7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Sueiliuota hiperrealybė

Poezija iš internetinių komentarų

 

Aleksandra Fomina
Nr. 17 (1078), 2014-05-02
Tarp disciplinų Paraštės
Knyga „Lietuviu poez1ja“. J. Jokūbaitytės nuotr.
Knyga „Lietuviu poez1ja“. J. Jokūbaitytės nuotr.

Nedidelėje knygoje „Lietuviu poez1ja“ Justina Jokūbaitytė spausdina pačios surinktą naujųjų laikų tautosaką. Dėl jos jai neprireikė važinėti po gūdžias provincijas ar kaimus – juk talentingi poetai žino, kad poezija glūdi artimiausioje aplinkoje. Dėl jos nereikia kopti aukštai į kalnus ar išgyventi ekstazės: ji yra ranka pasiekiama. Tad Justina pasiekė kompiuterį, prijungtą prie interneto, ir tai, ką ten surado, apdorojo tik minimaliai.

 

Svarbiausias J. Jokūbaitytės, kaip autorės, tikslas buvo iš tūkstančių komentarų atsirinkti „stipriausius“, paveikiausius, įsimintiniausius. Kaip poetai susikoncentruoja į savo jausmą ar mintį, taip knygos autorė susikoncentravo į vieną opiausių ir aktualiausių temų – emigraciją. Komentarai ta tema buvo susisteminti ir intuityviai sudėlioti J. Jokūbaitytei tinkamiausia pasirodžiusia tvarka. Siekdama kuo labiau išsaugoti autentiškumą, tautiečių pasisakymų ji netaisė, nešlifavo, tik sudėliojo jų dažnai skubotai surašytas mintis į tradicinę eilėraščio struktūrą. Šį kartą „liaudies dainos“ liko neharmonizuotos, o tokios, kokios yra – nesušukuotos, „nervingos“, kartais necenzūrinės, pilnos klaidų ir neaiškumų. Kaip ir mus supanti sudėtinga, negailestinga realybė.

 

„Lietuviu poez1ja“ formos atžvilgiu labiausiai stebina savo postmodernumu. Galbūt pati to nežinodama, savo sumanymu autorė „pataikė“ tiesiai į postmodernizmo šerdį, tiksliai užčiuopdama jo esmę. Rinkinio tekstai atskleidžia vienos tiesos nebuvimą, jos pliuralizmą. Knygelėje tarsi dainuojama apie tą patį dalyką, bet kiekvienas traukia savo dainą. Šios dainos niekuomet nesusijungs į darnų chorą, šlovinantį vienintelį visiems priimtiną ir kiekvieno asmeninę tikrovę atitinkantį pasaulio matymą. J. Jokūbaitytės funkcija buvo neleisti šiam chorui tapti kakofonija, garsų kratiniu – tam reikėjo surasti tokių skirtingų pasisakymų bendrą ritminę struktūrą. Įprasta eilėraščio forma tapo visus komentarus jungiančiu „stuburu“, leidžiančiu šiam nedarniam komentuotojų chorui judėti, kvėpuoti ir būti gyvam. Kad toks choras pajėgus savais, nekanoniškais būdais susiderinti ir puikiai atlikti bendrą kūrinį, įrodė Žygimanto Kudirkos, Anželikos Nikelės ir Artūro Dubakos daugiabalsiai skaitymai knygyne „Mint Vinetu“ 2014 m. balandžio 9 dieną.

 

Kitas neabejotinai postmodernus šio rinkinio bruožas yra jo tvirtos sąsajos su medijomis. Ironiška, tačiau vienas iš pagrindinių postmodernizmo bruožų – kurti hiperrealybę – tapo viena iš šios knygos esminių funkcijų. Juk ji tiesiogine prasme „gimė“ iš hiperrealybės: jei internete nebūtų šių komentarų, būtų nežmoniškai sudėtinga surinkti tokią „tautosaką“, pakalbinti visų pasisakymų autorius ir užrašyti jų „nesušukuotas“ mintis. Juo labiau kad internetas įpareigoja kur kas mažiau nei gyvas pokalbis, interviu ar kitoks būdas sužinoti tikras nepažįstamo žmogaus mintis. Ne paslaptis, kad prieš kameras ar šiaip užkalbintas gatvėje dažnas lietuvis drovisi ar bijo pasakyti, ką iš tikrųjų galvoja, siekia pasirodyti malonesnis, gudresnis, nei paprastai yra, „pagražinti“ savo tikras mintis, taip užsitikrindamas nepriekaištingą įvaizdį. „Lietuviu poez1ja“ yra net ne veidrodis, o didinamasis stiklas, rodantis mūsų šalies užaugintus žmones su visais išvaizdos defektais: spuogais, neskustais ūsais, nesutvarkytais dantimis ir antakiais, patinusiais paakiais ir trukčiojančia mimika. Nesurežisuota, TV nenupudruota realybė sukelia tokius pat nenušlifuotus, autentiškus jausmus: kaip sakė vienos iš šių metų „Kino pavasario“ programų anonsas, „realybė kartais yra labiau neįtikėtina nei bet kokia fikcija“.

