Įpūsti gyvybės

Skulptoriaus, instaliacijų menininko Kęstučio Svirnelio paroda „Motoras, lateksas ir oras“ lankytojus stebina netikėtumu ir interaktyvumu. Autoriaus skulptūros reaguoja į žiūrovą, o tiksliau – į jo judesius arba prisilietimus, tokiu būdu priversdamos žiūrovą tapti dalyviu, kūrinio veikimo dalimi.

 

Autorius darbams naudoja paprastas, iš pažiūros neišraiškingas, kiekvieno žmogaus buityje atrandamas, dažniausiai sintetines medžiagas, tokias kaip guminės pirštinės, drenažo vamzdžiai arba vaikų žaislai, jas priversdamas judėti, keisti savo formą kompresoriui pučiant orą. Taigi, kaip sufleruoja parodos pavadinimas, motoras, lateksas ir oras – tai trys pagrindinės skulptūrų „sudedamosios dalys“, kurias pasitelkęs autorius atgaivina sąveiką su žiūrovu.

 

Parodoje eksponuojamos keturios skulptūros, kurias verta pamatyti ne tik dėl jų keliamo įspūdžio ar įgyvendinimo idėjos, bet ir dėl asociacijų. Vienos jų šmaikščios, ironiškos ar pašiepiančios, kitos – nejaukios, netgi groteskiškos, lankytoją priverčiančios susimąstyti apie įvairias socialines elgsenas ir jų interpretacijas. Instaliacijos paveikios tiek savo ekspresyviu sprendimu – fiziniu persimainymu, tiek papildomais efektais, tokiais kaip pučiamo oro keliamas garsas, neįprasta atmosfera.

 

Kūriniai ne vienam gali sukelti vidinę diskusiją dėl asociatyvios formos, pavyzdžiui, skulptūra „Stigma“ ima veikti spustelėjus mažą raudoną mygtuką, esantį objekto centre, ir bematant įgauna Nukryžiuotąjį primenančią formą dėl į šalis išsitiesiančių guminių pirštinių, užmaukšlintų vamzdžio galuose. Tai daugiaprasmis kūrinys, leidžiantis mums įsikūnyti į abejojančio, nepatikliojo apaštalo Tomo vaidmenį, kuris, pasak Biblijos, kišo pirštą į Kristaus žaizdą, kad įsitikintų jo tikrumu ir pasiaukojimą bylojančiomis stigmomis. O dabar mes atliekame panašų judesį spausdami mygtuką, kad atrastume kūrinio veikimo principą ir tiesiogiai taptume jo liudininkais, išvystume, kaip instaliacija įgauna formą, kartu susitapatiname su bibliniu personažu, atrandančiu tikėjimą per lytėjimą. 

 

Autorius kūriniuose įpynė ir daugiau situacijų, kurios tikrina mūsų moralines interpretacijas. Vienas ypač provokuojantis kūrinys vadinasi „Pirštas“ – ryškiai žalsva guminė pirštinė ant pilko vamzdžio suformuoja nepadorų gestą, žiūrovui tik spustelėjus mygtuką. Kūrinys šmaikštus ir pašiepiantis patį stebėtoją – juk gestą išprovokavo jis pats, tad galime tik svarstyti, kiek tokių situacijų gyvenime įvyko mums, kai tiesioginės netolerancijos priežastimi dėl tam tikrų veiksmų buvome kalti mes patys, negana to, kiek kartų buvome ir kitų žmonių šitaip išprovokuoti.

 

Parodoje yra ir kitų daugumai nesunkiai perskaitomų kūrinių. „Vaikų vaikai“ – pažeme „šliaužiojanti“ siurrealistiškai atrodanti instaliacija, tarsi gyvis, suformuotas iš neaprengtų lėlių. Šis padaras rodo vaikų gebėjimą atgaivinti įvairiausius pavidalus. Skulptūra „Žinianešiai“ taip pat susijusi su ta gaivališka ir įsigilinus keista fantazija: nuo žmogaus judesio vieningai tarsi daugybė paukščių suplasnoja guminių pirštinių pulkelis.

 

Šie bei kiti K. Svirnelio kūriniai per ironiją, readymade objektų panaudojimą, savotišką jų sugyvinimą pripučiant oro rodo, kad autoriaus braižas nusistovėjo. Panašių kūrinių esame matę Vilniaus meno mugėse ir kitose parodose. Vis dėlto panašu, kad pripūsti dar yra ką, temų įvairovė ir interpretacijos dar nustebina.