Per šventes netikėtai aptikau, kad mano kabelinė televizija pradėjo rodyti rusų kanalą „Dožd“. Turiu pasakyti, kad jis mane nuteikė liūdnai, bet ne todėl, kad būtų blogas. Atvirkščiai. Žiūrėdamas į jaunus, protingus, inteligentiškus žmones, kurie veda laidas, klausydamasis jų pateikiamų žinių, gėrėdamasis vienos minutės rusų poezijos intarpais ir socialine reklama, nuliūdau, nes supratau, kad pas mus toks kanalas gali niekad neatsirasti. Neatsirasti, nes net ir protingi jauni žmonės, kurie kartais dirba lietuviškose televizijose, daro programas ne sau ar į save panašiems, o nežinomiems žiūrovams, kuriuos iš anksto niekina, nes šie yra liaudis, runkeliai ir t.t. Trumpai tariant, jie dirba reitingui ir mokosi iš tokių pat reitingų vergų. Dirba televizijoje, kad užsidirbtų ar net praturtėtų, išgarsėtų, taptų „žmonių“ žurnalų personažais ir pan., o ne todėl, kad jaustų pareigą skleisti tiesą, įrodyti, kad mąstantys ir kultūringi žmonės iš tikrųjų ir yra tautos žiedas. Juolab kad nuoširdžiai tuo netiki.
Žodis „misija“ ciniškiems lietuvių televizijų berniukams ir mergaitėms mažų mažiausiai skamba juokingai. „Dožd“ kūrėjai jį supranta kitaip. Todėl jie kalbasi su intelektualais, mokslininkais ir menininkais, rengia televizijos pamokas įvairiomis temomis ir nebijo parodyti, kad ko nors nežino ar nesupranta. Jie suvokia, kad televizija (kaip ir visa kokybiška žiniasklaida) yra nė akimirkai nesiliaujantis procesas, kai bandome suvokti pasaulį ir save. Žinoma, kas nors gal ir papriekaištaus, kad jauni vedėjai yra snobai ar hipsteriai, bet šuva pakastas giliau. Dauguma jų (bent jau mano matytų) – ne tik garsių ir išsilavinusių tėvų vaikai, bet ir kelintos kartos inteligentai. Jie nuo mažens žinojo, kad egzistuoja menas ir kultūra, o ne tik visa ko vartojimo džiaugsmas. Todėl jie gali atsisveikinti su Gabrieliu Garcia Marquezu skaitydami didžiojo rašytojo kūrinių fragmentus taip natūraliai, tarsi dalytųsi savo intymiais estetiniais išgyvenimais. (Ar įsivaizduojate panašų skaitymo maratoną kurioje nors mūsų televizijoje?)
Pas mus inteligentas – lyg iškasena. Žinios, išsilavinimas, manieros dažnai sulaukia pašaipų, nors kartą troleibuse girdėjau, kaip vienas dvidešimtmetis savo merginai nuoširdžiai apibūdino Vytenį Pauliukaitį: „Tikras inteligentas.“ (Beje, Pauliukaitis tada vedė kažkokią absurdišką bobų laidą.) Daliai nepriklausomos Lietuvos aukštųjų mokyklų diplomus įgijusių piliečių inteligentas asocijuojasi su sovietmečiu. Prieš mėnesį buvau Vilniaus universitete, disertacijos gynime, kur moksliniais laipsniais apsikarstę istorikai tyčiojosi iš, jų nuomone, abejotinos lietuvių kino tradicijos (nors, kaip supratau, kinu jie nesidomi ir jo neišmano), pašaipiai citavo Justiną Marcinkevičių ir visaip stengėsi parodyti, kad yra aukščiau. Vienas iš tų profesorių, beje, dar ir televizijos žvaigždė, net užmigo prezidiume. Kita vertus, matyt, jie ir sovietmečiu būtų tapę ne inteligentais, o TSKP istoriją dėstančiais konformistais, tikrai. Tad jie turėtų dėkoti inteligentams idealistams, įkūrusiems Sąjūdį, tačiau kažkodėl jaučia pareigą aniems įspirti ar kitaip pademonstruoti savo abejotiną patriotizmą.
