7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Pasinėrę į muziką

Po festivalio „Kaunas Jazz 2014“

Algirdas Klova
Nr. 17 (1078), 2014-05-02
Muzika
Jaunieji Kauno saksofonininkai. D. Klovienės nuotr.
Jaunieji Kauno saksofonininkai. D. Klovienės nuotr.
Džiazo festivalių Lietuvoje išties ne taip jau mažai. Vienas stilistiškai plačiausių ir žvaigždėmis gausiausių „Kaunas Jazz“ šiemet pasuko studentiško ir lietuviško džiazo link. Tiesa, žvaigždžių ir užsieniečių jame netrūko, bet jaunatviškumo veiksnys išties džiugus.
 
Jau šventiškame festivalio atidaryme Kauno Rotušėje išvydome ir išgirdome du labai talentingus vaikus – trylikametę vokalistę Silvią Leonzio ir šešiolikmetį pianistą Marių Giedrą. Pasiklausius šio mielo ir šviesaus dueto, sunku sulaikyti nuoširdžią šypseną. Malonu, kad šie žmonės sąmoningai ir savanoriškai pasirinko džiazo muzikų kelią ir, reikia tikėtis, keliaus juo sėkmingai ir toli. Gaila, kad niekur nepavyko išskaityti, pas kokius mokytojus jie mokosi, bet jų atliekamoje muzikoje galima išgirsti protingų pedagogų patarimų. Girdėjome žiupsnelį vokalinio džiazo standartų, kuriuose pasijuto abiejų improvizacijos. Nepaisant ritminių pašlubavimų ir nestabilumų, kurie laikui bėgant tikrai išsilygins, buvo gera jų klausytis.
 
Moksleivišką temą tęsė ir kiti kolektyvai, kuriuos išgirdome „Džiazo gatvėje“ bei kitose atvirose scenose. Didžiausią įspūdį man paliko Kijevo džiazo mokyklos ansamblis. Puikūs instrumentininkai, geri vokalistai, jaunatviška stilistika, gražus repertuaras. Norom nenorom pamąstai, kad tokia profiliuota, vien tiktai džiazo muzikos mokykla labai tiktų ir Lietuvai. Na o dabar yra kaip yra – ir visai neblogai. Kauno Juozo Gruodžio konservatorijos projekte „Džiazuojanti konservatorija“ dalyvavo nemažas talentingų dainininkų ir muzikantų būrys: estrados ir džiazo metodinės grupės mokiniai bei konservatorijos pučiamųjų instrumentų orkestras. Man buvo savotiškai netikėta išgirsti tiek daug gerai dainuojančio jaunimo. Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijos bigbendas naująjį gyvenimą pradėjo tik 2012 metais. Talentingo džiazo muziko ir pedagogo Eugenijaus Vedecko vadovaujamas jaunimas gerai groja puikią muziką, ir tai labai smagu. Ypač miela buvo išgirsti to paties muziko vadovaujamą Vilniaus jaunimo bigbendą „The Magic Time Orchestra“ Vienybės aikštėje, lauko scenoje. Šis orkestras jau nebe naujokas festivalyje „Kaunas Jazz“. Jo programos pagrindą sudaro visame pasaulyje populiarūs džiazo kūriniai. Savo dešimtmečiui kolektyvas parengė staigmeną – programą su Klaipėdos universiteto profesoriumi, saksofono ir klarneto virtuozu, didžiuoju džiazo pedagogu, džiazo legenda Pranciškumi Narušiu. Kai girdi ir matai tokio lygio muzikantą, supranti, kad Lietuva yra laiminga. Nors klarnetas mūsų džiazo scenoje nepelnytai užmirštas, buvo didžiulis malonumas bei atgaiva širdžiai išgirsti gražų, labai kultūringą šio instrumento garsą, nepriekaištingą techniką, aiškų muzikos supratimą ir matyti scenoje didį muzikos žmogų.
 
Simboliška, kad festivalį Kaune pradėjo garsiausias ir žinomiausias šio miesto kolektyvas „Kaunas Big Band“ su pirmąja šio festivalio užsienio viešnia vokaliste Rūta Dūduma. Ši jaunosios kartos latvių džiazo dainininkė, išbandžiusi save ir kitų stilių muzikoje (kas labai jautėsi jos pasirodyme), padainavo keletą gerai žinomų džiazo kūrinėlių. Jos interpretacijos tikrai nebuvo tradiciškos ir kartais griežta, gan radikali išraiška net veržėsi per kraštus, tačiau dainininkės nuoširdumas ir gera nuotaika deklaravo, kad kitaip ir negali būti. Džiugu, kad orkestro repertuare išgirdome naujų, pačių muzikantų sukurtų kompozicijų, kurios tikrai papuošė šį pasirodymą.
 
