(Ne)būtys ir (su)jungtys

Tekstinės instaliacijos ant sienų traktuojamos kaip skulptūros, Claude’o Monet reprodukcijų vizualai įmontuoti šiltnamio dubenyje, o raudonos plytos, apdengtos skaidria plėvele, yra kūrinio dalis. XX a. 7–8-uoju dešimtmečiais istorijoje nutiko puikus dalykas – konceptualizmas, dailės kryptis. Ir tuomet tarytum visos skardinės, buteliai, buitinė technika ir mums įprasti, kaskart kasdienybėje randami daiktai ar net rutininiai procesai tapo meno kūriniais, legitimizuota gija su menininko minties fiksacija. Na, o esminiais momentais įvardijami intelektualiniai procesai, kuriuose lankytojas yra kviečiamas įsitraukti, dalyvauti ar permąstyti. Šiuolaikiniame mene (kiekvienai kartai ar epochai kuriamas menas yra būtent toks) žiūrovas yra įpratęs, jog menininkas yra kartu ir tyrėjas, tarpininkas, mokslininkas. Smalsumo ir kūrybinio impulso vedamas jis leidžiasi į piligrimines keliones, neria į vandenų gelmes, atlieka tyrimus laboratorijoje ir t.t. Kažkuria prasme mes tapome „išdresuoti“ vertinti kūrinį socialinio, ekologinio, politinio ir globalaus turinio kontekste. Tačiau kas atsitinka, kai akis iš pirmo žvilgsnio geba naiviai suprasti meno kūrinį be papildomo žinojimo? Atsakymas – pasimetimas. Tai nuo ko bėgome ir kur susitikome?

Pakeliui atsiranda tekstas „(ne)būtys ir (su)jungtys“ apie dvi šį rudenį Kaune pristatomas parodas. Galerijos „Meno parkas“ kartu su „Brigitte March ICA“ (Štutgartas) sudaryta paroda „Konceptualizmo atspindžiai: įvietintas menas“ ir „Tema gallery“ Vitos Zaman „Antras gyvenimas“. (Ne)būtys šiame tekste traktuojamos kaip erdvės, kuriose susitinka tamsiosios dėmės, paraštėse likusios mintys, tarpai tarp skirtingų dešimtmečių manifestų ir, be abejonės, mūsų visų atspindžiai. (Su)jungtys – tai menininkai: kuriantys, eksperimentuojantys ir ieškantys.

„Brigitte March ICA“ sudarytoje parodoje pristatoma pastarųjų 45 metų veiklos kryptis, kuri orientuota į konceptualų ir medijų meną nuo praėjusio amžiaus 8-ojo dešimtmečio vidurio. Ekspozicijoje – tokių asmenybių kaip Myra Brooklyn, Ugo Dossi, Jeanas Le Gacas, Morgan O’Hara, Antoni Muntadas, Patrickas Raynaud, Danielis Schornigas, Timmas Ulrichsas ir Lawrence’as Weineris kūriniai. Parodoje „Antras gyvenimas“ eksponuojama septynerius metus Los Andžele kurta serija, kurią sudaro 16 autentiška-taktiliška technika sukurtų darbų. Dėl neįtikėtino atsitiktinumo dviejų tarptautinį pripažinimą turinčių galerisčių-kuratorių minčių tinklas išaustas šių metų kultūros sostinės karūną besimatuojančiame mieste. O brangakmenių briaunos suspindinti ties šiais punktais-kampais.

Procesas kaip patirčių visuma – taip tikriausiai būtų galima vienu sakiniu apibūdinti menininkės Vitos Zaman kūrybą. Pripažinimą dviejų galerijų Vilniuje ir Londone bendraįkūrėja pelnė šiuolaikinio meno srityje. Daugiau nei dvidešimt metų skyrusi kitų kūrėjų karjeroms, gyveno didžiausiuose meno megapoliuose. Žvelgiant į kūrinius pasibeldė vaikystės prisiminimas apie vienuoles ir kunigus. Tiksliau būtų sakyti, jog iškilo vaizdinys apie liturginius drabužius, dekoruotus rankų darbo auksiniais ar šilkiniais siuviniais. Ir taip taktiliškumas tampa nuoroda į tam tikrą pasiilgtą meno šventumą, kvietimu panerti į taip trūkstamą meno naivumą ir paprastumą.

Ženklų, vaizdinių ir simbolių universalumo paieškos apčiuopiamos Ugo Dossi kūrinyje iš serijos „Cosmos“ („Kosmosas“). Devintojo dešimtmečio viduryje sukurta instaliacija su bumerangu kaip vizuali apmąstymų apie kosmologinius reiškinius ir energijų dažnius išraiška. O neturinčiam konteksto apie kūrinius lankytojui galima labai laisvai įsivaizduoti, kad galerijos „Meno parkas“ antrame aukšte apsigyveno invazinio šliužo formą primenantis objektas.

Protestas. Ištraukti mintį iš pasąmonės, išausti ją, sujungiant dvi tapybos rūšis (medvilniniu siūlu ir akrilu ant drobės), tapo tikru iššūkiu Zaman. Dinamiškame tempe, technologinio proceso laikmetyje užsidaryti nuo išorinio pasaulio, panirti į lėtą, kažkuria prasme senamadišką (neinstagramišką) procesą tapo maišto forma bei kontrastu ankstesniam jos ritmui. Todėl, lankantis parodoje, kuri eksponuojama salono tipo galerinėje erdvėje-smetoniškame bute, kyla jausmas, jog kertamos dimensijos. T.y. lankytojas peržengia nematomą ribą ir pasineria į patyrimines personažų pinkles.

