7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Sąmonės labirintai

Saaros Turunen spektaklis „Broken heart story (Sudaužytos širdies istorija)“ LNDT

Milda Brukštutė
Nr. 17 (1078), 2014-05-02
Teatras
D. Matvejevo nuotr.
D. Matvejevo nuotr.
Istorijos apie menininko gyvenimą mane visuomet gąsdindavo tuomet, kai žiūrovui ar skaitytojui suteikiama galimybė pamatyti vieną iš minimų didžio kūrėjo šedevrų (išskyrus biografijas, kuriose matome tikrus tikrų menininkų darbus). Todėl geriausia išeitis dažnai atrodo apskritai nerodyti aptariamos kūrybos rezultato, gilinantis vien tik į patį kūrybos procesą. Tačiau kai menininko temą gvildenančiame spektaklyje aukščiausią įkvėpimo akimirką iš rašytojos sielos gelmių pasigirsta tokios eilutės: „mano širdies daina / tai ekskavatorius ir skalda / tai žuvies pardavimo įmonė / ir menkė šaldyta“, o po to autorę apninka dvasinis pasitenkinimas, supranti, kad čia jau esama kažkokių kitokių, logika nepaaiškinamų dėsnių, kad čia (jokiais būdais!) negalima į nieką žiūrėti pernelyg rimtai.
Istorija gana aiški ir atpažįstama. Rašytoja, neatrandanti pusiausvyros tarp gyvenimo ir kūrybos, turi rinktis tarp meno, vadinamo laisve, ir meilės. Nekeista ir tai, kad prie noro kurti prisidėjo įvairios vaikystės nuoskaudos ir, žinoma, tėvams ne itin ja besirūpinant, vienatvė. Tik tiek, kad ši ir taip paprasta istorija dar labiau supaprastinama, taip jai suteikiant nepaprastumo atspalvį: pasitelkiamas kontrastų gretinimas bei viso ko (minties, širdies, sielos...) sudaiktinimo, vizualizavimo principas, įžeminant, netgi, sakyčiau, suplastmasinant bet kokius dvasinius dalykus.
Jauna šiuolaikinė suomių dramaturgė ir režisierė Saara Turunen spektakliu „Broken heart story (Sudaužytos širdies istorija)“, kurį pagal savo pačios pjesę pastatė Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, ieško, o ir atranda erdvės pačiame gyvenimo paviršiuje. Kadangi visas turinys yra išskaidytas ir išklotas žiūrovui prieš akis (kas aiškiausiai atsispindi rašytoją ir jos sielą padalijus į dvi itin kontrastingas dalis ar pabaigoje veikėjams pažėrus naivių, spektaklio metu lyg ir turėjusių iškilti klausimų), dėmesį labiausiai traukia ne kurios nors temos skleidimasis, o pasirinkta (ir pjesės, ir spektaklio) forma. Kaip tik ji parodo, kad laisvė fantazijai skleistis galima bet kur, net ir visiškai buitiniame, komerciniame pasaulyje. Žiūrėti televizorių čia toks pat įvykis kaip ir mirtis, širdį atstoja nešiojamas radijas, kečupą – daugybė blizgučių. Taip ir tas pacituotas eilėraštis gali būti laikomas skaitytojų dėmesio ir autorės kančių verta poezija. Spektaklis įgauna savitos logikos, nes žiūrovui siūloma galimybė persikelti iš jį supančio pasaulio ir patekti į rašančios moters, kuri, tenka pripažinti, nėra labai gili asmenybė, sąmonės gelmes.
Pjesės pasakojimas, kuriantis minčių sekos iliuziją, dėliojamas tarytum labai lengvai, asociacijų principu. Istorija seka istoriją panašiai kaip mintis seka mintį: pačioje istorijoje gimsta dar viena, o joje – ir dar viena siužetinė linija. Užtenka tik veikėjai įsijungti televizorių ar nusipirkti sofą, ir veiksmas tęsiasi: nėra didelio skirtumo tarp kalbų apie meilę, mirtį ar buitį (bet kuri iš šių temų susiniveliuoja su aplinka ir pavirsta tiek egzistenciniu, tiek buitiniu, tiek išgalvotu, tiek ir tikru nuotykiu).
Spektaklį pagyvina vaizdo projekcijos (šviesų ir vaizdų projekcijų autorius – Ville Seppänenas). Vaizdai ne tik praplečia erdvę, bet ir sukuria įvairius blizgučius atsveriančią estetiką. Nespalvotas, priartintas ir gerokai statiškesnis vaizdas projekcijose, kuriose matome tuos pačius akimirkai nuo scenos pasitraukusius aktorius, nė nebando prisitaikyti prie sceną dažnai užplūstančio bobiško-popsinio maskarado (šis pateisinamas tuo, kad Tomos Vaškevičiūtės vaidinama Siela tėra mini sijonėlius dėvinti ir nuolat besidažanti kvailelė). Taip sukuriamas antras, daug gyvesnis pasaulis ir jam ta gyvybė teisėtai priklauso, juk jis atstovauja visam tam, kas vyksta už pervargusios rašytojos kambario ribų.
Šviesų bei garso efektai kiek užgoždavo išties įdomių aktorių raišką. Kartais net atrodydavo, kad jų vaidyba buvo įdomesnė mažiau įpareigojančiame šios pjesės skaityme, dar rudenį vykusiame „Versmės“ festivalyje, kai įvairių režisūrinių užmanymų būta daug mažiau. Tuomet, pavyzdžiui, Rasos Samuolytės rašytoja atrodė dar ūsuotesnė, o Miglės Polikevičiūtės Deizė – katiškesnė, t. y. ryškesnis bei ironiškesnis buvo pačių aktorių santykis su jų kuriamais vaidmenimis. Žinoma, aktoriai vis dar turi galimybę nemažai pasireikšti (ir puikiai ja naudojasi) dėl to, kad atlieka ne po vieną, o po kelis vaidmenis. Tačiau pats laisvės santykis atrodo nelygus: dramaturgija bei režisūra gali sau leisti įvairiausią tiek logikos, tiek skonio trūkumą (tai panašiau į stilių nei į jaunystės klaidas), o vaidyba – ne, jai kažkodėl jau reikalingas kuklumas. Vėliau (režisierei sugrįžus į savo šalį) šį spektaklį verta pažiūrėti dar kartą: turiu slaptą, nors ir nepagrįstą, viltį, kad tuomet išvysime kitą, aktorinio šėlsmo bei ironijos kupiną šio spektaklio variantą. Galbūt tuomet jis taps ir linksmesnis, ir tragiškesnis – to labiausiai pritrūko stebint pirmąjį premjerinį variantą.

 

D. Matvejevo nuotr.
D. Matvejevo nuotr.
D. Matvejevo nuotr.
D. Matvejevo nuotr.
D. Matvejevo nuotr.
D. Matvejevo nuotr.