Apie Arūną Gudaitį kalbėti keblu, nes jo kūrybos įvaizdžio kontūrai išplaukę. Sokratas nuskusta barzda, o tiksliau – fotografija „Gipsinis Sokrato biustas, kuriam skulptorius nuskuto barzdą“ iš „Baltos serijos“ (2007–2008) – giliausiai į atmintį įsigėręs vaizdas, mano galvoje susijęs su Gudaičio pavarde. Šio kūrinio įsigėrimą ne mano vienos atmintyje patvirtina faktas, jog jis buvo įtrauktas į Šiuolaikinio meno centro rengtą parodą „Didesnio dalis“ (kuratoriai Valentinas Klimašauskas ir Kęstutis Kuizinas). Paroda turėjo reprodukcijų rinkinio pavidalu atstovauti Lietuvos šiuolaikiniam menui per Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai laikotarpį įvairiose pasaulio meno ir politikos institucijose. Vis dėlto, dėl kuravimo strategijos – leisti kviestiniams menininkams išrinkti ikoniškiausią savo kūrinį – ir jos rezultato – pristatomų kūrinių, reikalaujančių vietinio konteksto išmanymo, reprodukcijų rinkinio – paroda labiau tiko vidiniam ikonų įtvirtinimui ir VDA antrakursių prusinimui. Šiaip ar taip, „Gipsinis Sokratas“ įsitvirtino ikonos pozicijoje.
Toliau mąstant apie Gudaitį, prie „Gipsinio Sokrato“ prisišlieja „Vilniaus atvirukai“, skirti 10-ajai Baltijos meno trienalei „Miesto istorijos“ (2009), videofilmas „Susitikimo vieta“ (2002–2003), prieš pusantrų metų primintas parodoje „Minios“ Nacionalinėje dailės galerijoje, ir videofilmas „Ūsai“ (2006), mano atsitiktinai rastas NDG Informacijos centre, ieškant lyties problemas sprendžiančių vyrų menininkų videodarbų. Visi kūriniai susiriša sąmoningumo ir sąmojingumo mazgeliais, kai perprantame, kokios sociokultūrinės vertės buvo perverstos – klasikinė skulptūros tradicija, urbanistinis identitetas, bendruomeniškumas ar vyriškumas.
Peržvelgus tame pačiame Informacijos centre sukauptą Gudaičio darbų rinkinį galima pradėti galvoje formuoti tokį įvaizdį: tai skulptūrą studijavęs menininkas, sėkmingai išnaudojęs savo kartos (Laura Stasiulytė, Kristina Inčiūraitė, Jurga Barilaitė ir kt.) posūkį į fotografijos ir videotechnikos priemonėmis fiksuojamus socialinius komentarus. Artėjant link mūsų dienų, komentarų žinutės darosi sudėtingesnės, o fotografijos, videotechnikos, piešinio ir objekto panaudojimas – tikslingesnis.
Pastarąjį kartą išsamiau Gudaičio kūryba buvo pristatyta ŠMC 2008 m. su jau minėta „Balta serija“. Šią ir šiuo metu ŠMC veikiančią Gudaičio parodą „Dalys ir gabalai“ (kuratorė Asta Vaičiulytė, architektė Julija Reklaitė) iš dalies sieja medijos ir turinio žaidimai. „Baltą seriją“ sudarė po stiklu įrėminti piešiniai, fotografijos ir gatavi daiktai, komentuojantys platų temų ratą tarp politikos, kasdienybės ir dailės istorijos. Parodoje „Dalys ir gabalai“ tyrimas siauresnis – dailės istorijos fragmentiškumas bei formų ir medžiagos dviprasmybės, – jis atliekamas beveik vien fotografijos ir videomeno priemonėmis. Mano galvoje paroda „Dalys ir gabalai“ laiku ir vietoje atliepė Agnės Narušytės pozicijai (
„Kas yra fotografija(i)?“, 7 meno dienos, Nr. 17 (1078) Nacionalinės dailės galerijos pokalbių ir paskaitų ciklo „Kas nėra fotografija?“ įžiebtoje diskusijoje, kad fotografija išvengia formos žaidimų, kai vėl tampa formos ir turinio deriniu, nes menininkas šią mediją pasirenka tikslingai, o įvairūs fotografijos panaudojimo tikslai suformuoja vis naujas fotografijos strategijas. Mano įsitikinimu, Arūnas Gudaitis sėkmingai išnaudoja bent keletą jų. Bet apie viską – nuo pradžių.
