Autorius: Aleksandra Fominaitė
Aleksandra Fominaitė
Subtiliai paraginti
Eglės Narbutaitės paroda „Pavėsis“ galerijoje „Arka“
Atkreipti visuomenės dėmesį į svarbius, kūrybingo žmogaus manymu, joje vykstančius procesus šiais laikais galima įvairiai. Kažkas klijuoja ant miestų lietvamzdžių ir stulpų lipdukus „Go Vegan“, (naiviai) tikėdamasis, kad liepiamoji nuosaka kitos šalies kalba vis dėlto padarys savo darbą. Kažkas nesiviešindamas savanoriauja ligoninėse, budi prie vienumoje paliktų mažų vaikų. Kažkas mosuoja sau daug reiškiančiomis vėliavomis viešose eitynėse didmiesčių alėjomis. O štai menininkė Eglė Narbutaitė, siekdama paliesti (ne tik) jai pačiai svarbias temas, parodoje „Pavėsis“ pasitelkia nepiktą, subtilų humorą ir minimalistines raiškos priemones, paišydama juodu tušu ant baltai nudažytų galerijos sienų.
Aleksandra Fominaitė
Parke be medžių
Pokalbis su studijos „Hungry Eyes“ įkūrėja, iliustratore Stasele Jakunskaite
Vilniaus geležinkelio stotyje įsikūrusiame „Bėgių parke“ medžių nerasite – tik betono ir metalo. Kai 2010 m. gyvenau Naujininkuose, mačiau, kad toje pilkoje erdvėje tarp bėgių, stulpų ir techninių patalpų veikė lyg muitinė, lyg tarptautinių traukinių peronas. Vietos gyventojai, abejingai praeinantys pro šalį, nustebtų sužinoję, kad dabar šioje neįprastoje vietoje gaminama sriuba. Kokia? Apie tai pakalbinau seną pažįstamą, „Bėgių parke“ (Pelesos g. 10,Vilnius) veikiančios meno galerijos „Hungry Eyes“ įkūrėją, iliustratorę Staselę Jakunskaitę.
Aleksandra Fominaitė
„Jeigu niekas neužpyks, ? – Lietuvos širdis“
Paroda „Kaunas–Vilnius: nuversti kalnus“ Vilniuje ir Kaune
MO muziejuje veikianti paroda „Kaunas–Vilnius: nuversti kalnus“ (idėjos autoriai ir organizatoriai: Kauno miesto muziejus ir MO muziejus; koncepcijos autorius Tomas Vaiseta; kuratoriai: Justina Juodišiūtė, Kotryna Lingienė, Ernestas Parulskis, Miglė Survilaitė, Rasa Žukienė, paroda yra „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos dalis) dėl salės ypatybių paprastai pradedama apžiūrinėti nuo Dalios Mikonytės ir Adomo Žudžio videokūrinio „Kauno–Vilniaus studijos“ (2017–2018). Įvairių urbanistinių objektų gabalai, ore pakibusios šviesoforų dalys, apkapoti medžiai, nebenaudojamos reklaminės iškabos, apleisti pastatai su vandalizmo pėdsakais čia susilieja į vizualinę „mišrainę“, kuri šiandieniniame, karo kontekste instinktyviai kelia kraupoką įspūdį. „Džiovintų gyvūnų“ (paauglystėje taip vadinome mėgstamą Tado Ivanausko muziejų) muziejaus žirafos, stumbrai, smaugliai ir žuvys, kartu su lengvai atpažįstamais abiejų miestų (gana turistiniais) vaizdais sluoksniuojasi lyg tortas su lengva sniego „cukraus pudra“, lydimas „kosmiško“ garso: apgailėtiną Gedimino kalno būklę komentuojanti Gailės Griciūtės garso instaliacija skleidžia jį per visą salės galą, nuolatos garsiai ūžauja, lyg per dykumą, primenant ir mitologinės pabaisos alsavimą.