Meno kūrinio medžiaga gali būti pati idėja, nors ji ir nematoma, teigė konceptualistai. Zaman kuria paveikslus, meno kūrinius ant drobės, ir siūlais sukuria jiems tūrį, taigi ir daiktiškumą. Sukuriama forma-figūra, į kurią galėtume suprojektuoti savo susitikimus, pokalbius su vidiniu vaiku. Tam itin kviečia paveikslai „Visiškai nuoga“, „Mylimieji“, „Tarpininkė (Vandenynas)“ ar „Pavaizdos“. Paveikslų atlikimas bei šiltas paviršius taip pat kviečia ir į susitikimą su savo močiutėmis, promočiutėmis, apnertų staltiesėlių ar inicialais papuoštų nosinaičių prisiminimais iš vaikystės. Tačiau sustojus prie paveikslų ir paskendus prisiminimuose, o vėliau perskaičius darbų pavadinimus, tokius kaip „Laidotuvių beždžionėlė. Horizontalus“ ar „Laidotuvių beždžionėlė. Vertikalus“, apima dvejopi jausmai. Taip, upės ne visada būna vienodai sraunios.   

„Brigitte March ICA“ pristato Myros Brooklyn tekstinę instaliaciją ant sienos „the earth wants to breathe“ (1983/2020) („Žemė nori kvėpuoti“). Kaip rašoma parodos anotacijoje, kvėpavimas čia pabrėžiamas kaip egzistencinės veiklos idėja ir klimato kaitos kontekste, ir dėl taikos, ypač prisimenant tragiškus 2020-ųjų Niujorko įvykius, susijusius su „Black Lives Matter“ judėjimu. Minties išraiška paprasta – ranka rašytas tekstas išdidinamas ant sienos. Reakcija į šį sakinį, be abejonės, visad tokia pat – Žemė nori kvėpuoti, nori išsaugoti gyvybę. O menininkas Lawrence’as Weineris užrašą ant sienos „FLAGS FOLDED OUT OF SIGHT OF THE BARRICADE“ (2022) („Vėliavos sulankstytos, barikadų nematyti“) pristato kaip skulptūrą (galime interpretuoti, jog mintis, įgavusi pavidalą, virsta objektu-daiktu).

Receptoriais pirštų galuose rašomas dienoraštis įaudžia kasdienybės nerimus, baimes ir kitus išgyvenimus į čiurlioniško pasaulio vaizdinius (vienas Zaman kūrinys taip ir vadinasi, „Labas, Čiurlioni“). Aproprijuoti populiariosios kultūros vaizdiniai ar vaikystės knygelėse matyti objektai yra autobiografiniai. Jie turi menininkės veidą ir neretai yra pasipuošę 9-ojo dešimtmečio madai būdingu drabužiu. Labiausiai šiuo metu autorės braižą identifikuoja beždžionėlės personažas. Ji – žaisminga, pikta, pasiklydusi, o kartais apsupta džiunglių, vienatvės dykynių ar didmiesčių smogo. Tokio tipo rašymas yra ne tik dialogo su savimi mezgimas, savęs programavimas, buvimas tyloje, darnoje, bet, atrodo, ir tiesus kelias į savąją autentiką. Į žmogaus (o kartu ir dailės) istoriją įrašomos spalvinės dėmės, virtusios nerimo gėlėmis, iš anapusybės atkeliaujantys simboliai (pavyzdžiui, vis darbuose atsikartojantis paparčio lapas, simbolizuojantis naujai užgimstančią gyvybę ir moteriškumą). Visu tuo labiausiai įtraukiantys darbai yra „Tarpupirščiai“, „Dviese“, „Pelkių architektūra“, „Mama, kuri mintimis laiko lėktuvus danguje“.

Patricko Raynaud kūrinyje „Monet’s Postcards“ („Monet atvirukai“) konceptualizuojama meno sklaidos problema. Visgi labiausiai dėmesį patraukiantys objektai – priešais instaliaciją pastatyti du prausimosi dubenys. Viename iš jų „Nymphéas“ – „Monet’s Ponds“ („Monet tvenkiniai“) (1991), o antrame – kūrinys iš serijos „Bathing Beauties“ (1991), diasec tipo nuotraukos, instaliuotos dubenyse. Šie aproprijuoti atvaizdai yra citatos iš reikšmingų tapybos istorijai šedevrų, o kartu tampa labai patrauklia ir intriguojančia instaliacijos forma.

Šias dvi ekspozicijas labiausiai jungia intertekstualumas ir tarptautiškumas. Jaučiama prabanga į vietinius išteklius pažiūrėti per atstumą. Akiai įprastos erdvės pateiktos kaip vietinio identiteto ir tam tikros egzotikos išraiška (vėlgi grįžtama prie konceptualizmo idėjinio pamato). Ir tai neabejotinai yra Brigitte ir Danielle March bei Vitos Zaman plataus meno diapazono matymo visuma. Bėgdami nuo tamsos kartais pamirštame užsidegti šviesą ir vis tiek susitinkame šešėlyje. Kelias iš nebūties į nebūtį yra ištisa kelionė.