Tokius veikėjus, sekdamas Witoldu Gombrowicziumi, siūlau vadinti chamoseksualais. Taip Gombrowiczius įvardijo vienos savo novelės personažo – Užsienio reikalų ministerijos patarėjo Filipo – potraukį chamėms. Filipą traukė „siaubingas acto ir svogūnų dvokas, truputį prikimęs balsas – nei kaimiškas, nei miestietiškas“. Manau, kad šį sąrašą galėtume pratęsti, juolab kad lietuviškose televizijose chamoseksualai dominuoja. Be to, jie dauginasi geometrine progresija. Todėl man liūdna, kai skaitau ateinančios savaitės programas. Chamų bus daug, juk net per pasaulio proletarų solidarumo šventę į ekranus išlenda visi tie, kurie nori mus linksminti, džiuginti, žavėti. Ir visi jie tiesiog chamiškai seksualūs.
Programų planuotojai, matyt, nusprendė, kad lietuviai trauks į sodus ar prie vandens, todėl naujų filmų rodyti neverta. Šią savaitę premjerų nebus, išskyrus mėgėjišką filmą iš Rokiškio – Jono Krisiūno „Emigrantus“ (LRT, šįvakar, 25 d. 23.15). Toks štai lietuvių kino „atgimimo“ įrodymas, nors neabejoju, kad jaunus kino profesionalus reikia visaip remti. Lisos Aschan „Beždžioniautojos“ (LRT Kultūra, 30 d. 22.30) – paskutinis iš penkių Švedų kino instituto projekto „Naujokas“ („Rookie Project“), sudariusio sąlygas konkursą laimėjusiems jauniems kūrėjams debiutuoti pilnametražiu mažo biudžeto filmu, kūrinių. „Beždžioniautojos“ apkeliavo daug tarptautinių kino festivalių. Filmas prabyla apie brendimą, politkorektiškumą, lyčių vaidmenis, bet kartu ir gana rizikingai elgiasi su tradiciniais žiūrovų lūkesčiais. Pagrindinės filmo herojės – seserys. Talentinga gimnastė paauglė Ema ir ne pagal metus subrendusi septynerių Sara gyvena su tėvu. Sporto sekcijoje, kur paaugliai rengia akrobatinius triukus su arkliais, Ema susipažįsta su šiek tiek vyresne Kasandra. Abiejų merginų santykiai netrukus tampa labai įtempti. Paraleliai pasakojama ir dar vieno mūšio už valdžią ir kontrolę istorija: įsimylėjusi pusbrolį, Sara pradeda savus rizikingus eksperimentus. Režisierei rūpi ryšys tarp skausmo ir malonumo, tad paprasti visą filmą kartojami kasdieniai veiksmai palaipsniui įgyja vis naujų metaforiškų prasmių.
Ryšius tarp vyrų ir moterų tyrinėja australė Julia Leigh neva metaforiškame filme „Miegančioji gražuolė“ (BTV, 26 d. 23.35). Gražuolė studentė Liusi uždarbiauja mįslingame klube. Ji užminga apsvaiginta narkotikų ir nežino, kas vyksta kambaryje. Ryte Liusi nieko neprisimena, bet noras sužinoti, kas vyksta su jos kūnu miegant, vis didesnis. Sumanymas gal ir būtų įdomus, jei režisierė nors retkarčiais atsisakytų primityvių nuorodų į Luisą Buñuelį ir psichoanalizės klasikus. Todėl panašius manieringus reginius visada užgoš net dešimtą kartą pamatytas tikrai talentingo Paulo Thomo Andersono filmas „Pašėlusios naktys“ (TV1, 29 d. 21 val.). Filme pasakojama jauno pornografinių filmų aktoriaus istorija apima 8-ojo dešimtmečio pabaigą ir pirmąją 9-ojo pusę, kai daug kas pasaulyje keitėsi ir net pornografinio kino kūrėjai buvo priversti susimąstyti apie naujas technologijas.
Karalių, ypač Anglijos, istorijos daug kam patinka. Tuo pasinaudojo ir Tomas Hooperis, 2010 m. sukūręs filmą „Karaliaus kalba“ (TV3, 27 d. 22.15). Tai puikus tradicinio anglų kino pavyzdys: tiksli dramaturgija, geri aktoriai, taktiškas režisierius ir šviesi ištarmė. Filmo kūrėjai sumaniai išnaudojo faktą, kad netikėtai karaliumi tapęs Jurgis VI nuo vaikystės mikčiojo. Tačiau silpnybių (ligų, kompleksų etc.) nugalėjimas ir savęs atradimas – universali tema, todėl karaliaus ir jo logopedo kelią į pergalę sekti ne tik įdomu, bet ir pamokoma. Kad būtų dar įtikinamiau, personažus suvaidino Colinas Firthas (tradiciškas kilnusis herojus meilužis) ir komiško keistuolio amplua pamėgęs Jeffrey Rushas. Nuo jų abiejų neįmanoma atitraukti akių, bet tai reginys ne chamoseksualams.
