kad vėjas vis labiau rims ir pasisuks iš vakarų–šiaurės vakarų pusės. Taip ir buvo – pragiedrėjo. Prieš išvažiuodamos užsukome į ukrainiečių parodą „Saldžių svajonių fondas“ Nidos meno kolonijoje, kuruotą Lesios Kulchynskos. Paroda patvirtino nuojautą, kad tik patys ukrainiečiai gali išsakyti, kas vyksta jų šalyje, net ir naudodamiesi mūsų Neringos miško ir pajūrio vaizdais.

Saulėtame paplūdimyje paskutinį kartą žvelgėme į žaliai nušvitusią jūrą. Lygiai taip pat stovėjo ir kitų figūros – palinkusios į vakarus, kad veidus geriau nuvalytų vėjas.

Oleksandr Glyadelov, „Prekybos ir pramogų centras „Retrovilis“ po apšaudymo. Kyjivas“. 2022 m.
Oleksandr Glyadelov, „Prekybos ir pramogų centras „Retrovilis“ po apšaudymo. Kyjivas“. 2022 m.
Agnė Narušytė. D. Stankevičiaus nuotr.
Agnė Narušytė. D. Stankevičiaus nuotr.
Arvydas Grišinas. D. Stankevičiaus nuotr.
Arvydas Grišinas. D. Stankevičiaus nuotr.
Erika Grigoravičienė. D. Stankevičiaus nuotr.
Erika Grigoravičienė. D. Stankevičiaus nuotr.
Adam Mazur. D. Stankevičiaus nuotr.
Adam Mazur. D. Stankevičiaus nuotr.
Gytis Skudžinskas skatina klausti klausimus. D. Stankevičiaus nuotr.
Gytis Skudžinskas skatina klausti klausimus. D. Stankevičiaus nuotr.
Jelena Šataj. D. Stankevičiaus nuotr.
Jelena Šataj. D. Stankevičiaus nuotr.
Jessica Backhaus. D. Stankevičiaus nuotr.
Jessica Backhaus. D. Stankevičiaus nuotr.
Laima Kreivytė (Cooltūristės). D. Stankevičiaus nuotr.
Laima Kreivytė (Cooltūristės). D. Stankevičiaus nuotr.
Natalija Arlauskaitė. D. Stankevičiaus nuotr.
Natalija Arlauskaitė. D. Stankevičiaus nuotr.
Nidos simpoziumo vakaras. D. Stankevičiaus nuotr.
Nidos simpoziumo vakaras. D. Stankevičiaus nuotr.
Peržiūra. D. Stankevičiaus nuotr.
Peržiūra. D. Stankevičiaus nuotr.
Peter Delpeut. D. Stankevičiaus nuotr.
Peter Delpeut. D. Stankevičiaus nuotr.
Publika ir Jessica Backhaus. D. Stankevičiaus nuotr.
Publika ir Jessica Backhaus. D. Stankevičiaus nuotr.
 Serena Dzenis. D. Stankevičiaus nuotr.
Serena Dzenis. D. Stankevičiaus nuotr.
Virginijus Kinčinaitis. D. Stankevičiaus nuotr.
Virginijus Kinčinaitis. D. Stankevičiaus nuotr.
Tomas Pabedinskas. D. Stankevičiaus nuotr.
Tomas Pabedinskas. D. Stankevičiaus nuotr.