Paroda yra gili ir gaivi skulptūros, kaip tikslo, priežasties, pasekmės ir medijos, analizė. Gaiviausia tai, kad parodoje apie skulptūrą liudija vienintelis skulptūrinis (trimatis) objektas – nuskustosios gipsinio Sokrato barzdos krištolinė versija (ikona „sukama“ toliau). Padėtas ant kiek pakrypusio postamento, „Kristalas“ (2014) savo organine forma prieštarauja krištolo apdirbimo tradicijai, bet svarbiausia, kad galime žvelgti kiaurai Sokrato barzdą ir mums, kaip ir Gudaičiui, viskas taps visiškai aišku (crystal clear, kaip pasakytų anglosaksas).
Regzti jungčių tinklą per parodą man patogiausia pradėti nuo fotografijos „Laikrodis“ (2014) – joje pristatoma gūdžioje nakties tamsoje (matyti už miško juostą kiek šviesesnis dangus) amžinybe švytinti šiuo metu Luvre saugomo saulės laikrodžio kopija, specifiškai matuojanti laiką Švėkšnos dvaro kieme. Grafui Jurgiui Pliateriui II, 1912 m. užsakiusiam šią kopiją, užsinorėjus sužinoti, kiek Švėkšnoje valandų, reikėjo žiūrint į laikrodį pridėti tam tikrą kiekį minučių, kintantį nuo 90 iki 17 minučių ir priklausantį nuo metų laiko, nes laikrodis buvo sukurtas rodyti prancūzišką laiką pagal prancūzišką saulę. Seniai mačiau tobulesnę centro–periferijos ir troškimo–trokštančiojo santykių metaforą, įkūnytą akmens imitacijoje. Saulės laikrodį subtiliai sakralizuojanti fotografija (ko vertas įrėminimas!) tampa altorine parodos dalimi.
Prašokdami fotografiją „Šikšnosparnis“ (2014), prie kurios viską supratę grįšime kiek vėliau (bent jau taip nutiko man), atsisukame į „Mano atvirukų kolekciją“ (2014, 6 min., 16 mm filmas, perkeltas į HD videoformatą). Anoniminės rankos mums paslaugiai vieną po kito rodo XX a. pradžioje leistus atvirukus, klasikinės skulptūros garbintojus supažindinančius su dažno šedevro ištakomis – Kararos marmuro kasyklomis Italijos Alpėse. Skrybėlėti ir liemenėti darbininkai, šauniai atsirėmę asilui į užpakalį, ir atviruke netelpančio ilgio jaučių kinkiniai, tįsiantys porą marmuro luitų, kelia dviprasmiškus jausmus: viena vertus, smagiai pozuojantys skybėlėtieji ir kinkinių ilgis turėtų sukelti pasigėrėjimo jausmą („vaje, kokias sunkenybes jie įveikia!“) bei paskatinti atvirukų pirkėjų fantaziją, kokiais skulptūros ir architektūros dekoro šedevrais tie luitai taps. Kita vertus, aiškiai priverstinai pozuojantys darbininkai antrame plane, nuleistos jaučių ir asilų galvos bei pikti jų žvilgsniai sukelia mintis apie nuolatines mados kulto sukeliamas pelno ir išnaudojimo grandines. Atvirukų spausdinimas ir platinimas didino Kararos marmuro troškimą, o filmo „senovinė“ 16 mm estetika perkelia mus iš sakralios saulės laikrodžio erdvės į XX a. vidurį, „kai dar gamindavo kai ką kokybiško“.
