7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Brandžios naujumo paieškos

Kalbamės su „Naujojo Baltijos šokio ’14“ vadovu Audroniu Imbrasu

Akvilė Eglinskaitė
Nr. 17 (1078), 2014-05-02
Šokis
Danijos šokio teatro spektaklis „Juodasis deimantas“. M. Fluri nuotr.
Danijos šokio teatro spektaklis „Juodasis deimantas“. M. Fluri nuotr.

Gegužės 9–15 d. jau 18-ą kartą vyks festivalis „Naujasis Baltijos šokis ’14“. Esate jo sumanytojas ir rengėjų komandos vadovas: kaip vertinate renginio brendimą, kaitą? Ar galėtumėte išskirti tam tikrus kokybinius arba kiekybinius virsmus bei šuolius?

Šiemet pradėjome rimtai svarstyti, ką su festivaliu daryti toliau. Jau keičiame viešinimo kampaniją, turime kitą logotipą, vizualinę stilistiką. Svarstome, kaip ateityje koreguoti festivalio koncepciją.
Šiemet pirmą kartą taip ūgtelėjo lietuvių choreografų darbų kokybė. Nebūtinai kuriančių Lietuvoje, taip pat ir gyvenančių bei kuriančių užsienyje. Buvo didelė pasiūla, tad teko rinktis, kažko atsisakyti. Anksčiau beveik visos Lietuvoje sukurtos šiuolaikinio šokio premjeros (išskyrus valstybinių teatrų pastatymus) įvykdavo būtent šiame festivalyje. Nežinau, galbūt tai tik laikinas reiškinys, tačiau dėl padidėjusio lietuvių kūrėjų skaičiaus reiktų keisti festivalio programą: arba ilginti jo trukmę, arba išplėsti veiksmą visose įmanomose miesto scenose, arba persvarstyti atrankos kriterijus.
Kita festivalio patirtis – tai susiformavęs tarptautinis komunikacijos ir partnerystės tinklas. Nesakome, jog viską išsprendžiame vos spragtelėję dviem pirštais, bet pagaliau galime bendrauti ir sulaukti teigiamo atsakymo ir rekomendacijų iš pasaulyje žinomiausių, aktyviausiai gastroliuojančių ir labai paklausių trupių. Kartais derybos užtrunka ne vienus metus. Esame pelnę svečių supratingumą dėl itin vėlyvo finansuojamų projektų paskelbimo bei nenuspėjamų rezultatų, – jie laukia kartu su mumis. Tarkim, belgų trupė „Ultima Vez“ laukė mūsų patvirtinimo, ar iš tiesų galės atvykti į festivalį, iki pat kovo pabaigos. Taip intensyviai pasirodančioms trupėms gastrolių užtikrinimas likus vos porai mėnesių iki renginio datos dažnai būna neįmanoma arba prabangi alternatyva. Didžiosios trupės dažnai atvyksta į Lietuvą už mažesnius honorarus, nei keliaudamos į Japoniją ar Vakarų šalį. Esame priversti supažindinti svečius su posovietinių šalių kultūros finansavimo specifika ir netikrumu iki paskutinės minutės. Todėl man gėda už savo valstybę, nes visos tos biurokratinės ir finansinės procedūros, kalendorinių biudžetinių metų nuostatos, viešųjų pirkimų taisyklės, dienpinigių ribojimai etc. sukelia atvykstantiesiems nuostabą ir klausimą: „Ar jūs nepriklausote ES“? Mūsų valstybė pasirodo kaip atsilikusi varginga šalis.
Neturėčiau skųstis, nes festivalio finansavimas šiek tiek padidėjo, bet jei galėtume planuoti kokiais keturiais mėnesiais anksčiau, programa galėtų būti gerokai stipresnė ir atneštų papildomų pajamų.
 