Nesuspėjau išgirsti visų Lietuvos muzikantų, bet girdėjau dar du – Jano Maksimovičiaus trio Kauno sinagogoje ir Ąžuolo Paulausko grupę VDU salėje. Janas Maksimovičius gerai mums žinomas muzikas, kurio kūryba labai gražiai įsikomponavo sinagogos erdvėje. Tai gana ramios, tačiau emociškai sodrios ir gilios kompozicijos, kurioms tinkamai įgyvendinti buvo pakviesti du labai spalvingi muzikantai. Gal kiek netikėta pamatyti gitaristą Tomą Dičiūną, grojantį klavišiniais instrumentais ir kuriantį gražų foną Maksimovičiaus saksofono skambesiui. Kitas labai įdomus muzikas šiame trio – būgnininkas Aleksandras Kazakevičius, – gerai pažįstamas roko ir popmuzikos gerbėjams, įnešė į kompozicijas kiek kitokios spalvos, gražiai papildydamas skambesį ir pridėdamas jam gyvumo.
 
Malonu buvo išgirsti būgnininko Ąžuolo Paulausko projektą „Evoliucija“: ritmingą, šiuolaikišką muziką, gerai suregztas kompozicijas ir profesionalų muzikavimą. Išgirdome gitaros virtuozą Gintarą Šulinską, klavišininką Raimondą Dauginą, saksofonistą Liutaurą Janušaitį, trimitininką Valerijų Ramošką ir estų bosinės gitaros meistrą Heikko Remmel.
 
Pernelyg didelis išankstinis gyrimas ir liaupsinimas muzikantui kartais daro meškos paslaugą. Po griausmingų pristatymų klausytojas dažnai išgirsta ne visai tai, ko tikėjosi. Taip ir šį kartą atsitiko. Prieš festivalį jaunas norvegų muzikas Mariusas Nesetas buvo pristatytas kaip saksofonininkas, prilygstantis legendiniam Janui Garbarekui. Na, lėkiau ir aš pasiklausyti savo mėgstamo muziko „dublikato“. Taip, muzikantas gan įdomus, tačiau iki Garbareko dar reikia daug druskos pavalgyti... Iš tiesų, jo charakteringas garsas, gražus frazavimas, įdomi muzikinė kūrinių konstrukcija ir geri kolegos muzikantai. Ne visiems patinka akordeonas, ypač džiaze, kai kas net pakomentavo, kad verčiau į kvartetą būtų pakviestas pianistas. Prisipažinsiu, ir man iš pradžių panašiai atrodė, bet po Mariuso Neseto ir akordeono meistro Heine’s Bugge’s kompozicijos, kuri nuskambėjo tiesiog tobulai, neliko jokių abejonių. Beje, labai įdomus ir įtikinantis buvo kontrabosininkas Petteris Eldhas.
 
Miela, kai į tavo miestą atvyksta labai geras muzikas – savo jėgų žydėjime, pripažinimo viršūnėje ir geriausio kūrybos periodo metu, o tu gali jį išgirsti. Tikiu, kad tai ne vieno muzikuojančio ar tiesiog muzika besidominčio žmogaus svajonė. Man ši svajonė išsipildė su kaupu – išgirdau vieną brandžiausių, spalvingiausių ir įdomiausių žmogaus, labiausiai išpopuliarinusio džiazo gitarą, projektų. Tai „Pat Metheny Unity Group“. Šią programą būtų sunku pavadinti stilistiškai vieninga, tačiau visi elementai, kuriuos vienija ta gan įvairialypė muzika, tarnauja vienai srovei – džiazui išreikšti. Kiekvieno kūrinio kompozicinė forma, mano supratimu, yra ideali. Viskas, ką pamatėme ir išgirdome scenoje, buvo tiesiog didinga, originalu ir nepaprastai profesionalu. Ne šiaip sakau „pamatėme“, nes papasakoti apie tuos instrumentus, kurie užpildė tokią didžiulę erdvę, turbūt neįmanoma. Visus tuos „pabūklus“, esančius scenoje, Patas Metheny vadina „orkestrionu“, kuris jo repertuare atsirado programoje „Orkestrionas“, kur jis grojo vienas, o ši mechanizmų kompanija atstojo grupę. Turiu paaiškinti žodį „orkestrionas“. Tai mechaninis muzikos instrumentas, tarsi grojanti spinta, kurios garsas primena orkestro skambesį. Pirmąjį orkestrioną 1805 m. sukūrė vokiečių inžinierius Johannas Nepomukas Mälzelis. Vėliau buvo sukurta daugiau orkestriono tipo įvairiai vadinamų muzikinių automatų. Publika pamėgo orkestrionus, todėl jie stovėdavo viešbučiuose, kavinėse, baruose, čia lankytojai galėdavo pasiklausyti populiarių melodijų. Įsijungus mechanizmui, masyvus geležinis svarmuo, kabantis instrumento nugarinėje pusėje, leisdamasis žemyn savo svoriu priverčia suktis krumpliaračius ir medinį cilindrą. Cilindro metaliniai kaiščiai pakelia medines svirteles, sujungtas su plaktukėliais, kurie užgauna stygas ir mechaniniame automate esančius instrumentus. Šiuo atveju visa scena tapo vienu galingu orkestrionu, kuriame buvo visko – nuo vaistinę primenančių buteliukų lentynų iki įvairių mušamųjų instrumentų. Visi jie valdomi paties Metheny su MIDI gitara.
 