Nuo Kararos kasyklų metę akį į dešinę, patenkame į lietuviškų akmenų kontekstą – pasitelkus kompiuterinę grafiką „Kintančiame dydyje“ (2014) bandoma sugeneruoti bendrinę masinės skulptūrinės fantazijos formą – antkapinių plokščių siluetai sujungti į pulsuojančią, nuolat besikeičiančią amebą, gana sėkmingai bent minutei prikaustančiai dėmesį, nes atrodo, kad iki blizgesio nupoliruotų granito plokščių paslaptis bus atskleista po akimirkos – kokio mes trokštame įsiamžinimo?
Tuo tarpu raktažodžiai „Italija“ ir „šis tas kokybiško“ mus atveda kairėn prie „Keturių fotografijų“ (2014). Tarp jų – šiuolaikinis itališkas troškimo objektas – sportinis automobilis „Lamborghini Gallardo“, atrodo, savo gimtojoje aplinkoje – kybantis gamykloje. Atpažinus „Gallardo“, mano mergaitiškas, nevairuojantis, bet dizaino istorijos paskaitas lankęs protas perpranta tai, ką matė fotografijoje „Šikšnosparnis“ – tai vienas iš daugelio „betmobilių“, sportinių automobilių, sukurtų pagal komiksinius Betmeno automobilius. Kultinis „betmobilis“ – koncepcinis 1955 metų „Alfa Romeo B.A.T.“, tačiau Gudaitis akmenyje įamžinti renkasi, rodos, 2012 m. „Lamborghini Ankonian“ koncepciją, naujausią „betmobilio“ svajonę. Fotografijoje dokumentuota akmeninė pagrindines šio „betmobilio“ formas atkartojanti skulptūra nubyrėjusiu šonu leidžia įsivaizduoti, kad oro pasipriešinimą įveikiančio ir šiaip kietai atrodančio superautomobilio idėja yra tokia pat sena kaip ir žmogaus sugebėjimas apdirbti akmenį arba bent jau siekia tuos laikus, kai dar buvo gyvas troškimas sukurti tobulai harmoningas formas antikinėje dievo skulptūroje.
Vėl grįžus prie „Keturių fotografijų“, vienoje matomas septynviršūnis kalnas Šveicarijos Alpėse pavadinimu „Dents du Midi“ (pranc. „Pietų dantys“). Jis pristatomas tarsi gamtinė skulptūra, kintanti tik dėl natūralių griūčių, o ne dėl skulptūros gerbėjų troškimų kaip Kareroje. Kitoje – šviesus „Ambassador“ rūšies rožės žiedas, švytintis tamsiame fone, formos struktūra flirtuojantis su „Kristalu“, dėl fotografijos stebuklo atrodantis ne trapesnis nei kalnas ar „Lamborghini“, o fotografijos kompozicija primenantis „Laikrodį“. Ketvirtoje fotografijoje matome nelabai išvaizdų pastatėlį, jei tikėsime anotacija, tarnaujantį kaip meno kūrinių, jų kopijų ir antkapinių paminklų gamybos dirbtuvė. Vėlgi – įstabi metafora, tobulai tinkanti apibendrinti parodos „Dalys ir gabalai“ mintis apie skulptūrą akmenyje – tai amžinas tobulų formų troškimas, tai troškimas turėti bent jau tų tobulų formų kopiją ir troškimas įsiamžinti akmenyje.
O grįžtant prie tikslingo fotografijos panaudojimo Gudaičio rankose – ji sakralizuoja neatimdama realumo, ji analizuoja praėjusių laikų fotografinį žvilgsnį, ji dokumentuoja padirbtus įrodymus, ji panaikina materialumą, kad geriau suvoktume formą, ir, svarbiausia, įamžina troškimus, kad jų nepamirštume.
Paroda veikia iki gegužės 18 d.
Šiuolaikinio meno centras (Vokiečių g. 2, Vilnius)
Dirba antradieniais–sekmadieniais 12–20 val.