7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Raktažodis: R

Teatro kryptis

Neįmanoma nepastebėti, kad šių metų festivalio, vykusio balandžio 22–27 d., programa buvo kitokia nei bet kada anksčiau. Viena vertus, tarsi kokiame teatro festivalyje buvo pristatyti vien stambūs (valandos ar dar ilgesni) projektai ir atsisakyta „panoraminių“ apžvalgų su neriboto kiekio, bet labai ribotos trukmės naujų (ir ne tik) kūrinių pavasario „derliumi“. Antra, jie buvo gana skirtingi pagal žanrus ir intrigavo nuo pirmos iki paskutinės festivalio dienos. Tarp jų buvo ir muzikinė kompozicija su teatro elementais, ir šokio spektaklis, ir džiazo muzikantų performansas, ir audiovizualinė instaliacija, ir filmas, ir eksperimentinio teatro pasirodymas. Viena vertus, vos penkis vakarus trukęs festivalis atrodė labai kompaktiškas ir koncentruotas, kita vertus – išties įvairus.

Įpūsti gyvybės

Skulptoriaus, instaliacijų menininko Kęstučio Svirnelio paroda „Motoras, lateksas ir oras“ lankytojus stebina netikėtumu ir interaktyvumu. Autoriaus skulptūros reaguoja į žiūrovą, o tiksliau – į jo judesius arba prisilietimus, tokiu būdu priversdamos žiūrovą tapti dalyviu, kūrinio veikimo dalimi.
 
Autorius darbams naudoja paprastas, iš pažiūros neišraiškingas, kiekvieno žmogaus buityje atrandamas, dažniausiai sintetines medžiagas, tokias kaip guminės pirštinės, drenažo vamzdžiai arba vaikų žaislai, jas priversdamas judėti, keisti savo formą kompresoriui pučiant orą. Taigi, kaip sufleruoja parodos pavadinimas, motoras, lateksas ir oras – tai trys pagrindinės skulptūrų „sudedamosios dalys“, kurias pasitelkęs autorius atgaivina sąveiką su žiūrovu.
 

Kino naujienos trumpai

Gegužės 4 d., 80-ojo gimtadienio naktį, mirė rusų kino aktorė Tatjana Samoilova. Tai buvo vienintelė sovietų kino žvaigždė, sulaukusi tarptautinio pripažinimo: jos vaidmuo Michailo Kalatozovo filme „Skrenda gervės“ (tai vienintelis rusų filmas, apdovanotas „Auksine palmės šakele“) sulaukė specialaus Kanų įvertinimo, aktorės portretą piešė Pablo Picasso, tvirtinęs, kad „šios rusų deivės akyse galima nuskęsti“, Samoilovos vardu pavadinta rožių alėja Paryžiuje, jos rankų atspaudas (vienintelis iš rusų aktorių) puikuojasi Holivude.

Kinas saviems

Pasiklausiusi Ritos Miliūtės šio pirmadienio laidos svečių, taip aistringai kalbančių apie Rusijos propagandos galią bei blogą rusų filmų įtaką doriems tautiečiams, nusprendžiau pažiūrėti patriotinį rusų filmą „Greitasis „Maskva–Rusija“ („Skoryj „Moskva–Rossija“, Rusija, 2014).

Šią komediją sukūrė Igoris Vološinas. Jo pirmieji filmai „Nirvana“ (2008) ir „Aš“ (2009) įsiminė ne vienam art house kino gerbėjui ir Lietuvoje. Tai buvo savaip įžūlūs kūriniai: jaunas režisierius į juos perkėlė savo narkotines vizijas, vaikystės prisiminimus, rusų masinės kultūros simbolius ir akivaizdžią didybės maniją. Tačiau filmuose žavėjo absurdiškas humoras, temperamentingos šokių ar jaunatviško siautėjimo scenos, neįprasta scenografija

Buvęs angelas Kolambas

 

Michaelio Haneke’s „Meilė“ (LRT Kultūra, 14 d. 22.30) – iš tų filmų, kurie „privalomi“ kiekvienam išsilavinusiam žmogui. Žinoma, paskutiniais dešimtmečiais bet kokio kanono (literatūros, kino ir pan.) sąvoką sėkmingai išstūmė postmodernistai, tačiau ji atgimsta įvairiausių (ir masinei kultūra, regis, labiau priimtinų) „dešimtukų“, „šimtukų“, pavyzdžiui, geriausių metų filmų, sąrašais. Be abejo, bet koks sąrašas – žaidimas, tačiau žiniasklaida mėgsta žaidimus.
Manau, kad 2012-aisiais sukurta „Meilė“ tikrai pakliūtų į simbolišką svarbiausių šio dešimtmečio filmų „dešimtuką“. Haneke dar kartą įrodė, kad yra vienas intelektualiausių ir bekompromisiškiausių Europos kino kūrėjų. Jis pasakoja paprastą istoriją apie pagyvenusią porą, kurią senatvės negandos užklumpa staiga, kai, regis, jau susitaikyta su ramiu pensininkų gyvenimu gražiuose namuose, nutylimu pabaigos laukimu ir retais dukters vizitais. Tiesiog Ana (Emmanuelle Riva) pradeda viską pamiršti, o po insulto ir vis labiau grimzta į senatvinę negalią. Žoržas (Jean-Louis Trintignant) stojiškai rūpinasi žmona, bando ją apsaugoti nuo slaugių ir dukters abejingumo, bet vieną dieną ir jis nebeturi jėgų visko tęsti.

Vado, ma dove? – Einu, o kur?

