Šį penktadienį „Skalvija“ pradeda rodyti vieną svarbiausių pastarųjų metų dokumentinių filmų, pelniusį daugiausia apdovanojimų per visą kino istoriją, – Joshua Oppenheimerio „Žudymo aktą“ („Act of Killing“, 2012). Vienas filmo prodiuserių Werneris Herzogas yra sakęs, kad „Žudymo aktas“ – toks stiprus ir siaubą keliantis filmas, kad turės praeiti dešimtmečiai, kol pamatysime panašaus lygio kūrinį. Pateikiame pokalbių su režisieriumi, išspausdintų dienraštyje „Gazeta Wyborcza“ ir žurnale „Polityka“, fragmentus.
![]() |
Kiek kartų girdėjau: vaizdo poveikio neįmanoma papasakoti, žodžiai bejėgiai prieš vaizdus? Darius Žiūra rodo du objektus: „stoties merginų“ portretus ir torsus, grybus – dygstančius, augančius, mirštančius, laukiančius, nufotografuotus ir nufilmuotus. Tarp jų yra ir tokių, kurių negalima rodyti. Negalima auginti net juos tyrinėjantiems mokslininkams. Negalima turėti. Prostitutės neturi egzistuoti. Psichodeliniai grybai gali sukelti stebuklingus regėjimus, sukelti nerimą, pakeisti sąmonę. Prostitutės yra dėmė ant katalikiško visuomenės apdaro, siuvinėto pamokslais apie puolusias moteris, kurstančias vyrų geidulius. Grybai auga, kur nori, o jų sporų galima parsisiųsdinti paštu. Prostitučių yra visur ir buvo visais laikais. Internete sužinojau, kaip užsiauginti psichodelinių grybų. Prostitutes matau gatvėje kasdien, nes gyvenu stoties rajone. „Stebuklingų grybų“ neauginu ir jų poveikis man nepažįstamas. Su prostitutėmis dar netgi neteko kalbėtis, o jų paslaugos skirtos tik vyrams. Taigi abu objektai yra „uždrausti vaisiai“, bet abu vartojami, ir dėl to dangus negriūna. Man ši uždraustumo zona yra nepažįstama. Todėl parodos pavadinimas – akronimas „SWIM“ – man savotiškai tinka: „Someone Who Isn’t Me“ arba „Kažkas kitas, ne aš“. Čia ne aš. Parašiusi šią pastraipą pasijutau esanti Žiūros meno lauko užribyje. Žiūrovė – tiktai. Ar turiu teisę apie tai kalbėti?
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Balandžio 15 d. Venclovų namuose-muziejuje atsidarė personalinė Vsevolodo Kovalevskio (Vsevolod Kovalevskij) paroda „3600 galimybių suprasti nieką arba nesuprasti visko“. Šis jaunas, aktyvus menininkas gyvena ir kuria Vilniuje, studijuoja Fotografijos ir medijos menus Vilniaus dailės akademijoje. Parodos atidarymo proga apie 3600 galimybių ir „Rupert“ edukacinę programą jį kalbina Jovilė Trakimaitė.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
„Dabar galimybių pamatyti filmus netrūksta, bet laiko juos žiūrėti labai trūksta“, – tarsi bandydamas pateisinti šiuolaikybės ritmą tarstelėjo daugiau nei du dešimtmečius Niujorke gyvenantis lietuvis Mindaugas. Šia paprasta mintimi baigėsi mano paskutinis susitikimas Niujorke. Tačiau viešnagė šiame mieste buvo tokia pat netikėta kaip ir jos priešistorė. LR ambasadai JAV tarpininkaujant, Niujorko kino festivalis „Panorama Europe“ susidomėjo „Meno avilio“ restauruotų lietuvių dokumentinių filmų programa „Kino inkliuzai“. Į pasiūlymą rodyti šią programą, žinoma, atsiliepėme. Taip pat ir į siūlymą važiuoti jos pristatyti. Tad kartu su kuruojama programa keliavau ir aš.
![]() | ![]() | ![]() |
Gegužės 14, 16 d. Lietuvos nacionalinis dramos teatras pristatys paskutinę šio sezono premjerą „Demokratija“. Pjesės autorius – sparčiai kylantis dramaturgas Mindaugas Nastaravičius, režisierius – Paulius Ignatavičius, dailininkė – Gintarė Jonaitytė, kompozitorius – Vladas Dieninis. Spektaklyje vaidina Rimantas Bagdzevičius, Algirdas Dainavičius, Algirdas Gradauskas, Tadas Gryn, Elzė Gudavičiūtė, Rimantė Valiukaitė, Toma Vaškevičiūtė.
