7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Raktažodis: R

Apie pabudimą iš letargo ir norą priešintis

Gegužės 14 d. 17 val. „Skalvijos“ kino centre bus parodytas Agnieszkos Holland serialas „Degantis krūmas“ („Horici ker“, Čekija, JAV, 2013). Jį pristato Čekijos ambasada ir Lenkijos institutas Vilniuje bei Lietuvos ir Čekijos draugija. „Degantis krūmas“ pasakoja apie čekų studento Jano Palacho susideginimą 1969-ųjų sausio 16 d. pačiame Prahos centre – Vaclavo aikštėje ir tai, kas įvyko paskui, – Palacho artimųjų bei draugų likimą, visuomenės reakciją į susideginimą, niūrią Čekijos gyvenimo po 1968-ųjų invazijos atmosferą. Palacho poelgis iki šiol laikomas kovos su režimu simboliu. Holland studijavo Prahos kino mokykloje FAMU ir pati buvo tų įvykių liudininkė. „Degančio krūmo“ rodymas skirtas Romo Kalantos susideginimo Kaune metinėms paminėti.

Magiška kelionė laiku

Į sezono baigiamąjį koncertą Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje gegužės 3 d. pakvietė Lietuvos kamerinis orkestras (meno vadovas Sergejus Krylovas). Pasaulyje pripažintas jau penkis dešimtmečius gyvuojantis kolektyvas, nuolatos rengiantis programas su žymiais Lietuvos bei užsienio atlikėjais ir dirigentais, sezono pabaigos programą parengė kartu su dirigentu Martynu Staškumi, ryškiomis jaunosios kartos lietuvių atlikėjomis, tarptautinių konkursų laureatėmis – smuikininke Rūta Lipinaityte ir pianiste Indre Baikštyte bei perkusininkais Pavelu Giunteriu ir Sigitu Gailiumi.

Kartus pabuvimas kartu

Apie kartą, susiformavusią sovietmečiu, kalbama nemažai. Apie kartą, užaugusią laisvoje Lietuvoje, taip pat kalbama. Tiesa, mene jos dar nedaug, bet liko visai nebeilgai laukti, ir tos kartos atstovai patys vis garsiau ims kalbėti apie save. Tarp šių kartų yra dar ir tie, kurie gimė sovietmečiu, buvo auklėjami kaip sovietiniai žmonės (jei ne šeimoje, tai bent išėję į kiemą), o kas tas sovietinis pasaulis, nebesuspėjo pajausti savarankiškai mąstančio žmogaus kailiu.

Lietuvos meno politikos šešėliai

Balandžio 11-ąją Lietuvos Respublikos Seime vykusi konferencija „Smurto bei savižudybių prevencija ir destruktyvusis menas Lietuvoje“, surengta Seimo narės Rimantės Šalaševičiūtės kartu su Lietuvos kultūros kongreso taryba (balandžio 21-ąją šį renginį rodė Lietuvos televizija – šis tekstas remiasi TV transliacija) visos šalies akivaizdoje pareiškė, kad svarbiausios valstybės kultūros institucijos, kurių atstovai šiame renginyje nedalyvavo – tai Lietuvos kultūros ministerija, Šiuolaikinio meno centras ir kitos – propaguoja socialinę ir estetinę destrukciją. Konferencijoje pranešimus pristatė menininkai (-ės) (Aloyzas Stasiulevičius, Edita Utarienė, Rimas Dichavičius, Liudas Pocius, Arvydas Šaltenis), mokytojai (-os) (Raimonda Vaičiulienė ir Kęstutis Ramonas), žurnalistas Dainius Radzevičius, filosofas Krescencijus Stoškus, socialinis darbuotojas Paulius Skruibis. Kaip liudija dalyvių sudėtis, tikroji šio renginio intencija buvo identifikuoti ir pasmerkti „destruktyvųjį“ meną ir jo institucijas, o ne aptarti socialinių problemų priežastis ir įgalinti jų prevenciją, tad aš taip pat jų neaptarsiu. Menininkai, pasisakę renginyje, oponavo tiems, kurie jame nedalyvavo. Vienintelis balsas, prieštaravęs šiai vienbalsei daugumai, buvo Lietuvos dailės akademijos prorektoriaus A. Šaltenio.

Kino naujienos trumpai

Balandžio pabaigoje Rusijos ekranuose pasirodė Marinos Migunovos filmas „Veidrodžiai“ („Zerkala“), pasakojantis apie poetę Mariną Cvetajevą. Jo veiksmas prasideda 1911 m. Kryme, kur jauna poetė (Viktorija Isakova) sutinka gimnazistą Sergejų Efroną (Romanas Polianskis). Vėliau veiksmas perkelia į Maskvą, Paryžių, Prahą, kur didžiųjų istorijos įvykių fone vyksta poetės meilės istorijos. Filmas baigiasi Cvetajevos savižudybe 1941-aisiais.

Ketvirtoji „MonoBaltija“ Kauno kameriniame teatre

 Netrukus į Kauno kamerinį teatrą rinksis išskirtinio teatro meno žanro – monodramos mylėtojai. Gegužės 7 – 11 d. vyks jau ketvirtasis tarptautinis vieno aktoriaus teatro festivalis „MonoBaltija 2014“. Šiemet festivalis skiriamas Kauno kamerinio teatro įkūrėjo bei ilgamečio meno vadovo, šio festivalio sumanytojo, režisieriaus Stanislovo Rubinovo atminimui.