Aleksandra Fominaitė
Prašmatnus, žavus ir ilgalaikis*
9-ojo dešimtmečio Rytų Vokietijos fotografijos menas
„Nematau didelio skirtumo nuo mūsų“, – tarstelėjo kartu pakviesta draugė, pradėjus apžiūrinėti parodą Nacionalinėje dailės galerijoje „Neramūs kūnai“. Vis dėlto skirtumus netrukau pastebėti priėjusi Manfredo Paulo nuotraukų ciklą, kur jis fiksuoja gimdančią žmoną. Žinia, Lietuvos vyrams sovietmečiu buvo uždrausta dalyvauti gimdant. Skerdyklos procesus ar mirusiuosius morge taip pat vargu ar kas galėjo fotografuoti.
Aleksandra Fominaitė
Mąstymas turi atgimti iš naujo
Pokalbis su latvių tapytoju Andriu Vītoliņiu
Net per dvi erdves – Vilniaus rotušę ir galeriją „Meno niša“ – išsidėsčiusi latvių tapytojo Andrio Vītoliņio paroda „Mums reikia šanso atgimti!“ stebina ir įspūdingu kūrinių dydžiu, ir neįprasta stilistika. Anot menotyrininkės Ramintos Jurėnaitės, sudėtinga būtų ir Lietuvoje, ir Latvijoje ją su kuo nors palyginti, pati įžvelgiau čia ir architektūros, ir dizaino (autorius yra studijavęs šias disciplinas Latvijos dailės akademijoje), ir plakato meno įtaką. Nuo įprastai išdailinto taikomojo meno šiuos kūrinius skiria nenugludinta, „susendinimo“ efektą išlaikanti tapybos technika: darbo proceso pėdsakai tyčia nemaskuojami, varvančių dažų sluoksniai persišviečia, fonas nenudailintas, jame pastebimi ir formų atspaudai, ir nusitrynimai, ir šiurkštūs potėpiai. Sukurti vaizdai tarsi levituoja ore, bet kartu yra ir labai žemiški, išsidėstę tam tikru ritmu, palaikančiu kūrinių kompoziciją.
Aleksandra Fominaitė
Mįslingos erdvės ir medžių veidai
Peeterio Krosmanno tapyba Vilniaus rotušėje
Apžiūrinėjant penkti metai Kaune gyvenančio estų menininko Peeterio Krosmanno tapybos parodą „Druska ir pipirai“ Vilniaus rotušės pirmo aukšto salėje, neapleido mintis, kad čia pavaizduota erdvė, kuri, kaip ir gamta, puikiausiai gyvuoja ir be žmonių. Apie juos primena tik užuominos: eismo ženklai, vėliava, iškaba („Kultūra“).
Aleksandra Fominaitė
Ryšių ryškumas ir plyšiai
Žemės ir aplinkos meno paroda Kairėnų botanikos sode
Apibendrinti Ingos Raubaitės kuruojamos tarptautinės parodos „Ryšiai“ Botanikos sode kūrinius pasirodė gana sudėtinga. Beveik dvidešimties autorių darbus sieja tik kelios bendros gijos: kūrinių teminis laukas (ryšys arba jo nebuvimas) ir tai, kad autoriai – skirtingų sričių profesionalai (tekstilininkai, matematikai, tapytojai ir kt.).
Aleksandra Fominaitė
Paroda skaitantiems mintis
Rasmos Noreikytės paroda „Pasakojimas / audimas“ VDA tekstilės galerijoje „Artifex“
Nauja personaline paroda Rasma Noreikytė, žymi taikomosios, tradicinės tekstilės menininkė, tarptautinių projektų stipendininkė, pagerbia „audėjų audėja“ vadintą, a.a. vilkaviškietę Mariją Danilaitienę (1949–2017) ir mažeikietę Adolfiną Tarvydienę (1918–2011). Tai vieša padėka audėjoms, daug metų paskyrusioms kruopščiam, lėtam darbui, kur „tik tūkstančius kartų pakartotas veiksmas duoda rezultatą“ (bernardinai.lt, 2010-08-23, Marija Danilaitienė. Dedant siūlą prie siūlo), dabar Lietuvoje dažniausiai laikomam „moterišku“.