![]() |
Balandžio 10 d. Šiuolaikinio meno centre (ŠMC) atidarytos trys šiuolaikinių lietuvių menininkų darbų parodos – Dariaus Žiūros „SWIM“, Arūno Gudaičio „Dalys ir gabalai“ bei Vlado Urbanavičiaus „Standartiniai rezervuarai“. D. Žiūros sporiniai stebuklai kviečia stebėti augimo procesą, A. Gudaičio minimalistika vilioja žaisti fragmentišką dėlionę, o V. Urbanavičiaus betoniniai gigantai sulaiko ramybės akimirkai. „Standartiniuose rezervuaruose“ nepamačiau tų formų, kurias pranašavo galerijoje „Kairė–dešinė“ visai neseniai veikusi to paties autoriaus paroda „Juodraščiai“, joje iki monumentalių išdidinti eskizai. Vietoj „Juodraščiuose“ dominuojančių kampuotų motyvų, rūdimis padengtą metalą primenančių plokštumų projektų, „gervinės“ kompozicijos struktūros, mane pasitiko nesenstančios apskritimo formos, pilkas betonas ir juoda organinio stiklo bedugnė.
![]() | ![]() | ![]() | |||
Po ilgokos pertraukos pasirodžiusį ketvirtąjį Spike’o Jonze’o filmą „Ji“ („Her“, JAV, 2013) galima vadinti autoriniu. Šįkart Jonze’as pats parašė scenarijų, už kurį, beje, gavo net „Oskarą“, norint, matyt, būtų galima filme įžvelgti ir autobiografinių motyvų. „Ji“ perkelia į netolimą ateitį, kai visas žmonių užgaidas vykdys kompiuteriai. Žmonėms reikės tik sugalvoti, ko jie nori. Koks nors pesimistas sukurtų drastišką filmą apie atrofuotus geismus ir norus, bet Jonze’as vis dar tiki šviesia žmogaus ateitimi. Todėl ir filmo herojus – melancholiškasis Teodoras (Joaquin Phoenix) – dirba laiškų rašytoju. Jis rašo laiškus pagal užsakymą. Jie ne tokie formalūs, kokius dabar rašome visi, bet literatūriški, sentimentalūs, poetiški, suteikiantys adresatui viltį, šilumą ir paguodą. Į laiškus Teodoras įdeda daug savęs. Jau tai rodo, kad Jonze’o ateitis neišsižada jausmų. Bet čia ir slypi konfliktas: žmonės nori mylėti, jausti vienas kito palaikymą, bet yra vieniši, nemoka užmegzti ir palaikyti ryšių, yra pernelyg priklausomi nuo paslaugiųjų kompiuterių. Kas trukdo šių atsisakyti, Jonze’as nesvarsto. Gal ir pats neįsivaizduoja, kaip tai reikėtų padaryti.
![]() |
„Duettissimo“ – tai naujausias Vytauto Barkausko kūrinys smuikui ir violončelei, op. 137, bei jo trečioji dalis. Taip buvo pavadintas ir balandžio 9-osios koncertas Vienoje, „Musikverein Gläserner“ („Stiklo“) salėje, kur įvyko šio opuso premjera. Balandžio 11 d., kaip savotiško tilto Viena–Vilnius tąsa, koncertas pakartotas Lietuvos mokslų akademijos salėje. „Duettissimo“ – tai taip pat Dalios Dėdinskaitės (smuikas) ir Glebo Pyšniako (violončelė), kuriems šis kūrinys dedikuotas, aukščiausias įvertinimas.
Įsivaizduokite siužetą: šeima įklimpusi į skolas, todėl dukra už dešimt dolerių parduodama svetimam ūkiui. Ilgai spyriojusis, ten ji įsimyli ją merginusio šeimininko sūnų ir, žinoma, iš didelės meilės pastoja. Po to įvykių grandinės galima nebetęsti, nes viskas rutuliojasi pagal lietuviams gerai žinomą paskenduolės archetipą: šeima jos išsižada, mylimasis apkaltina suviliojimu ir kėslais į aukštesnį statusą, jo motina – paleistuvyste. Galiausiai viskas baigiasi mergelės rauda ant upės slenksčio – visų atstumta už tai, kad mylėjo, ji klausia Dievą, kuo nusikalto ir kodėl šventas jausmas paverčiamas pasileidimu. Tėvui sustabdžius tragišką akimirką, į pasaulį ateina naujas žmogus, atsinešantis gimtyje užkoduotą prakeiksmą. Sakote, kažkur girdėta? Be abejo, taip prasideda ir baigiasi visos elegiškos nelaimingų veronikų istorijos, deja, net ir XXI amžiuje vis dar keistai romantizuojamos. Prie minėto siužeto dar reikėtų pridurti, kad visa tai pasakojama be galo estetiškoje, estetiškoje, skaisčiai, skaisčiai raudonomis rožėmis nuklotoje modernioje (?) scenoje (dailininkė Laura Luišaitytė).
![]() | ![]() | ![]() |
Tai „Artscape“ projekto, kur sugretinami du menininkai, tąsa. Užsieniečio vaidmenį atlieka Slovėnijoje gyvenantis ir kuriantis Vadimas Fiškinas, o lietuvio – Londone studijuojantis ir kuriantis Julijonas Urbonas. Pasidairius po parodą tapo aišku, kad neišvengiamai reiktų gilintis į meno ir mokslo santykius.