Artimiausi Kino klasikos vakarai „Skalvijoje“ bus skirti Wernerio Herzogo filmui „Fickaraldas“ („Fitzcarraldo“, Vokietija, 1982). Tai vienas garsiausių režisieriaus filmų, atnešęs jam Kanų kino festivalio prizą už režisūrą. Filmas iki šiol laikomas gražiausiu kino himnu žmogaus beprotystei ir siekiui įgyvendinti svajonę.
Tikrais įvykiais paremtas „Fickaraldo“ veiksmas perkelia į XX a. pradžios Peru. Airių inžinierius, kurį vietiniai indėnai vadina Fickaraldu, yra didžiulis operos gerbėjas. Jis gali nukeliauti tūkstančius kilometrų Amazone ir jos intakais, kad pasiklausytų Enrico Caruso. Visas Fickaraldo gyvenimas Lotynų Amerikoje – nesibaigiančios nesėkmės: nepavyko nutiesti kelio per Andus, pastatyti ledo fabriko. Tačiau Fickaraldo melomanija pavirsta gigantomanija: jis nusprendžia pastatyti operos teatrą džiunglių glūdumoje ir pakviesti ten Caruso. Norėdamas surinkti tam pinigų, jis išsinuomoja kaučiuko plantaciją. Patekti į ją nelengva – kelių nėra, tik upės. Fickaraldas nusprendžia kartu su indėnais pervilkti laivą žeme iš vienos upės į kitą, per kalno viršūnę, kad išvengtų pavojaus. Atrodytų, beprotiška idėja sėkmingai įgyvendinama. Tačiau Fickaraldas nesuvokia indėnų mentaliteto. Jiems ir laivas, ir pats Fickaraldas yra galimybė sutramdyti upės slenksčius valdančius demonus. Naktį jie perkerta laivo grandinę...
Tai ketvirtas kartu su aktoriumi Klausu Kinskiu kurtas Herzogo filmas, nors iš pradžių režisierius norėjo, kad pagrindinį herojų vaidintų Mickas Jaggeris. Filmo gamyba truko 12 metų, filmavimas – ketverius. Laivo perkėlimo scenoje, kurioje dalyvavo 1200 indėnų, nebuvo naudojami jokie specialieji efektai. Herzogas siekė, kad žiūrovai fiziškai suvoktų tai, kas vyksta kadre. Visa tai suteikė filmui beveik dokumentinio autentiškumo įspūdį.
Vokiečių kino kritikė Monika Steinhauser 1982 m. rašė: „Kaip ir Don Kichotas – personažas, tapęs šiuolaikinio menininko prototipu, Fickaraldas įkūnija tragišką ir didvyrišką, bet visiškai anachronišką poelgį. Panašiai kaip Don Kichotas, jis turi savąjį Sančą Pansą. Tai gudrus laivo virėjas Hurekekvė, kuris, būdamas sveiko proto įsikūnijimu, paverčia romantišką beprotybę burleska. Tačiau Herzogo – mitomano ir tragiko par exellence – filmuose komizmas dažnai pavirsta anekdotu. Tipiškas fin de siecle herojus Fickaraldas yra režisieriui tikrai daug artimesnis už Hurekekvę. Herzogo pabėgimas į džiungles ir noras ten kurti filmą primena beprotišką Fickaraldo poelgį. Tai, ką Herzogas, metaforiškai iškeldamas Parsifalio motyvą, kalba apie savo personažą, galėtų apibūdinti ir jį patį: „Štai jis, vyras, kilnumo liudininkas. Didis gestas iš scenos pasiekia jį lyg ietis.“
Patetiškas Herzogo apibūdinimas apima ir pradžios sceną, įvedančią pagrindinį filmo leitmotyvą. Turiu galvoje mitinį Mirties ir Išsilaisvinimo siužetą, kurio liudininkas yra Fickaraldas. Herzogas neatsitiktinai čia pasirinko Giuseppe Verdi „Ernanį“, kad išgautų kontrastą tarp banalios banditų temos ir įkvėptos muzikos. Inscenizuoti šį kūrinį Manaus operoje, perpildytoje naujųjų turtuolių grožio sampratos, Herzogas pakvietė kino režisierių Wernerį Schroeterį. Hipertrofuotas lengvas dainavimas skamba prastame teatre, ir tai jį naikina: taip Herzogas ir Schroeteris demaskuoja ironišką regimybę, kuri būdinga operai, pačiai dirbtiniausiai iš menų. Herzogas virtuoziškai įveda seną triuką – „vaidinimą vaidinime“, teatrą kine. Jo strategija tarnauja tik iš pirmo žvilgsnio paradoksaliam iliuzijos neigimui ir meno pagarbinimui. Vidinė tragedijos ir komedijos, kurios vis dar apibrėžia slaptą jo temą – grožį – ir nužymi jo veiksmus, giminystė Herzogui gali išsipildyti tik įsprausta į šiuos rėmus. Filmo leitmotyvas yra meno ir gyvenimo vienybė, kuria Herzogui tampa „neprijaukintas mąstymas“. Čia savo vietą turi ir Herzogui būdingas magijos ir estetikos susipynimas. Tik šiame kontekste veiksmas atskleidžia prasmės perspektyvą.“
Gegužės 11 d. 18 val. filmą pristatys Gražina Arlickaitė, 18 d. 17.30 – Izolda Keidošiūtė, 25 d. 18 val. – Auksė Kancerevičiūtė.