Aleksandra Fominaitė
Daiktai savyje, mumyse ir tarp mūsų
Pokalbis su menininku Domu Ignatavičiumi personalinės parodos „Tarp“ proga
2000 m. Vokietijoje Konstantino Bogdano jaun. surengtai grupinei parodai „Fragile“ nufotografavau savo virtuvės baldus ir prietaisus. Įdėjau realistiškai detalias jų nuotraukas į tikro dydžio stiklo kubus. Eksponavome ekologiškoje konferencijų erdvėje – tokioje „teletabių“ aplinkoje, kur namukai apaugę gėlėmis, pasodintomis ant stogų, o kai kurie sukasi pagal saulę. Ta „chruščiovinė“ virtuvė ten atrodė itin keista, netikėta. Pirma vieša darbų ekspozicija vyko vasarą, ir ilgainiui tuose uždaruose kubuose susidarė šiltnamis. Aplink juos veją šienaudavo, o kubuose prižėlė žolės. Jų viduje buvo dar mažesnių kubų, ten ji išaugo dar aukštesnė... Taip aplinka pati „sudalyvavo“ parodoje.
Aleksandra Fominaitė
„Monolitinės“ draugystės istorijos
Akvilės Misevičiūtės (Magicdust) ir Antano Dubros (Stryts) paroda „Konfeti logika“ galerijoje „Sodų 4“
Apžiūrint Tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos galerijoje surengtoje parodoje „Konfeti logika“ eksponuotus grafikų Akvilės Misevičiutės (Magicdust) ir Antano Dubros (Stryts) darbus pirmiausiai išryškėja paauglystė, „gariūnmetis“, daugiakultūriškumas. Autoriams šis laikotarpis sutapo su paauglyste ir tiesiogiai: abu gimę 1987 m., šiuo metu, matyt, daugiau ar mažiau išgyvena tarpsnį, kai jaučiama „nostalgija viskam“ (iš parodos aprašymo). Su „gariūnmečio“, kurį tik pastaruoju metu pradėta reflektuoti kaip unikalų lietuvių kultūros reiškinį, realijomis čia susiję ir estetika, ir siužetai, ir jų pasakojamose istorijose tvyranti nestabilumo, užslėptų pavojų, visuotinio nepasitikėjimo kupina atmosfera, kurioje, kaip ir visur, gyvuoja kažkas mielo ir „savo“. Dabar juokinga prisiminti, kokį emocinį krūvį – beribę pašaipą, nuostabą ir pasibjaurėjimą – tuo metu tūlam Lietuvos piliečiui turėjo patys žodžiai „menininkas“ ar „prie meno“. Juk, kaip sako rašytojas Andrius Jakučiūnas, „ta epocha su neregėtu atkaklumu negimdė meninių vaizdinių, pripažino tik drumstą, šiukšliną, ant baltų plastikinių kojelių siūbuojančią tikrovę, papuoštą dirbtinėmis gėlėmis; ją galėjai patirti tik savo kailiu, urloms pastojus kelią arba pačiam „prisiknisus“ prie kokių geltonsnapių. Gariūnmetis buvo viltis, bet ne tiesa.“ („Dėmesio – visai užmiršta sena“, http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2010-11-29-andrius-jakuciunas-demesio-visai-uzmirsta-sena/53791). Taip pat ir visam 10-ajam dešimtmečiui būdinga svaiginanti laisvė, aibė iliuzijų, seniai svajoto ribų peržengimo, gausių, nereglamentuotų raiškos galimybių suteiktas entuziazmas. Ta laisvė, kurios šiandien pasigendama, kai socialinė nelygybė bado akis, bet apsimetama, kad viskas gražu, nes „pozityvaus mąstymo“ virusu užsikrėtė net politikai, skatinantys besipiktinančius „tiesiog daugiau šypsotis“, o medijose, atrodo, nėra svarbesnės temos nei „sveikas“ maistas. Beribės individo laisvės, jo maišto prieš nepasitenkinimą sukeliančią tikrovę, iliuzijų atsikratymo, kovos už teisybę ir savo vertybes temos organiškai sujungia paauglystę kaip asmens ir „gariūnmetį“ kaip ištisos šalies raidos istoriją.
