Mūsų problemos – universalios

Rugpjūčio mėnesį Kaune, galerijoje „Meno parkas“, atidaryta jaunosios kartos menininkės Živilės Minkutės tarpdisciplininio meno paroda-instaliacija „Triukšmas“. Paroda tyrinėja ribų poreikį ir pusiausvyros tarp „noriu“ ir „reikia“ paieškas. Kalbamės apie mintis, kurios lieka už parodų salės erdvės.

Naujausia tavo paroda pristatoma skambiu pavadinimu „Triukšmas“, tarsi kalbėtum apie garsus, tačiau darbai tylūs – kalbama formomis ir spalvomis. Kas tau yra tas triukšmas, apie kurį mąstai pristatydama darbus?

Paroda yra apie intensyvumą ir gausą, kurių pilnas (bent jau mano) gyvenimas. Apie jau įprastą tapusį pasakymą „neturiu laiko“, kuriuo puikuojamės tarsi medaliu. Neturime laiko kam? Darbams ar sau? Nes panašu, kad antrasis scenarijus gajesnis. Todėl ir parodoje susipina skirtingi ženklai, jungiantys šiuos naratyvus. Nuolat balansuojantis kinetinis objektas, atspindintys paviršiai ant grindų – tiek dvigubo žvilgsnio, tiek dvigubo žiūrovo, tiek nestabilaus ir sunkiai apibrėžiamo pagrindo simboliai bei subtili grafika pakišta po fluorescenciniais sluoksniais, kurie, nors skaidrūs, kreipia ir keičia matymą. Kuriu abstrakčią savo kasdienybės, realybės jausmo terpę ir kviečiu pasivaikščioti po vidinę pelkę.

Į parodos atidarymą lankytojus kvietei kiek nestandartiškai, siūlei susėsti bendrai sąmoningumo meditacijai. Kodėl taip nusprendei ir kokios buvo lankytojų reakcijos?

Paroda yra apie vidinės dermės siekį, todėl norėjosi per veiksmą papildyti šią temą. Asmeniškai aš nelabai mėgstu atidarymus ir renginius, kuriuose yra daugiau žmonių, nes sunku rasti sau vietą. Mane domina įvairios praktikos vizualaus meno parodose, atrodo, kad tai suteikia laiko kitaip patirti kūrinius, ilgiau su jais pabūti ir pamatyti keletą kartų vis naujai. Dalis lankytojų noriai įsitraukė į meditaciją ir išbuvo visą laiką, dalis prisijungė trumpam ir keliavo toliau, buvo ir tokių, kurie tiesiog stebėjo iš šono, ir tai irgi yra puiku. Norėjau atverti galimybę pamatyti parodą ir kitaip.

Prieš tai buvusioje parodoje „Nertis iš kailio“ pristatei darbus, kuriuose matėme tavo kūno atspaudus, dominavo juoda spalva, o šį kartą ryškios neoninės spalvos tarsi apgaubia daugiasluoksnes monotipijas. Ką tau pačiai reiškia toks pokytis?

Man kiekviena paroda yra kaip vientisas kūrinys, o kūriniai pristato skirtingas temas, prisikviesdami ir skirtingas medžiagas bei spalviškumą. Nejaučiu, kad turiu mediją, kuria baigtinai galiu kalbėti apie viską. Temos taip pat renkasi kitokias medžiagas.

Parodoje kažkur iš kampo pradeda sklisti tarsi nesuplanuotų garsų variacijos, kurių ilgesnį laiką klausydama pasineri į meditatyvius potyrius. Garsai veikia ir kaip fonas, bet kartu paryškina darbų žinutes. Ką tau reiškia garsas, ar jis papildo, ar visgi kuria naujas prasmes?

Garsas parodoje labai svarbus tuo, kad tarsi pabaigia lipdyti erdvę, atima iš jos nejaukų žingsnių aidą ir taip suminkština buvimo jausmą. Šiai parodai pasirinkti garsai yra iš natūralių triukšmų, kuriuos kasdienybėje išfiltruojame, negirdime jų. Sąmoningai surinkome visus nereikšmingus triukšmus į vieną bendrą takelį (ačiū Pauliui Pilkauskui už bendradarbiavimą ir bendrą kūrybą).

Tarp tavo darbų vis dažniau atsiranda ir skulptūros objektų. Šioje parodoje dėmesį patraukia mobili skulptūra, kuri vis sujuda ar net yra sujudinama lankytojų. Koks jos santykis su grafikos darbais ir visa kita?

Taip atrodo, kad tūriniai objektai vis labiau patraukia ir jų kūryboje daugėja, bet plokštuminiai ir tūriniai kūriniai man yra kaip papildiniai vienas kitam. Kaip minėjau, paroda, o dar tiksliau, erdvė, kurioje yra darbai, pati tampa vienu kūriniu, tad ieškant tarpusavio santykių, ryšių tarp darbų ir erdvės labai natūraliai kyla poreikis išeiti į tūrį.

Save dažnai pristatai ne tik kaip šiuolaikinę menininkę, bet ir kaip kūrybinių industrijų kūrėją. Tave galima sutikti kino ir reklamos aikštelėse, renginių užkulisiuose. Kaip šios dvi pusės sutaria tarpusavyje?

Ilgai nesijaučiau gerai žongliruodama šiomis giminingomis, bet kartu ir labai skirtingomis sritimis. Nors abiejuose laukuose dirbu su vizualinėmis problemomis, vidinės sąlygos labai skiriasi. Vidinis konfliktas kyla dėl jausmo ar iliuzijos, kad idėjų menas ir komercija tarsi turėtų atsiskirti ir tarpusavyje negali susitikti, tarsi vienas kitą menkintų. Vis dėlto kuo toliau, tuo labiau jaučiu tolstanti nuo šio jausmo, nes abiejose srityse sprendžiu nestandartines problemas ir kiekvieną kartą mokausi, o ką išmokstu, pritaikau kitur. Tad dvi sritis matau kaip galimybę įgyti daugiau įgūdžių.

Kaip atsiranda temos, apie kurias kalbi savo kūriniuose? Ar keli klausimus žiūrovui, ar kartu su juo ieškai atsakymų?

Paprastai, kad ir kaip paprastai ir neįspūdingai tai skambėtų, – tiesiog sprendžiu savo vidines problemas. Nors man jos yra asmeniškos ir, atrodo, turėtų būti tik man svarbios, kaskart neriant gilyn įsitikinu, kad esame ne tokie ir unikalūs, o net labai asmeniški išgyvenimai dažnai yra universalūs. Stengiuosi kelti klausimus sau, o kartu ir savo kūrinių žiūrovams, nes manau, kad kai jau išties supranti klausimą iki galo, jis ir tampa atsakymu.

O kas toliau? Kokia tema dabar tave traukia?

Net nežinau, visko labai daug, atrodo, kad „Triukšmas“ nepaleidžia manęs ir dar yra kur padirbėti kelionėje pusiausvyros link. Šiuo metu yra ir daug naujų idėjų, ir pakeliui pamestų, neužbaigtų darbų. Norėtųsi ir naujo etapo, bet tam reikia nemažai ką užbaigti.

Ačiū už pokalbį!

Kalbino Avelina Markevičiūtė