Kokiais principais ar metodais vadovaujatės sudarydami programą? Ką reiškia kuruoti šiuolaikinio šokio festivalį?
Festivalį kadaise pradėjau beveik vienas, dabar jį rengia keletas žmonių. Per aštuoniolika metų sudėtis ne kartą keitėsi, tačiau visada siekėme platesnio požiūrio ir gyvų diskusijų. Net turėdamas ilgametę patirtį nesiryžtu įvardinti konkrečios kuravimo schemos ar principo. Tai kažkuo primena dėlionę.
Pirminę renginio idėją padiktavo anuometinė situacija: Vilniuje šokio spektaklius kūrė tik Nacionalinis operos ir baleto teatras, būdavo sezonų, kai net jis neparengdavo nė vienos premjeros. Šokiu besidomintis žiūrovas neturėjo beveik jokio pasirinkimo. Gal kas antrą sezoną koncertinę programą atnaujindavo „Lietuvos“ ansamblis, atvykdavo „Aura“ iš Kauno. Pirmosios festivalio programos siekė pasiūlyti įvairesnę „sezono porciją“. Pirmiausia sudarėme sąlygas pasirodyti kolegoms iš savo padėtimi artimos Rytų Europos bei Rusijos, kur tuo metu viskas tik kūrėsi. Pradžią žymėjo draugiškas šokio bendruomenės ryšių mezgimas ir pokyčių tarptautiniu mastu skatinimas.
Charakterizuodamas programos struktūrą, išskirčiau keturis pagrindinius blokus: lietuvių scena, Baltijos ir kitos buvusios sovietinės šalys, Šiaurės šalys ir likęs pasaulis – nuo Prancūzijos ir Kanados iki Afrikos ar Izraelio. Vienas kriterijus – geografinė amplitudė, o kitas – kuo didesnė žanrų, stilių, krypčių, tendencijų įvairovė.
Nusakyti meninius kriterijus sudėtingiau, nes skirtingiems blokams jie taikomi nevienodai. Žiūrovas dažnai susidarydavo eklektišką vaizdą – nuo pradedančiųjų bandymų iki pasaulyje pripažintų žvaigždžių. Prieš dešimtmetį programa galėjo atrodyti taip: besiformuojanti ir ieškanti lietuvių ar baltarusių scena, dviem dešimtmečiais anksčiau už posovietines šalis šiuolaikinį šokį plėtoti pradėję skandinavai ir Wayne’as McGregoras iš Didžiosios Britanijos su futuristinėmis idėjomis, jungiančiomis judesį ir technologijas, kūną ir intelektą.
Dar viena svarbi siekiamybė – pristatyti kuo naujesnius darbus. Šiemet labai džiaugiamės galėdami suteikti erdvę pirmajai užsienio premjerai, – Danijos šokio teatro spektakliui „Juodasis deimantas“ (choreografas Timas Rushtonas).
 
Ar buvo minčių kviestis kuratorių ar konsultantą iš šalies?
Dėl minėtų finansinių priežasčių manau, kad tai visiškai neįmanoma. Nebent tas žmogus prisiimtų visišką atsakomybę ir rizikuotų kartu. Bent jau nevyriausybinės, nebiudžetinės organizacijos Lietuvoje kol kas negali sau leisti taip eksperimentuoti. Pasiūlymų koprodiusuoti ar kitaip veikti kartu sulaukiame tikrai nemažai, bet dažniausiai tenka atsisakyti.
 
Šių metų festivalio moto – „Energija, kuri keičia“. Kas Jus motyvuoja, suteikia energijos ir neleidžia pavargti jau tiek metų?
Komandos sudėtis po truputį kinta, pasipildo, atsinaujina. Tai skatina ir programos pasikeitimus. Energijos įneša tie žmonės, kurie tiki tuo, ką daro. Ir daro tai kryptingai bei energingai. Pats šiuolaikinis šokis yra energija, kuri keičia visuomenę – ne tik Lietuvos.
 