 

Šios eilės yra ir fikcija, ir kartu tikrovė, ir netgi simuliakras: iš internetinių komentarų sudarytos poezijos skaitymai buvo transliuojami per ZIP FM radiją, knygos autorė turi sukūrusi knygos feisbuko puslapį. Ten interneto vartotojai gali komentuoti knygą, sudarytą iš interneto vartotojų komentarų. Tikriausiai šis reiškinys yra jau antro lygio simuliakras?..

 

Tačiau J. Jokūbaitytė įrodo, kad poezija įmanoma bet kuriuo atveju, kad ir kokiu kvadratu būtų keliamas simuliakro lygis. Juk poezija pirmiausia remiasi jausmais, išgyvenimais, patyrimais, kuriems suteikiama meninė forma. „Lietuviu poez1jos“ turinys galutinai paneigia modernizmo utopiją, besiremiančią racionalumu, objektyvumu ir progreso idėja. Pats eilių turinys paneigia bet kokią galimybę progresui atsirasti. Kartu ji sudaryta iš labai subjektyvių nuomonių, labai skirtingų individų išgyvenimų.

 

Psichologijos požiūriu, kiekvienas žmogus yra asmenybė. Šiose eilėse sukoncentruotos asmenybių patirtys pasako apie mūsų visuomenę daugiau nei pasakytų išsamios mokslinės studijos. Tarsi ant delno padėtos užslėptos ir deklaruojamos baimės, lūkesčiai, žydi visa psichologinių kompleksų puokštė: susireikšminimas, paranoja, tragizavimas, siekis „ištaisyti“, „išgelbėti“ kitą nuo „netinkamų“ minčių ir poelgių, narciziškas gyrimasis savo pasiekimais. Visos šios labai subjektyvių asmenybės istorijų išraiškos primena polilogą arba teatro pjesę, kurioje už vieno sakinio slypi painus ir pačiam personažui menkai suprantamas priežasčių, pasekmių ir poelgių derinys. Kiekvieną šių eilėraščių galima būtų „išvynioti“ tarsi siūlų kamuolį, vedantį į gilius individo išgyvenimus, pasakojantį jo tapsmo istoriją. Siūlo galas pasimeta interneto platybėse. Tačiau tikro menininko požymis ir yra sugebėjimas tuos „galus“ pastebėti, surinkti ir suraišioti.

 

Literatūriniu požiūriu eilėraščių tekstai vis dėlto nustebina labiau, nei galima buvo tikėtis. Tai yra minčių koliažas, skirtingų ir vis dėlto bendrą pagrindą turinčių idėjų sugretinimas, žaismas, kartais peraugantis į atvirą absurdą („Žudymai Lietuvos mokykloj / kliedi stipriai“, 23 p.), kuriantis netikėtas metaforas („gyvenimo vairuotojas“, 60 p., „padėvėtas maistas“, 29 p.), vietomis cituojantis klasikus („kelios pušelės“, 45 p.). Atviras keikimas, plūdimasis, neigiamų epitetų gausa sugriauna ir sumaišo su žemėmis politikų ir kultūros veikėjų itin mėgstamą mitą apie „paprasto žmogaus“ tyrumą, nesuterštą sąmonę, atvirumą kilnioms idėjoms.

 

J. Jokūbaitytės surinkta „internetinė tautosaka“ yra išties vertinga daugeliu kultūrinių atžvilgių. Šis neįprastas, inovatyvus projektas atveria didžiules plotmes naujiems meniniams ieškojimams,  kuriuose gali gimti visiškai originalios idėjos ir stiprūs, autentiški, gyvastimi pulsuojantys kūriniai.

 

Knyga „Lietuviu poez1ja“. J. Jokūbaitytės nuotr.
Knyga „Lietuviu poez1ja“. J. Jokūbaitytės nuotr.