Žvilgsnis iš šono

Kas Jums yra, ką reiškia ar kokią įtaką yra padaręs „Naujojo Balitijos šokio“ festivalis? Kaip, kada ir kodėl atsidūrėte organizaciniame lauke?

Ingrida Gerbutavičiūtė, Vokietijoje gyvenanti šokio kritikė: Mane su festivaliu prieš daugiau nei dešimtį metų supažindino šokio kritikė Vita Mozūraitė. Ji ir paskatino rašyti apie šokį. Už tai esu jai dėkinga. Atrodo, 2003 metais buvo organizuojamas seminaras norintiems rašyti apie šokį. Buvau viena iš dalyvių. Vėliau pamažu įsitraukiau ir kasmet vienaip ar kitaip prisidėdavau prie festivalio rengimo, kuravimo, meninės programos atrankos ir pan. 
 
Nuo 2010 metų esu projekto „Keðja Writing Movement“ vadovė Lietuvoje, tad 2011-aisiais pati surengiau seminarą jauniems šokio kritikams. Kaip žinia, šokio kritikų Lietuvoje vis dar trūksta, nes šokio teorijos ir kritikos studijų Lietuvoje nėra. Taigi festivalis tapo tam tikra platforma ne tik menininkams, bet ir kritikams – jis tapo savotiška šokio kritikų „kalve“.
 

Kas yra fotografija(i)?

Dabar jau aišku, kad klausimas, tapęs pokalbių ir paskaitų ciklo „Kas nėra fotografija?“ pavadinimu, slepia norą išsisukti nuo fotografijos, kurios istorinis balastas veikia kuriančias sielas kaip gravitacinė jėga. Bet apie viską – nuo pradžių.
 
Jurijaus Dobriakovo paskaitos ir baigiamosios diskusijos klausiausi per „YouTube“, nes tuo metu, kai viskas vyko gyvai, turėjau būti kažkur kitur... Mielosios technologijos man leido kaip Hermionei būti dviejose vietose vienu metu ir netgi dirbti du darbus iškart! Kol Jurijus pasakojo, kur krypsta fotografija po postfotografijos, o vaizdų kultūros teoretikas Paulius Petraitis, filosofas Kristupas Sabolius, kultūrologė Natalija Arlauskaitė, medijų teoretikas Vytautas Michelkevičius ir menotyrininkė Inesa Pavlovskaitė diskutavo apie online mąstymą, atminties eroziją ir ištirpimą vaizdų sraute, aš tvarkiau lentyną, į kurią keturiolika metų kroviau aplankus su straipsnių fotokopijomis, savo rašinius, nelabai reikalingas knygas, staliaus įrankius, kasetinius diktofonus, visokius neaiškius aparatus, perdegusias elektros lemputes, dulkių siurblio priedėlius, nežinia ką galinčius sujungti laidus keistais galais, dar paauglystėje spausdintas bendraklasių fotografijas, parodų lankstinukus, varžtus, vinis, šachmatus, maišelius su glaistu ir apskritai visa tai, ko nesugalvodavau, kur dėti. Kartais nebegirdėdavau, ką jie ten kalba (paskui tekdavo grąžinti įrašą atgal), nes mano dėmesį patraukdavo kažko prirašinėti popieriai, seniai pirkta knyga, kurios prieš mėnesį ieškojau po visas bibliotekas, ar mano pačios straipsnis, kurio netgi egzistencija buvo iškritusi iš galvos, o ką jau kalbėti apie turinį...

Mūza – ne arklys

Šįvakar kino bus labai daug. Pavakare (LRT, gegužės 2 d. 18.30) prasidės tiesioginė „Sidabrinių gervių“ apdovanojimų transliacija. Kandidatų taip pat kaip niekad daug, nes ir lietuviškų filmų ekranuose pasirodė daugiau nei įprasta. Tačiau netikėkite bulvarinių leidinių pitijomis – lietuvių kino atgimimo tikrai dar teks palaukti. Kol kas vyksta tik paaugliška ambicijų kova, kur nereikia meninių argumentų, tik mokėjimo padaryti įspūdį. Ceremonijos įspūdžių, manau, taip pat bus daug, nes transliacija net pusvalandžiu pavėlins tautinę laidą „Duokim garo“. Ganysime akis į tautiško kino kūrėjus, juolab kad neseniai ir mūsų redakciją pasiekė spaudos pranešimas, esą vienas stilistas (deja, neprisimenu jo pavardės) visas vakaro aktores pažadėjo aprengti brangiomis suknelėmis. Galėsime rinkti gražiausią. Žinoma, suknelę.

Gyventi ir degti

Pokario Prancūzijos provincija. Kambariu atokiame name dalijasi Violeta ir Morisas. Kad išgyventų, ji vagiliauja ir verčiasi nelegalia prekyba, jis rašo. Gyvenimas kartu yra lyg priedanga abiem: homoseksualiam Morisui, vienišai Violetai. Jie tik draugai, nors Violeta ir siekia fizinio artumo, nori būti mylima. Per vieną barnį Morisas ima rėkti, kad geriau ji rašytų: tai bus naudinga visiems. Užsispyrusi Violeta griebia užrašų knygutę, išbėga į lauką, atsisėda po medžiu ir pradeda skrebenti plunksna. Apie motiną, kuri niekada nelaikė jos už rankos. Tai bus pradžia – Violetos kūrybinio kelio ir dar didesnių kančių. Netrukus Morisas pabėgs. Likusi viena Violeta patrauks į Paryžių. Čia į jos rankas pateks Simone de Beauvoir knyga...

PUSLAPIS
IŠ
1003