Kalbėjote apie lietuvių choreografų suklestėjimą. Teatrologai konstatuoja, kad šalies teatrinei tradicijai trūksta proveržio, naujumo, eksperimentų, o šiuolaikinio šokio atstovai bando laisviau konceptualizuoti kūną ir ieškoti naujų performatyvios raiškos galimybių. Ar galėtumėte apibūdinti lietuvių šiuolaikinio šokio pokyčius?
Išsamiam atsakymui reiktų ištisos studijos. Priklauso nuo vertinimo konteksto. Globalesniame lygyje tikrai dar nesame išsiskiriantys ar unikalūs. Viskas plėtojama kaip ir daugelyje Rytų ar Vidurio Europos šalių. Šiek tiek skiriasi technika, judesių kokybė ir amplitudė, bet esame dinamiškų paieškų kelyje. Teatriniams procesams įtakos turi susiformavusi infrastruktūra. Valstybiniai repertuariniai teatrai mažiau paslankūs pokyčiams, naujumo paieškoms. Šokio atstovai kur kas lankstesni ir atviresni eksperimentams. Tai įrodo iš „Menų spaustuvės“ rezidentų susiformavusių naujų trupių skaičius bei pastatymų gausa. Manau, kad įtakos turėjo ir įvairūs Lietuvos šokio informacijos projektai, lektorių iš užsienio kūrybinės dirbtuvės, festivalis „Naujasis Baltijos šokis“ ir atsivėrusios „Menų spaustuvės“ erdvės. Labai daug daro ir patys kūrėjai – choreografai ir šokėjai, formuojasi šiuolaikinio šokio kritika.
 
O kaip su šokio publika – ar jos padaugėjo?
Sunku spręsti. Manau, kad iš pradžių ji augo, o vėliau pradėjo skaidytis pagal stilius ar žanrus. Pirmuose festivaliuose tie patys žiūrovai stengdavosi aplankyti visus spektaklius, o dabar jie jau gali rinktis, be to, lietuviškas premjeras galima pamatyti ne tik per festivalį. Manome, kad dalis mūsų žiūrovų pastaraisiais metais emigravo.
 
Vienu metu festivalis bandė plėsti ir renginių geografiją – dalis programos būdavo pristatoma Klaipėdos, Kauno, Mažeikių bei kitų miestų publikai.
Taip norėjome paskleisti šokio užkratą. Bet viskas priklauso nuo poreikio. Kaune „Aura“ anksčiau už mus pradėjo organizuoti tarptautinį šokio festivalį. Klaipėdoje, turinčioje seną šokio tradiciją, ėmė burtis ir pirmieji šiuolaikinio šokio atstovai. Mes tik padėjome jiems prasiskinti kelią. Dabar stengiamės nesibrauti į kitas teritorijas.
 
Noriu pasiteirauti apie programos naujoves ir struktūrinius pokyčius.
Tai susiję su naujų žmonių įsijungimu. Ingrida Gerbutavičiūtė, baigusi šokio kritikos ir dramaturgijos studijas Berlyne, prieš trejus metus inicijavo „ne[w]kritikos“, t.y. kūrybingo rašymo apie šokį, dirbtuves. Tai skatina analitinio lauko plėtrą, formuoja ne tik šokį kuriančiųjų, bet ir stebinčiųjų bei vertinančiųjų potencialą. Justina Brazaitė ne tik atlieka logistikos darbus, bet, inicijavusi šokio filmukų programą, siekia į procesą įtraukti interneto bei naujųjų technologijų vartotojus ir sulaukia atgarsio virtualioje erdvėje. Tų pokyčių galėtų ir turėtų būti daugiau. Deja, kai ko tenka ir atsisakyti. Pavyzdžiui, iš pradžių festivalyje rengdavome seminarus šokėjams ir visiems norintiems, vėliau susibūrėme į atskirą tarptautinę Vasaros šokio mokyklą, puikiai kuruojamą Auksės Luišaitės.
 
Kokios ateities vizijos, perspektyvos, numatomos naujovės?

Yra daugybė nuostabių trupių ir šokio spektaklių, kuriuos nusipelnė pamatyti Lietuvos publika. Kol kas ji tebegyvena savotiškame kultūrinės informacijos gete. Paprastai randamas pateisinimas – neva esame maža neturtinga valstybė. Bet ar būdami neturtingi nesame verti skaityti Shakespeare’o vertimų? Manau, didžiausias turtas yra intelektas, gebėjimas kritiškai, savitai mąstyti ir vertinti pasaulį. Tikrai dar nesame išsėmę pasaulinių aruodų.

 

Danijos šokio teatro spektaklis „Juodasis deimantas“. M. Fluri nuotr.
Danijos šokio teatro spektaklis „Juodasis deimantas“. M. Fluri nuotr.