Saulėtą balandžio 27-osios sekmadienį Lietuvos muzikos akademijos Didžiojoje salėje septynios jaunos dainininkės pagerbė iškilios tarpukario Lietuvos solistės Vincės Jonuškaitės-Zaunienės atminimą dalyvaudamos jos vardo konkurse, kurį jau 15-ąjį kartą surengė Vydūno fondas. Birutės Vizgirdienės vadovaujamai vertinimo komisijai ir publikai konkurso dalyvės pateikė barokinę arba klasicistinę ariją, romansą arba Lied, lietuvių kompozitoriaus originalų kūrinį ir liaudies dainą be pritarimo. Tokie konkurso reikalavimai leido pretendentėms parodyti įvairių stilių supratimą ir save, kaip sakoma, iš visų pusių.

Muzikos laboratorija mieste

Kaskart išgirdus apie naują projektą iškyla gausybė klausimų: ar jis reikalingas? Ką naujo mums pasiūlys? Ar turės perspektyvą ateičiai? Kokią vietą jis užims kitų renginių apsuptyje? Vienas vos prieš keletą dienų pasibaigęs jaunųjų kompozitorių projektas „Muzika erdvėje“ paliko tikrai daug įspūdžių. Projekte dalyvavo septyni jaunieji kompozitoriai ir muzikologai, stebėję kūrėjų darbą nuo idėjos sumanymo iki įgyvendinimo. Kūrybines dirbtuves vedė ir patirtimi dalijosi Rytis Ambrazevičius, kalbėjęs apie akustiką, Inga Urbonaitė, supažindinusi su architektūriniais sprendimais, svečias iš Slovakijos Matejus Gyárfášas, pristatęs muzikos psichologijos ypatumus, taip pat kompozitoriai Mantautas Krukauskas, Antanas Kučinskas, Snieguolė Dikčiūtė ir Vidmantas Bartulis.

Apie troškimus

Apie Arūną Gudaitį kalbėti keblu, nes jo kūrybos įvaizdžio kontūrai išplaukę. Sokratas nuskusta barzda, o tiksliau – fotografija „Gipsinis Sokrato biustas, kuriam skulptorius nuskuto barzdą“ iš „Baltos serijos“ (2007–2008) – giliausiai į atmintį įsigėręs vaizdas, mano galvoje susijęs su Gudaičio pavarde. Šio kūrinio įsigėrimą ne mano vienos atmintyje patvirtina faktas, jog jis buvo įtrauktas į Šiuolaikinio meno centro rengtą parodą „Didesnio dalis“ (kuratoriai Valentinas Klimašauskas ir Kęstutis Kuizinas). Paroda turėjo reprodukcijų rinkinio pavidalu atstovauti Lietuvos šiuolaikiniam menui per Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai laikotarpį įvairiose pasaulio meno ir politikos institucijose. Vis dėlto, dėl kuravimo strategijos – leisti kviestiniams menininkams išrinkti ikoniškiausią savo kūrinį – ir jos rezultato – pristatomų kūrinių, reikalaujančių vietinio konteksto išmanymo, reprodukcijų rinkinio – paroda labiau tiko vidiniam ikonų įtvirtinimui ir VDA antrakursių prusinimui. Šiaip ar taip, „Gipsinis Sokratas“ įsitvirtino ikonos pozicijoje.

Meno ir gyvenimo vienybė

Artimiausi Kino klasikos vakarai „Skalvijoje“ bus skirti Wernerio Herzogo filmui „Fickaraldas“ („Fitzcarraldo“, Vokietija, 1982). Tai vienas garsiausių režisieriaus filmų, atnešęs jam Kanų kino festivalio prizą už režisūrą. Filmas iki šiol laikomas gražiausiu kino himnu žmogaus beprotystei ir siekiui įgyvendinti svajonę.
Tikrais įvykiais paremtas „Fickaraldo“ veiksmas perkelia į XX a. pradžios Peru. Airių inžinierius, kurį vietiniai indėnai vadina Fickaraldu, yra didžiulis operos gerbėjas. Jis gali nukeliauti tūkstančius kilometrų Amazone ir jos intakais, kad pasiklausytų Enrico Caruso. Visas Fickaraldo gyvenimas Lotynų Amerikoje – nesibaigiančios nesėkmės: nepavyko nutiesti kelio per Andus, pastatyti ledo fabriko. Tačiau Fickaraldo melomanija pavirsta gigantomanija: jis nusprendžia pastatyti operos teatrą džiunglių glūdumoje ir pakviesti ten Caruso. Norėdamas surinkti tam pinigų, jis išsinuomoja kaučiuko plantaciją. Patekti į ją nelengva – kelių nėra, tik upės. Fickaraldas nusprendžia kartu su indėnais pervilkti laivą žeme iš vienos upės į kitą, per kalno viršūnę, kad išvengtų pavojaus. Atrodytų, beprotiška idėja sėkmingai įgyvendinama. Tačiau Fickaraldas nesuvokia indėnų mentaliteto. Jiems ir laivas, ir pats Fickaraldas yra galimybė sutramdyti upės slenksčius valdančius demonus. Naktį jie perkerta laivo grandinę...

Dvasinių būsenų tankumyne

„Cezario grupė“ Lietuvos teatro kontekste išsiskiria žiūrovo fantazijos reikalaujančiais spektakliais, o paskutinis kūrinys „Tankumyne“, sukurtas pagal vieno garsiausių XX a. japonų rašytojo Ryūnosuke’s Akutagawos novelę, tokią trupės reputaciją dar labiau užtvirtino. Grupė šį kartą savo šturmanu pasirinko Rolandą Kazlą, kuriam nėra svetimas Cezario Graužinio režisūrinis braižas: jie abu linkę spektaklius statyti „ne pagal šio pasaulio madą“ – dar 2003 m. Jaunimo teatre jie kartu „sapnavo“ Fiodoro Dostojevskio „Dėdulės sapną“.
PUSLAPIS
IŠ
1003