Dabar, turint puikių muzikantų grupę, tie mechaniniai robotukai atrodytų kaip ir nebūtini, bet kaip gerai jie papildo gyvų žmonių kolektyvą! Orkestriono garsai sulieja, sulipdo visus tembrus ir sudaro įspūdingą garsų foną. Pats kolektyvas išties neeilinis. Jame groja gerai žinomi džiazo muzikantai: saksofonu – Chrisas Potteris, gražaus garso meistras, nepaprastai techniškas, tačiau tą techniką naudojantis dvasiai perteikti, bosu – Benas Williamsas, vienodai gerai valdantis ir kontrabosą, ir bosinę gitarą, būgnais – Antonio Sanchezas, smarkiai pranokstantis savo scenos konkurentus – „robotukus“, ir pianistas (beje, puikiai dainuojantis) Giulio Carmassi, kurio norėjosi išgirsti daugiau. Visi grupės nariai turėjo progą pasireikšti ne tik įvairių kompozicijų soliniuose epizoduose, bet ir nedideliuose duetuose su pačiu maestro. O tie duetai buvo tikrai labai gražūs – gerai apgalvoti, atskleidžiantys kiekvieno muziko meistriškumą. Pats Patas Metheny sako: „Esu vadovavęs daug talentingų grupių, bet nė viena manęs neįkvėpė taip, kaip ši. Tai viena stipriausių grupių, kokias esu turėjęs. Su ja niekas nėra neįmanoma.“ Tai buvo nuostabiausias pastaruoju metu mano girdėtas koncertas, o jį mums dovanojo „Kaunas Jazz“ drauge su „Live Nation“.
 
Kita didžioji žvaigždė festivalio programoje buvo legendinė, jau keturis dešimtmečius koncertuojanti grupė „Spyro Gyra“. Šiemet sukako dešimt metų, kai ši kompanija pirmą kartą buvo Kaune. Tai vienas tų kolektyvų, kurių muzikavimo vienodai malonu klausytis ir scenoje, ir iš įrašų, o tai byloja apie didžiulį grupės meninį stabilumą ir susigrojimą. „Spyro Gyra“ pagrojo įvairių kūrybos periodų kūrinių ir šaunu, kad nepaisant stilistinės įvairovės brandumu jie nesiskiria. Taip yra todėl, kad ši grupė niekada nieko nekopijavo. Jie groja tai, kas jiems patiems gražu. Tai labai protinga, gerai sukonstruota ir tobulai atlikta muzika. Renginį papuošė net keturios koncerte skambėjusios kompozicijos iš prieš 35 metus išleisto albumo „Morning Dance“.
 
Cassandra Wilson buvo pristatoma kaip ryškiausia festivalio „Kaunas Jazz 2014“ žvaigždė. Jos žemas, gilus balsas, tobula jo valdymo technika, puikus bliuzo muzikos išmanymas, manau, pateisino daugelio klausytojų lūkesčius. Dainininkės balsą papildė jos grupės muzikinis vadovas Grégoire’as Maret, tobulai grojantis lūpine armonikėle. Lėtoms, lyrinėms baladėms nepakeičiamas buvo pianistas Johnas Cowherdas. Šiame koncerte daugiausiai skambėjo dainos iš prieš dvidešimt metų išleisto albumo „Blue light, till down“. Koncertiniame ture, skirtame šiam albumui pristatyti, dalyvauja ir du įrašus darę muzikai – Lonnie Plaxico (bosas) ir Brandonas Rossas (gitaros). Galbūt šios muzikos labiau norėčiau klausytis jaukesnėje aplinkoje nei sportinė „Žalgirio“ arena.
 
Rašyti apie tokius didelius festivalius yra be galo sunku, nes juos tinkamai apžvelgti fiziškai beveik neįmanoma, kai kurie renginiai vyksta panašiu metu arba toli vienas nuo kito. Bet tai renginiui suteikia daugiau didingumo ir įspūdingumo. Todėl atsiprašau, kad tikrai ne visi dalyviai buvo paminėti – ne viską spėjau išgirsti.

 

Jaunieji Kauno saksofonininkai. D. Klovienės nuotr.
Jaunieji Kauno saksofonininkai. D. Klovienės nuotr.
Kijevo dziazo mokyklos ansamblis. D. Klovienės nuotr.
Kijevo dziazo mokyklos ansamblis. D. Klovienės nuotr.
Rūta Dūduma ir Kauno bigbendas. D. Klovienės nuotr.
Rūta Dūduma ir Kauno bigbendas. D. Klovienės nuotr.
Scott Ambush. D. Klovienės nuotr.
Scott Ambush. D. Klovienės nuotr.