![]() |
Oskaro Koršunovo režisuotoje „Žuvėdroje“ teatrinės laboratorijos perspektyva akivaizdi nuo pirmųjų spektaklio minučių. Kol žiūrovai renkasi į salę, aktoriai sėdi palei vieną gan siauros spektakliui skirtos erdvės sieną. Vėliau jie imasi savo vaidmenų ir pereina į centrinę, atvirą patalpos dalį, o galiausiai vėl sugrįžta į savo vietas. Kartais jie mimika, lyg aktoriai per repeticiją, sureaguoja į tai, ką kiti personažai sako apie jų personažą arba apie personažą, su kuriuo jiems netrukus teks vaidinti. Pavyzdžiui, Nelė Savičenko, vaidinanti Iriną Arkadiną, kreivai šypteli ir linkteli galva po Treplevo (Martyno Nedzinsko) replikos, kad jo mama yra keistuolė. Būtent Nedzinskas ir parodo šio spektaklio dvilypumą, pagal kurį aktorių reikia atskirti nuo jo vaidinamo personažo. Iš pradžių jis paprašo žiūrovų išjungti mobiliuosius telefonus (aktorius). Tada atsistoja ir eidamas kreipiasi į juos jau kaip į Treplevo pjesės žiūrovus (personažas). Čia, kaip ir kitur, nepriekaištingai pereinama iš aktoriaus į personažą.
![]() |
Istorijos apie menininko gyvenimą mane visuomet gąsdindavo tuomet, kai žiūrovui ar skaitytojui suteikiama galimybė pamatyti vieną iš minimų didžio kūrėjo šedevrų (išskyrus biografijas, kuriose matome tikrus tikrų menininkų darbus). Todėl geriausia išeitis dažnai atrodo apskritai nerodyti aptariamos kūrybos rezultato, gilinantis vien tik į patį kūrybos procesą. Tačiau kai menininko temą gvildenančiame spektaklyje aukščiausią įkvėpimo akimirką iš rašytojos sielos gelmių pasigirsta tokios eilutės: „mano širdies daina / tai ekskavatorius ir skalda / tai žuvies pardavimo įmonė / ir menkė šaldyta“, o po to autorę apninka dvasinis pasitenkinimas, supranti, kad čia jau esama kažkokių kitokių, logika nepaaiškinamų dėsnių, kad čia (jokiais būdais!) negalima į nieką žiūrėti pernelyg rimtai.
![]() | ![]() | ![]() |
Ketvirtus metus iš eilės rengiamas projektas „Šokis žodžiu – ne[w]kritika“ ne tik stebės ir kritiškai vertins tarptautinio šiuolaikinio šokio festivalio „Naujasis Baltijos šokis‘14“ spektaklius, bet ir žiūrovus kvies į atviras diskusijas su Lietuvos ir užsienio menininkais.
![]() |
Nedidelėje knygoje „Lietuviu poez1ja“ Justina Jokūbaitytė spausdina pačios surinktą naujųjų laikų tautosaką. Dėl jos jai neprireikė važinėti po gūdžias provincijas ar kaimus – juk talentingi poetai žino, kad poezija glūdi artimiausioje aplinkoje. Dėl jos nereikia kopti aukštai į kalnus ar išgyventi ekstazės: ji yra ranka pasiekiama. Tad Justina pasiekė kompiuterį, prijungtą prie interneto, ir tai, ką ten surado, apdorojo tik minimaliai.
Svarbiausias J. Jokūbaitytės, kaip autorės, tikslas buvo iš tūkstančių komentarų atsirinkti „stipriausius“, paveikiausius, įsimintiniausius. Kaip poetai susikoncentruoja į savo jausmą ar mintį, taip knygos autorė susikoncentravo į vieną opiausių ir aktualiausių temų – emigraciją.
![]() |
Plačiai išreklamuotų su liaupsėmis pasaulyje ryškiausiai žibančių žvaigždžių komercinių koncertų visuomet laukiama su nerimu. Pripažintų brandžių menininkų daug reklamuoti nereikia. Melomanai būna ne kartą girdėję jų prasmingas vertingų kūrinių traktuotes. Jauni, neseniai pradėję savo kūrybinį kelią talentingi muzikai dažnai būna mažai žinomi klausytojams arba girdėti tik iš įrašų, todėl įspūdingos reklamos sudomina ne tik profesionalus, bet ir plačiąją visuomenę. Negailima pinigų brangiems bilietams, kurių, beje, neįperka mūsų studentai ar jų pedagogai, o Filharmonijos salę pripildo nelabai susigaudantys apie atlikimo meno vertybes žmonės, negailintys katučių tarp kūrinio dalių ir plojantys atsistoję koncerto pabaigoje, tuo išreikšdami savo susižavėjimą. Dažnai ir dalį profesionalų apakina jaunų atlikėjų virtuozinis spindesys, ir net nenorima aptarinėti meninių atlikimo aspektų. Daugybės pasaulyje rengiamų tarptautinių konkursų laimėtojai visuomet būna stipriai pasirengę techniškai, tačiau įdomių, savitų individualybių tikrai reta.
![]() |
![]() |
Prancūzų kino režisierius Lucas Bessonas vėl kuria filmą apie ateitį. „Liusi“ („Lucy“) herojė – jauna moteris, kontrabanda gabenanti kūne įsiūtas pavojingas substancijas. Tačiau organizmas jas atsitiktinai pasisavina, o mergina įgyja ypatingų psichofizinių galių. Filmas turėtų pasirodyti rudenį. Pagrindinį vaidmenį kuria Scarlett Johansson, jai šįkart teko filmuotis Taipėjuje.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Per šventes netikėtai aptikau, kad mano kabelinė televizija pradėjo rodyti rusų kanalą „Dožd“. Turiu pasakyti, kad jis mane nuteikė liūdnai, bet ne todėl, kad būtų blogas. Atvirkščiai. Žiūrėdamas į jaunus, protingus, inteligentiškus žmones, kurie veda laidas, klausydamasis jų pateikiamų žinių, gėrėdamasis vienos minutės rusų poezijos intarpais ir socialine reklama, nuliūdau, nes supratau, kad pas mus toks kanalas gali niekad neatsirasti. Neatsirasti, nes net ir protingi jauni žmonės, kurie kartais dirba lietuviškose televizijose, daro programas ne sau ar į save panašiems, o nežinomiems žiūrovams, kuriuos iš anksto niekina, nes šie yra liaudis, runkeliai ir t.t. Trumpai tariant, jie dirba reitingui ir mokosi iš tokių pat reitingų vergų. Dirba televizijoje, kad užsidirbtų ar net praturtėtų, išgarsėtų, taptų „žmonių“ žurnalų personažais ir pan., o ne todėl, kad jaustų pareigą skleisti tiesą, įrodyti, kad mąstantys ir kultūringi žmonės iš tikrųjų ir yra tautos žiedas. Juolab kad nuoširdžiai tuo netiki.
![]() | ![]() | ![]() |